Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis

— Geriau jau taip. Tikriausiai ir pati viską žinai, nors nenori matyti, — nusiminęs tarė jis. Tačiau ramiai. Labai ramiai.

— Ką aš turėčiau žinoti? — sušvokštė ji.

Atrodė išsigandusi, vargšelė. Tokia išsigandusi. Nesunku ją suprasti. Tai, ko ji niekada neturėjo drąsos pripažinti, kažkur giliai juk rusena, ar ne? Klausimai, reikalaujantys aiškių atsakymų. Bet jai nėra ko bijoti, nes dabar jie bus dviese.

— Kaip dviese?

Nebebuvo įmanoma to nepasakyti. Negalįs jai meluoti. Tai buvo jos vyras... Iš tikrųjų ji juk žinojo?

— Turiu ir įrodymų. Kartą užklupau abu valtyje. Matyt, grįžusius iš kokios salelės. Daktaras turi visokių dingsčių pasilikti vienas su Hana. Jie visus tuos metus susitikinėjo.

Anos rankos gulėjo ramiai. Jos skraite. Klausėsi jo žodžių nesuvokiamai didelėmis akimis. Jis tarytum svaiginosi.

— Kartą radau sąsiuvinyje atsispaudusį laišką. Ji kvietė susitikti. Išsaugojau jį, galėsiu parodyti...

— Juk gali būti daug priežasčių, — sušnabždėjo ji. Tačiau jis girdėjo, kad netrukus ji bus jo pusėje. Netrukus.

— Ir aš taip save raminau. Bet kai ją tiesiai paklausiau, prisipažino. Išklojo tiesą. Kad jie myli vienas kitą. Taip ir pasakė. Myli! Kad suvokčiau, jog aš jai tuščia vieta. Visiškai tuščia! Tu taip pat. Pasakė, kad jie mus turi tik dėl to, jog kažkada taip susiklostė. Hana...

Kai nuskambėjo tas vardas, kambaryje prajuko moteris. Iš pradžių gana tyliai.

Negali sakyti, kad jam būtų pasidarę nemalonu. Veikiau keista. Kilo noras žūtbūt tą juoką nutildyti.

— Nieko čia juokinga, — santūriai tarė jis.

Bet ji nesiliovė. Kvatojo taip, jog ištryško ašaros, o pečiai tirtėjo. Juokėsi taip garsiai, jog jis, ištuštinęs taurę, pakilo. Kaip gali kas nors juoktis iš jo gyvenimo tragedijos? Ir dar ji? To jau per daug.

— Turiu atsiprašyti, — tarstelėjo atsistodamas.

Bet lyg paskutinę akimirką kažką prisiminęs, uždėjo ranką jai ant peties ir pasakė:

— Turime laikyti tai paslaptyje, dėl vaikų. Ar ne?

Tada išėjo iš kambario, ausyse aidint jos juokui. Laiptais žemyn ir j kiemą. Bet liko kažko nesupratęs. Kaip ji gali būti tokia kietaširdė. Kaip gali juoktis.

Bet juokas, matyt, neilgai truks. Ir jis nebe vienas.

Karna žinojo, jog tai nepataisoma. Niekas taip nesijuokia. Olaiseno žodžiuose nebuvo nieko linksma.

Ji klausėsi už durų. Vikriai kaip katė vėl įsirangę į palėpę, kol Olaisenas išėjo iš salės.

Ana apačioje tebesijuokė. Svetima, šėlstanti Ana. Ar ji nesuprato, ką jis pasakė? Apie tėtį? Ar įmanoma nesuprasti?

Ji girdėjo, kaip Ana išėjo į koridorių vis dar leipdama juokais. Nulipo žemyn. Kvatodama.

Karna norėjo ją pašaukti. Paguosti, kad greičiausiai viskas ne taip, kaip jis pasakė. Greičiausiai viskas kitaip. Kaip tai pasakyti Anai? Kuri jau suprato. Kuri galbūt seniai suprato.

Kaip dabar bus? Kai viskas sugriauta?

Ji girdėjo Anos juoką kieme. Išeidama ji paliko koridoriaus duris atlapas. Per namą patraukė skersvėjis. Lempos liepsna suplazdėjo. Karna sukišo rankas į šiltą vandenį. Norėjo pasišildyti.

Kol ji stovėjo palinkusi prie kibiro, užėjo šleikštulys. Užmaukšlino jai ant galvos maišą ir užrišo. Nebegalėjo kvėpuoti.

Norėjo įsitverti. Pasitraukti nuo stačių laiptų. Angos. Paskutinė mintis buvo noras apsisaugoti nuo angos.

19 skyrius

Karna nugriuvo ant dangčio, bet skausmo nejuto. Ji atsidūrė anapus. Ranka, užstūmusi velkę, buvo ganėtinai sunki ir rami.

Dangtis gražiai užsidarė. Tiksliai. Padirbtas taip, kad idealiai atitiktų angą. Niekas neišgirdo trenksmo. Bergljota su merginomis džiaugėsi gražiu oru.

Griūdama Karna stumtelėjo tuščią dėžę. Ant jos Ana buvo pastačiusi lempą. Ši susvirduliavo. Ir nuvirto. Nuriedėjo ant grindų. Aukščio būta nedidelio, tačiau ropė sudužo.

Lempos gaubtas atlaikė, ir dagtis toliau siurbė žibalą, palaikydama liepsną. Rūko. Netrukus gaubtas pajuodo. Tačiau nesuskilo. Nebegalėjai išgelbėti tik ropės. Ir žibalo. Jis pamažu sklido į šalis.

Suvyniota į ploną popierių, gulėjo sena motušės Karenos suknelė. Tarp klosčių Ana pridėjo naujų nuodų kandims. Ji buvo paruošta dėti į skrynią. Žibalas lėtai susigėrė j popierių. Nepadarydamas daug žalos.

Praėjo kiek laiko. Kol lempos dagtis pabaigė žibalą. Siurbė ir siurbė. Blėsčiojo už suodino stiklo, nenorėdama iškart pasiduoti. Bet galiausiai stojo tamsa.

Tik iš kažkur radosi menka kibirkštėlė. Dagtyje? Lempos gaubte? Dulkėse ant grindų? Įsižiebusi nuvirstant lempai?

Vos žibalas susirado kibirkštį, viskas buvo nulemta. Ugnis ne iškart ėmė smarkauti. Iš pradžių buvo glosni. Kaip žaismingas aukso liežuvis. Lyžtelėjo nėrinių. Iš Venecijos. Įsimetė į motušės Karenos puošmenas. Čirkštelėjo, ir išsiskleidė raudona liepsna.

Karna atsidūrė šviesoje. Niekada nebuvo tokioje ryškioje šviesoje kaip dabar. Ji iš paskutiniųjų stengėsi sutramdyti kūną. Rankas. Norėjo įsitverti. Pakišti pėdas po savimi.

Buvo sunku kvėpuoti. Kur kas sunkiau nei paprastai. O ta šviesa? Jau turėjo pasitraukti. Jai laikas atsipeikėti.

Tada ji kažką prisiminė. Ji uždaryta. Dangtis? Kur dangtis? Norėjo prasiveržti šauksmas, bet neištrūko. Ji turi bėgti nuo karščio. Atsitrenkė į kibirą, šis užvirto ant jos. Vanduo buvo drungnas. Maloniai atvėsino.

Per dūmus ji užuodė šarmą. Atsikosėjo. Sukilo šleikštulys. Bet reikia trauktis. Į giliausią kertę.

Ji šliaužė tolyn nuo dūmų. Šie saugojo dangtį. O daugiau nebuvo pro kur išeiti. Ar tai bausmė? Už tai, kad susipažinusi su Pederiu pamiršo skaityti Bibliją? Ji pasmerkta sudegti.

Norėjo pašaukti Pederį. Daužyti grindis. Kilstelėjo ranką. Bet nieko daugiau nepajėgė. Tik kosėti.

Ar jie ją girdi? Ar žino? Ar kas nors supras, kad ji čia?

Tada pajuto tarsi smūgį į galvą. Baimę. Tokią didelę, jog daugiau niekam neliko vietos. Jūros gausmas atėjo jos pasiimti. Jis ūžė ir spragsėjo.

Ji bandė atsilaikyti. Šliaužė kuo giliau. Kol atsirėmė į rąstų sieną ir niekur nebegalėjo pabėgti.

Dina ėjo į vidų geresnio apavo. Sustojusi ant virtuvės laiptų, bandė prisiminti, kur padėjo aulinius batus.

Tada užuodė kvapą. Dūmų. Jis sklido iš namo. Žvėriško instinkto vedama, ji nuskubėjo į koridorių. Užbėgo laiptais aukštyn.

Dūmai skverbėsi pro dangčio kraštus.

— Gaisras! — sušuko ji ir pabandė užlipti į tamsiąją palėpę. Tačiau dangtis buvo nepajudinamas.

Vilfredas nuėjo ant išimtininkų trobos aukšto. Mažumą prigulė. Nuojauta jam sakė, jog jis liko kažko iki galo neperpratęs. Apie Aną ir juoką. Apie žmogų. Ribas. Todėl jam reikėjo pabūti vienam. Tada jį pasiekė šauksmas. Gaisras!

Hana nušluostė virtuvės spintelę. Pro langą išpurtė mazgotę. Tada išgirdo kai ką siaubinga. Tai, ko nenori išgirsti. Bet niekur nedingsi. Gaisras! Bėgdama įsikišo skudurą į prijuostės kišenę.

Sara, Bergljota ir merginos pavėsinėje gėrė sultis. Dalijosi paslaptimis. Ne didžiausiomis. Mažomis, neįpareigojančiomis. Buvo tokia graži diena. Vis tiek jos išgirdo. Gaisras!

Hana atbėgo pirmoji.

— Dega palėpė! Kažkas guli ant dangčio. Negaliu užlipti. Atnešk kirvį! Sušauk žmones! — paliepė Dina.

— Ar viršuje kas nors yra? — šūktelėjo Hana.

— Nežinau!

Sara stovėjo prie laiptų paklaikusiomis akimis.

— Ana tvarkė palėpę!

— Ana! — kaip aidas pakartojo sulėkusios merginos.

Hana tekinom atnešė kirvį, o kai atsirado Vilfredas, Dina jau