Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Pavyzdžiui, kad Dina pasitraukia iš bendros įmonės ir jis žlunga arba kad aš surenku daugiau balsų už jį ir tampu viršaičiu, — skubiai įsiterpė tėtis.

Atrodo, Johanas susimąstė apie tai, bet nieko nesakė.

— Jūs neturite manyti, kad jis tai pamiršo, nors ir nori susidraugauti su Johanu, — pasakė Karna.

— Joninės šįmet mums gali kainuoti daug jėgų, — tarė tėtis su jam būdingu sausumu.

— Nekainuos, jei visi stengsis, kad taip nebūtų, — ryžtingai pasakė Ana.

— Tai bandymas. Visada galima pasitraukti, — tarė močiutė ir užgesino cigarą.

Ana sėdėjo ir šukavosi plaukus. Benjaminas jau buvo lovoje ir gulėdamas žvelgė į ją.

— Manai, Johanas sugrįžo pareikšti teisių į Reinsnesą? — paklausė ji, dirstelėdama į jį veidrodyje.

— Nežinau. Jis tarsi neturi jokių pretenzijų. Pripažino, kad jo palikimas išeikvotas.

— Nemanau, kad Johanas ko nors reikalautų. Jis ne toks, — pasakė ji.

— Kai kalbama apie palikimą, visko gali būti.

— Kaip tokiu atveju pasielgtum?

— Pasiūlyčiau susitarti gražiuoju. Bet negaliu atiduoti Karnos kraičio.

— Manai, jis Reinsnese ūkininkaus?

— Sunku įsivaizduoti.

— Tačiau gal galėtų ten gyventi, jei norės?

— Tada jam teks pasikalbėti su Karna, kai ji taps pakankamai suaugusi, — trumpai atsakė jis.

— Nesupykai, kad apie tai užsiminiau? — paklausė ji.

— Ne, bet pavargau nuo tų visų vaidų.

— Juk mes ir norime susitaikyti? Per Jonines!

— Norėčiau, kad galėtume išvažiuoti tik mudu, — sumurmėjo jis.

— Taip.

Ji padėjo šepetį ir atėjo pas jį į lovą.

— Išvažiuok su manimi. Dabar! — sušnabždėjo ji ir iš lėto pakišo jam po marškiniais rankas.

Jis prajuko ir nusivilko marškinius. Tuo pat metu pajuto sunkią trauką. Malonią, sunkią trauką.

17 skyrius

Jis išvydo valtį gerokai prieš jai priplaukiant, taigi jau laukė krantinėje.

— Gerai buriuoji! — pagyrė.

— Buriuoti — kaip mylėtis. Jeigu jau pajautei, kad einasi kaip iš pypkės, nebegali pamiršti.

Ji iššoko į krantą.

Jis kartu su ja suėmė valtį ir užstūmė ant apžėlusio rąstų grindinio. Ne kasdien į Reinsnesą kas nors atplaukia.

— O tu viena?

— Juk aiškiai pasakei, — tarė ji, atgavusi kvapą.

Ji ištiesė nugarą ir įsisprendė atsilošdama. Lyg norėtų sutramdyti kūną.

Mėlyna skarelė nusmuko ant pečių. Aplink veidą plaikstėsi tamsūs žilstelėję plaukai.

Jis taip pat ištiesė nugarą. Stovėjo ir žiūrėjo į ją. Lyg nesupratęs jos žodžių prasmės ir todėl lauktų paaiškinimo.

— Mačiau, ėjosi kaip iš pypkės, — pasakė jis ir nusijuokė.

— Taip, nešė smarkiai. Bet aš visa bjauriai sustingau, — tarė ji ir vėl ištiesė nugarą.

— Ką veiki? — paklausė ji, kai jie ėjo trobesių link, nešdami jos pintinį lagaminą.

— Skaitau. Ir rašau.

Ją patenkino toks atsakymas, ir ji nieko daugiau nebetarė. Pusiaukelėje stabtelėjo. Pro debesis prasiskverbė saulė. Ji pasisuko į šviesą ir užsimerkė.

— O vienuolio gyvenimas? Gerai sekasi?

— Ne visada, — atsakė jis ir nusijuokė.

Laukai žaliavo ir gražiai užderėjo. Nuomininko ūkis buvo tolimesnėje įlankos pakrantėje. Tvartas stovėjo tuščias, o padienininkai dar negreit turėjo pasirodyti. Paprastai jiems būdavo leidžiama gyventi samdinių troboje, kol nuims derlių. Šieną suveždavo žiemą rogėmis.

Ji papasakojo, jog rudenį eidavo į daržinę pašokinėti ant šieno. Dar pernai, kartu su Karna. Žinoma, tai griežtai draudžiama. Kaip ir senais laikais. Jos grįždavo į namą netverdamos juokais. Jei kas paklausdavo, kur buvusios, jos tik ką nors numykdavo. Jiedvi turėdavo paslaptį. Kvepiančią saulės išdžiovintu šienu.

Jie stovėjo dairydamiesi po kiemą. Jis — su šypsena, ji — rimtu veidu. Tvoskė nykuma. Dideli prieplaukų sandėliai pakrantėje, didysis namas, tvartas, visi kiti trobesiai, maži ir dideli. Alėja ir apžėlęs sodas. Karvelidė be gyvybės.

— Kaip jauteisi sugrįžęs? — pasmalsavo ji.

— Nepuoliau į neviltį. Čia juk viskas perdažyta ir sutvarkyta. Tvarte susiradau dalgį ir galąstuvą, nupjoviau žolę palei namus. Niekada Reinsnese nebuvau to daręs. Tik Amerikoje.

Aplink namą ir žemyn, prieplaukos link, rangėsi siaura neseniai nupjautos pradalgės žarna. Žvyrkelis buvo užžėlęs.

— O aš taip niekada ir neišmokau buriuoti, — netikėtai pasakė jis.

— Jautiesi laisvas. Kai valdai vėją. Bet per audrą aš niekam tikusi.

— O bandei? — paklausė jis.

— Nežinau, nė ką atsakyti, — tarė ji ir dirstelėjo į jį.

— Ar vertėjo remontuoti visus trobesius, jei čia niekas negyvena? — paklausė jis, kai jie įėjo vidun.

— Vertėjo, nes ruošiausi čia atvykti.

Kambariuose tebesijautė tuštuma. Stigo garų, maisto aromato ir cigarų. Žmonių kvapo. Tuštuma tvyrojo ir virtuvėje. Nors kaip tik ten jis buvo įsikūręs. Prie viryklės pristūmęs gerąją kėdę iš svetainės.

Žabais kūrenami židiniai neįstengė suteikti namams jaukumo. Spintos kvepėjo tik žaliuoju muilu ir glotniais servizais, o antrojo aukšto koridorius — levanda ir kandžių nuodais. Salės jis vengė. Ten per daug šmėklų.

Jie sėdėjo prie virtuvės stalo pasistatę po kavos kaušą — lyg kokie samdiniai.

— Reinsnese mes visi mirę, — tarė ji, klaidžiodama žvilgsniu aplink.

Jis skubiai dirstelėjo į ją, bet nieko neatsakė. Išvis nedaug kalbėjo. Ji apėjo kambarius. Tikrino nesakydama, ką mano ar galvoja. Jis laikėsi nuošaly. Paskui pašaukė ją kavos.

Ji pakėlė galvą ir įsiklausė. Iš kirų klyksmo išsiskyrė jūrinė šarka. Lyg grėstų pavojus ką tik išperėtiems jaunikliams. Tada ji atpjovė porą bryzelių nuo džiovinto elnio kumpio. Padavė jam per stalą pasmeigusi peiliu. Jis paėmė. Savąjį įsidėjo į kavą.

— Kas tave taip išmokė? — paklausė jis.

— Stinė.

— Ar laikeisi to papročio ir Berlyne?

— Ne. Nauja vieta — nauji papročiai.

Jis kramtė tąsią tamsios spalvos mėsą lyg nesavais dantimis.

— Nepatinka?

— Nelabai.

— Tai kam valgai?

Jis nustojo kramtęs. Paskui ėmė malti dantimis kaip pašėlęs ir nurijo.

— Nes tu man davei.

Ji atsistojo, paėmė rūsio raktą ir pakėlė dangtį grindyse.

— Ką ten veiksi?

— Pažiūrėsiu, ar dar yra vyno.

— Leisk man!

— Ne, man patinka.

Jis leido jai valandėlę grabalioti tamsoje. Paskui jam pasirodė, kad ji per ilgai užtruko. Iš pradžių jis pažvelgė pro angą ir pašaukė ją. Nesulaukęs atsako, pats nulipo į apačią.

Sudygusių bulvių, sūdytos mėsos statinių, konservuotų uogų ir pelėsių kvapas. Tošinių su sena druska. Samanų ar sutrešusio medžio tvaikas. O gal? Taip. Druskingų dumblių ir sėklos.

Ji stovėjo prie lentynų su vynu ir veikiausiai jo neišgirdo. Jis kilstelėjo lempą, kurią ji buvo pastačiusi ant statinės. Tuščia nebuvo. Bet toli gražu ne taip kaip anksčiau. Kaip jis prisiminė.

Kai buvo vaikas, bijojo rūsio. Norėjo ką nors pasakyti apie tai, atsidėkoti už prisipažinimą, kad ji vis dar šokinėja ant šieno... Tačiau status jos šešėlis sulaikė.

Ji skaitinėjo etiketes. Atrinkusi du butelius, pastatė ant tuščios lentynos ir uždarė pinučių duris.

Jis pastatė lempą atgal ant statinės ir paėmė vieną butelį. Kai pakėlė akis, jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į jį. Drąsus. Klausiamas.

— Liko trys buteliai soterno, keli buteliai Sankt Žiuljeno ir Reino vyno. Čia — raudonas vynas su neįskaitoma etikete. Ko pageidausi?