Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Didelėje, vėjuotoje klasėje antrame aukšte riogsojo griūvanti juoda krosnis, menanti senųjų dienų didybę.

Ties grindimis traukė nuo vandenyno, o ties veidu it įkaitinta geležis tvoskė karštis. Vaikai būdavo vienodai apsisnargliavę – ar jie sėdėdavo prie krosnies prakaituojančiomis galvomis, ar sėdėdavo prie durų ir būdavo sustirę į ragą. Atrodo, lyg krosnys nesuprastų, kad reikia šildyti į apačią, sakydavo Almaras, kai retsykiais kas pasiskųsdavo.

Taigi jie verčiau atitirpydavo kojas mokyklinėse kuprinėse.

Toros vieta buvo kaip tik priešais mokytojos stalą ant pakylos.

Panelė Helmersen avėjo dideliais veltiniais ir sėdėjo ten, aukštai, lyg rausva, auksinė gėlė virš lakuoto stalo.

Panelė Helmersen buvo vardu Giuna ir labai jauna. Jaunesnė už bet kurio tėvus. Ji turėjo duobutes skruostuose ir aibę didelių baltų dantų. Jie netgi atrodė tikri.

Giuna graži, manė Tora. Gražesnė net už mamą, nes linksmesnė.

Plaukai buvo auksiniai ir garbanoti ir styrojo į viršų lyg to angeliuko iš didelio blizgančio paveikslo, kurį Tora įsirėmino virš savo lovos.

Vaikai panelę Helmersen vadino Giuna, o jų žvilgsnis prabilus apie ją sušvelnėdavo.

Taip nutikdavo ir daugeliui tėčių.

Ji buvo baigusi mokytojos mokslus, nors ir tokia jauna. Žmonės jautėsi nepaprastai dėkingi, kad ji iš švelniojo pietinio Sėrlano ir tikinčių tėvų namų atsibeldė iki pat čia, Salos jūroje, į šaltį ir tamsą.

Elizifos manymu, tai, ar ji pasiliks antriems metams, tebuvo Viešpaties valioje.

Vaikai rasdavo ko apsilankyti Sodyboje ir popietėmis: jie ją klausinėdavo, kamantinėdavo ir vaišindavo keptais menkių gabalėliais bei namine duona.

Tora mėgdavo įsivaizduoti mintyse Giuną, kai ji, vakarais negalėdama sudėti bluosto, gulėdavo viena savo kamaraitėje.

Visada regėdavo ją didele, pražiota burna ir su giliomis duobutėmis skruostuose. Atrodė, lyg į jos skruostus kas būtų įspaudęs smilių ir palikęs juose amžiną atspaudą.

Tora svajojo, kad ji – Giuna. Kartais bandydavo išleisti kasas ir susišukuoti plaukus į viršų, kad šie būtų kaip Giunos. Bet tai būdavo visai kita spalva ir visai kita galva. Ji užsiropšdavo ant kėdės ir žvilgtelėdavo į veidrodį virš praustuvės.

Nesvarbu, kiek šukuotų ir kaip plačiai šypsotųsi. Toros veidas buvo ir liko liesas ir pilkas, su maža burnele ir per didele nosimi. Ties nosimi buvo tankiai pažirę rudų strazdanėlių. Plaukai buvo stori, nepaslankūs ir be jokių garbanėlių. Kasų galiukai plakėsi į mažutį veidelį kaip seni šluotražiai.

Ji buvo Tora. Ir niekur čia nesidėsi.

Elizifa jai ne kartą sakė, kaip tokia graži ir dailiai sudėta moteris kaip Ingrida ją tokią pagimdžiusi. Matyt, čia pasidarbavęs svetimšalio kraujas ir nuodėmės našta.

Pamažu Tora suprato, ką ji turinti galvoje, ir tada išraudo iki ausų galiukų.

Svetimšalio kraujas buvo blogiausia, kas galėjo nutikti, – tai priklausė karui, o kaip tik apie tai mama niekada nekalbėjo. Nuodėmės naštos Tora neėmė taip į širdį. Tokį dalyką galėjai išsigalvoti, tai buvo mačiusi.

Bet nors ir veidrodis virš praustuvės Torai pasakydavo, kokia ji, ji gyveno savo paslaptingą gyvenimą po plunksnine antklode kamaraitėje. Tamsoje ir viena su savimi ji būdavo, kuo norėdavo. Ten, po smulkiais gėlių raštais išmargintu antklodės užvalkalu, išsinerdavo iš odos, šildydavo save sužvarbusiomis rankomis ir glamonėdavo, įsivaizduodama esanti kita Tora. Jei tik namuose būdavo viena, tikrąją Torą galėdavo visiškai pamiršti.

Valandėlę viso to, kas kirbėdavo pilve dieną, nelikdavo nė kvapo.

Grėslumas?

Šis dingdavo taip pat.

Ji elgėsi švelniai su savo liesu kūnu, kol šis įkaisdavo, imdavo virpėti ir jai sušildavo pėdos. Jos nevaržė jokie balsai ir akys, ir ji pati sprendė, kas nori būti. Ji žinojo, kad „tokių dalykų“ sau iš tiesų nederėtų daryti. Bet kadangi ji tai darė per daug negalvodama, tai negalėjo būti taip grėslu.

5

Nuo pat tos dienos, kai kaimo Olė pasakė, kad ji gimė iš motušės pilvo, Tora norėjo gauti galą, pagalvojusi, kaip taip žmonės gali…

Kad mama ir Henrikas… Arba pastorius!

Ir kaip jie nemiršta iš gėdos, žinodami, kad visi kiti žino!

Pastorius turi keturis vaikus!

O Elizifa – tokia davatka, o leidosi suvedžiojama Torsteino ir kiekvienais metais pagimdo dar po vieną!

Verčiau tai daryti pačiai ir pamiršti grėslumą. Vis dėlto ji ilgai ilgai galėdavo gulėti kamaraitės tamsoje ir svarstyti, kaip jiems tai išeina – ką Olė pasakojęs.

Kartą ji su Jorgenu ir keliais kitais vaikais lankėsi už kalvos ir stebėjo ten vaikštinėjančius arklius.

Pastoriaus eržilas buvo visiškai laukinis ir įrisnojo į kumelių aptvarą. Tora negalėjo suprasti, kodėl pastoriaus arkliu negalima geriau pasirūpinti. Bet sykiu ją keistai traukė pažiūrėti.

Eržilas buvo ką tik išpūtęs savo daikčiuką, ir Tora pajuto grėslumą, o sykiu erzinantį smalsumą.

Arkliai kurį laiką šėlo aptvare, bet kai jai dingtelėjo, kad tai rimta, ji, regis, paslėpė akis rankovėje. Bet galėjo nesirūpinti. Niekam nebuvo laiko žiūrėti, ką ji veikia. Visi stypsojo išsižioję, sudrėkusiomis akimis ir spoksojo į arklio pimpalą.

Kai eržilas leido šiam prasmegti bėroje kumelėje ir pasimuistęs sušnarpštė, ji galėjo aiškiai matyti, kaip Elizifos Jorgenui, rodos, net keliai sulinko, o Rita liežuvio galiuką iškišo pro vieną lūpų kamputį.

Akimirksniu Tora suprato, kad visi stovi aplink aptvarą ir žiopso, kaip eržilas pumpuoja kumelę, jausdami – visai kaip ji – keistą, paslaptingą maudimą pilvo apačioje. Jie stovėjo turėdami kažką bendra, negalėdami apie tai kalbėti, nedrįsdami vienas į kitą pakelti akių.

Tora mėgino įsivaizduoti, kaip dabar jaučiasi kumelė. Iš pradžių ta stovėjo drebėdama. Paskui tik stovėjo. Tarytum su tuo neturėtų nieko bendra. Gal jai buvo gėda? Taip ir turėjo būti!

Šiaip ar taip, jai nepatiko, kad jie stovi ir žiopso. Turėjo baisiai skaudėti nuo to didelio, išsipūtusio pimpalo.

Ne, į tai irgi nebuvo panašu. Tuomet kumelė nebūtų šitaip stovėjusi. Torai per visą kūną ėjo čia šalti, čia karšti virpuliukai.

Atrodė, lyg būtų bėgusi taip greitai ir ilgai, kad pajuodusi gerklė – kaip žaidžiant slėpynių tamsiais rudens vakarais. Taip, tai buvo netgi geriau nei plaukioti ant ledo lyčių Įlankoj.

Pagaliau eržilas sukniubo ant kumelės ir suprunkštė. Atmetė galvą, karčiai atkrito nuo kaklo.

Tada bejėgiškai nuslydo nuo kumelės, o iš paskos ir pimpalas. Torai tai įvyko per greitai. Iš pradžių ji buvo pamaniusi, kad viskas gražu. Eržilas, purtantis didelę rudą galvą, ir vėjyje besiplaikstantys karčiai.

Dabar eržilas atrodė tik nusižeminęs ir nebe toks stiprus. Suglebęs pimpalas kadaravo į šalis ir traukėsi tiesiog vaikų akyse. Iš jo šiek tiek lašėjo.

Rita dar ilgai po to, kai viskas pasibaigė, stovėjo vėpsodama žydromis akutėmis. Galiausiai pasigirdo:

– Tai bent paršas! Prisiusiojo į kumelę!

Jorgenas dėbtelėjo į ją, paskui mestelėjo repliką tarp dviejų spjūvių:

– Čia – sėkla, negi nematai, kvailele!

Tada trumpai išdėstė ir apie viena, ir apie kita. O įsiterpęs Olė išdrožė, kad jie visi gimę iš motušės pilvo ir kad čia nėra ko gėdytis.

Daugiau jie niekada nesišnekėjo apie tai, kas vyksta tarp suaugusiųjų. Ir niekada neklausinėjo apie tai, kas juos domina.

Bet sykį, sėdėdami ant akmeninės bažnyčios tvoros, susiginčijo, ką iš tiesų iš arti matę uosto sode.

Jorgenas vis piešė eržilo daikčiuką didesnį, negu tas iš tikrųjų buvo.