Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Ji nusėlino kamaraitėn, užsimovė ant supjaustytos kojos apyšvarę kojinę, idant neiškruvintų patalų, paskui palindo giliai po antklode. Tirtėdama glostė save apglėbusi sudrėkusiomis, šaltomis rankomis. Tą naktį buvo itin keistai tylu. Lyg ne į gera. Po to žemėje ji liko viena. Liko tik Tora.

Tamsios nakties, dulkių ir lovos kvapas. Atrodė, lyg būtum grįžęs vidun ir gavęs mėsos sultinio po ilgos dienos lietuje. Miegas neėmė, mažumėlę sopėjo pėdą. Ji juto, kad ten dar įstrigusi šukelė.

Baigiantis rytui pagaliau į ją žliuginu veidu melsvos šviesos fone įsiskverbė šiluma. Galvoje jai šlamėjo ir ūžė – lyg nuo didžiosios pageltusios drebulės, besiplakančios į šalis pastoriaus uosto sode.

2

Tora gerai prisiminė, kaip kartą užsiropštusi ant taburetės palietė juodą bumbulą prie durų staktos. Nekantrus balsas tąkart pasakė:

– Ne, reikia pasukti. Reikia pasukti – štai taip!

Balsas buvo niūrus ir griežtas, nuo jo jai viskas aplinkui tapo taip nyku – visas pasaulis apmirė. Didysis delnas apkabino jos plaštaką. Kai šis pasuko taip, kad ir ranka, ir jungiklis paklustų, nudiegė pirštus.

Paskui kambarį užliejo ryški šviesa. Pripildė visas kertes, skaudžiai įsismelkė už akių, perštėjo taip, jog net galvoj ūžė. Tai jai priminė tas akimirkas, kai ji, prisikišusi prie ausies dideliausias Islandijos šukutes, stengdavosi išgirsti jūros ošimą iš pasakos, kaip ją prieš mirtį buvo mokiusi Besta. Tebūdavo girdėti kažkoks cypimas, graudus, nemalonus garsas, neleidžiantis jai patekti ten, kur trokšta. Pasaka būdavo taip toli už garso ir bangų mūšos.

Taip ir su šviesa, kuriai įsakinėjo jungiklis ir didysis delnas. Ji niekada nebuvo tokia šilta ir artima kaip šviesa, sklindanti iš žibalinės lempos aukštai ant stalo, ant pyrago dėžutės. Tora net nežinojo, ar po to nutikimo su jungikliu ji ir palubės lemputės šviesa susibičiuliavo, ar tik susitaikė, nes ši daug kam reikalinga. Mama žibalinę lempą supakavo ir išnešė.

Šviesa! Ji juto ją ant akių vokų kiekvieną pavasarį, dar nenutirpus sniegui. Ši kibirkščiavo ir cypė. Ir jai atrodė, kad ji vis dar stovi ant taburetės uždėjusi silpną rankytę ant bumbulo, nenumanydama, jog reikia panaudoti visas savo jėgas, jei net būdama maža nori įjungti šviesą. Paskui pasirodydavo didysis delnas ir viską iš jos atimdavo. Padarydavo svetima ir sukeldavo peršulį lyg balandžio saulės šviesa, kai visą savaitę išgulėjusi karščiuodama staiga pasveiksti taip, kad galėtum išeiti į lauką.

Kai senieji šermukšniai už virtuvės lango parausdavo ir apkibdavo uogomis, kad iškišęs ranką pro lango sąvarą galėdavai nusiraškyti kekę, ateidavo mėsos sultinio laikas. Visad, kiek atminė, ant laiptinės spintos apverstas gulėjo cinko dubuo. Jame mama atsinešdavo bulvių ir daržovių. Nusileisdavo nukirptais auliniais iki pat laiptų apačios, išeidavo pro laiptinės duris ir pasukdavo už namo, kur takelis vedė prie žuvies džiovyklų ir kolektyvinio lauko.

Kartais prisidėdavo ir Tora. Ji matydavo kauptuką tarp mamos kojų. Šis kyšodavo išlindęs ir atrodydavo savotiška mamos dalis. Kauptuko kotas niokodavo sijono padurką ir atėjęs į vietą įknisdavo žemėn savo geležinę nosį. Kartkartėmis netikėtai pataikydavo į bulvę ir perskeldavo ją perpus. Tuomet bulvė atsidusdavo, o kauptukas akimirką luktelėdavo lyg apgailestaudamas. Ir mama tarstelėdavo: „Ak, ir kur tai matyta!“ Po to kasdavo toliau.

Morkų skonis, kai jos, sutraiškytos dantimis, gomuryje virsdavo salsva, rupia mase, tarytum priklausė tik Torai.

Ji grauždavo ir bulves. Su lupenomis ir smėliu. Tada tikriausiai buvo baisiai maža ir kvaila. Bet šitai aiškiai prisiminė.

Tiršta sriuba ant stalo. Ratilais plūduriuojantys ir burbuliuojantys riebalai. Spalvos būdavo gražios.

Į virtas daržoves labiau patiko žiūrėti, nes jos buvo neskanios. Niūrusis balsas joje vis dėlto grūmojo, kad ji suvalgytų tiek ir tiek virtų morkų gabalėlių ir nors vieną lapelį virto kopūsto. Su bulvėmis eidavosi gerai – prie jų buvo įpratusi.

Su mėsa irgi eidavosi gerai, tik būdavo bjauru žiūrėti į ją išvirusią. Ši tartum susiraukšlėdavo akyse ir viską sugadindavo. O prieš patekdama į puodą būdavo rusvai raudona, su visomis vaivorykštės spalvomis šviečiančia plėvele. Tora nežinojo, kas dar galėtų būti taip gražiai raudona kaip žalia mėsa ant pjaustymo lentos.

Retsykiais ji būdavo kruvina. Mama pjaustydavo palengva ir reikiamais griežinėliais. Spalvos mainydavosi nuo jos rankos šešėlių ir judesių.

Kai pjaustydavo, peilis visada taip gražiai ir pavojingai švysčiodavo.

Vėliau šitai baigdavosi, ir mama, nusinešusi visą lentą prie viryklės, mėsos griežinėlius apgalvotais ir mikliais judesiais nustumdavo į puodą. Viskas.

Tora žinojo, kad mėsos griežinėliai taip papilkės ir susigunkšlės, jog nebebus į ką žiūrėti.

Morkos, kopūstai ir griežčiai, atvirkščiai, įkais mėsos sultinyje ir išlaikys savo spalvą taip, jog iš viso to išeis nebloga giminystė.

Ji galėdavo valandėlę sėdėti ir tik žiūrėti bei uostyti, laukdama, kol sriuba kiek reikia atvės. Tada balsas liepdavo suvalgyti maistą, ir šaukštas po šaukšto nekenčiamas kopūsto lapas vis likdavo plaukioti, kol galiausiai jinai jį įsigrūsdavo į burną.

Tobijaso namelis ten stovįs nuo amžių, žinojo Tora. Jis buvo senas ir šaltas, su langų plyšiais, užkamšytais maišų atraižomis, ir išklypusiomis durimis, kurios graudžiai sudejuodavo kam nors įeinant ar išeinant. Naudojamas vien dėžėms ir šiukšlėms laikyti arba susitikti kokį šeštadienį pažaisti kortomis, jei tik būdavo ganėtinai šilta, o pats būdavai vyriškis.

Visas žvejo namelis tebuvo viena žema svetainė, be jokių stačių laiptelių, kokie buvo įrengti žvejybos įmonių namuose. Buvo lengva įeiti ir patogu iš jo išvirsti.

Sykį, seniai seniai, Henrikas ją buvo nusivedęs į Tobijaso namelį, nes mama kažkam turėjusi skalbti. Tai buvo kur kas anksčiau, nei Tora išmoko pati savimi pasirūpinti, o mama pradėjo dirbti šaldykloje.

Henrikas sėdėjo su stikliuku ir rentė istorijas. Kakta buvo lengvai išrasojusi, kaip ir visada, kai laikydavo taurelę ir turėdavo ką papasakoti.

Jis, Henrikas, buvo matęs pasaulio – kur kažkas vyksta . Kai porindavo apie tuos laikus, regis, pamiršdavo tą kreivai prispaustą petį, kurį paprastai stengdavosi paslėpti po švarku.

Kiti vyriškiai sėdėdavo išsižergę ir užgulę stalą. Henrikas visada kiurksodavo pakumpęs, o nesveikas petys kabodavo lyg pašautas kormorano sparnas.

Bet jis mokėjo pasakoti.

Kartais atrodė, lyg jėgų jis semtųsi iš tų viltingų veidų, nes akimirką jam pavykdavo kilstelėti petį ir atremti jį į bejėgę alkūnę.

Vis dėlto didžiausią nuostabą ir šiurpą Henriko torse kėlė ne išsigimęs petys. O sveikasis!

Šis netilpo po drabužiais. Plaštaka ir ranka buvo it vienas stiprių, nenustygstančių raumenų gniužulas. Tačiau kairėje pusėje kabanti neišsivysčiusi ir nejudri ranka su plaštaka buvo lyg pasityčiojimas iš visos Henriko esybės.

Tąkart Tobijaso namelyje tirštas pypkių ir suktinių dūmas tvyrojo aplink žibalinę lempą, kuri urzgė tenai, tarp sijų, it suerzintas, mieguistas žvėris. Žibalinės lempos dagtis nemaloniai kaito stikliniame gaubte ir žaibavo ant blizgančios metalinės ąselės.

Tora pajuto, jog nori į išvietę, ir timptelėjo Henriką, kad tai jam pasakytų. Tačiau jo veidas buvo taip aukštai, o ji buvo maža ir prie pat grindų.

Jisai pakėlė sveikame didžiajame delne taurelę ir postringavo. Jis buvo Samsonas ir jos nematė.