Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Tada pro jos drabužius ėmė kiaurai tekėti. Iš pradžių buvo šilta ir pakenčiama, bet baisiai negražu. Vienas vyriškių, pastebėjęs, kas vyksta, pasakė tai Henrikui. Kiti prapliupo juokais. Jie rodė į Torą pirštais ir plekšnojo sau per kelius, šaipydamiesi, kad iš Henriko nekoks globėjas. Juokas vis garsėjo, kol galų gale pripildė visą jos galvą ir nebepriklausė šiam pasauliui.

Ji įlindo į savo gėdą ir liko vienui viena prieš visus.

Bet tai dar buvo ne viskas.

Ji dar ruošėsi pridėti į kelnes. Tai tiesiog prasiveržė. Ji nepajėgė užgniaužti. Juto, kaip ten spaudžia ir ima plūsti lauk. Vyrai dar smarkiau pratrūko juoktis, uostė raukydami nosis ir juokavo su Henriku, kuris taip blogai tvarkosi su tuoju Ingridos vaiku.

Joje kažkas suvirpėjo. Bet išorė liko visiškai rami.

Tekėjo per visas baltas vilnos kojines, iki pat grindų. Skystos skystos išmatos.

Tobijaso namelyje ji prarado vardą, todėl ten eidavo nenoriai. Kartais nutikdavo, jog vis dėlto prispirdavo reikalas ir ją ten nusiųsdavo su kokiu prašymu. Tuomet ji vis dar galėdavo jausti, kaip kažkas plyšta, lyg savyje būtų laikiusi tą, kas niekada nesuirs. Vis dar galėjo užuosti savo kvapą ir matyti tas rudai dėmėtas kojines. Ir prisiminus šiurkštų juoką, aidintį iš didelių, plačiai pražiotų srėbtuvių virš stalo, ją užliedavo gėda.

Elizifa iš palėpės buvo dievobaiminga ir kartą leido Torai suprasti, kad gėdą sugalvojęs Dievas. Šitai padėtį darė beviltišką, mat negalėjai turėti nė minties išsisukti. Dievas viską patvarkęs taip, kad kas nors ir turėtų gėdytis, nes gėdos žmonės turį per akis būdami tokie nuodėmingi.

Ir Tora suvokė, kad ji viena iš tokių.

Ji melavo, kai jai atrodė, kad taip geriau, ir neatsiklaususi nugvelbdavo džiovintų slyvų daugiau, nei galėdavo sužiūrėti mama.

Bet vis dėlto ją stebino, jog kai kurie atrodė taip, lyg nesigėdytų ničnieko pasaulyje, nors jų negalėdavai pakęsti.

3

Tora stovėjo basa prie kamaraitės lango, žiūrėdama, kaip parudavo ir nužydėjo šiliniai viržiai. Tai, kas liko po lietingos nakties, karojo kaip permirkusi Laužakalnio ir Arklių skardžio šmėkla. Taip, pačioje jūros platybėje, už Dalo krantinių, negyva ir amžina, driekėsi tiršta migla. Mažų valtelių Vikoje kontūrai buvo išpiešti ūkanotu pilku pieštuku, ir Tora žinojo, kad po sultingais raudonais serbentais pastoriaus sode kaba dideli vandens lašai. Senasis latakas gurgėjo.

Ji matė, kaip kelias staigiu posūkiu aplenkia Laužakalnio papėdėje įsikūrusias viršutines sodybas ir tekinas nusileidžia šlaitais, sustodamas prie pat prieplaukos krašto.

Palei kelią, vedantį šlaitu iki jūros ir uosto, buvo pabirusi saujelė namų. Daugiausia senų trobesių su žemomis palėpėmis ir neįžiūrimais langeliais. Išblukusių ir apsilupinėjusių kaip pamirštos popierinės gėlės. Tarp jų kyšojo pora funkcionalių, ryškiai nudažytų kubų. Keli buvo apleistomis sienomis, kurios taip atkakliai kabinosi į tvirtą molio gruntą, kad galėjai tik žavėtis.

Nelyginant koks ženklas ar priminimas, iš kur kyla visas gėris, pro debesų properšą staiga prasiveržė auksinis rėžis. Saulė. Ji nudažė auksu beržų alėjos, vedančios į lensmano sodybą, šakas.

Tora nulydėjo akimis žvyrkelį. Pradėjo nuo pat viršaus, nuo Bekejoreto, po to nusekė laukais ir linksmais, rudens išmargintais viržynais, pro pelkes ir beržynėlį, pro žuvies džiovyklas ir didžiulį, niekam nebereikalingą tvartą – ten pasišiaušusi, dirvonuojanti žemė perėjo į uolas, dumblius ir nenurimstančią, vandeningą jūrą. Iš kairės, kur šakojosi į prieplaukas vedantis kelias, žvilgsnis atklydo iki jos kamaraitės lango ir čia pasiliko. Šimtabutyje.

Akimirką name dar tvyrojo tyla.

Tada virš galvos kažkas pratrūko. Po grindis bruzdėdami ir klegėdami pakriko Elizifos vaikai.

Tas garsas nebuvo nei geras, nei blogas. Brūžinimas, trypčiojimas, dievobaimingas Elizifos balsas, kuris, kaip Tora jau buvo supratusi, buvo ne mažiausia blogybė, tegu ir skambėjo kaip niekada pamaldžiai.

Išgirdo, kaip mama kitapus durų, virtuvėje, pila vandens į kavinį. Henrikas dar nesikels. Prieš Torai išeinant į mokyklą, jiedvi su mama būdavo vienos. Jei mama išeidavo į žuvies pjaustyklą, būdavo viena su sumuštiniu ir laikrodžiu ant sienos.

Tora žinojo, kad viską sprendžia ir visad teisus stipriausias.

Svarbu žinoti, kas tas stipriausias.

Stipriausias buvo Henrikas.

Nors ir turėjo vieną petį, iš kurio žmonės pasijuokdavo ir kuris nebuvo tikras petys, jis buvo nežmoniškai stiprus kitu. O žodžius berdavo greitais pliūpsniais, atvira, pražiota burna.

Kai juokdavosi, juokas irgi neatrodė tikras. Veikiau skambėjo taip, lyg jis būtų nusiminęs. Kaip kliuksėjimas ar uolas merkianti liūtis. Henrikui blogos dienos užeidavo visai netikėtai. Tada jis nesirodydavo sandėly pas Dalą.

Mamai nėra nei gerų, nei blogų dienų, manė Tora. Ji visada atrodo vienodai, tik kartais kiek labiau pablyškusi.

Paprastai mamos akys būdavo didelės ir žalsvos, uždengtos plona, matine užuolaidėle, visai kaip tos vasarinės užuolaidos, kokios buvo pas tetą Rakelę. Bet nejučia jos, būdavo, ima, pakeičia spalvą ir atitraukusios tąją užuolaidėlę leidžia į save pažvelgti vidun.

Ir kaip jos prisipildydavo gyvybės! Panėšėdavo į lapuočius vasarą, pilnus paukštelių ir švelnių, šmėžuojančių šešėlių. Toje žalumoje viskas šmirinėjo klegėjo. Taip būdavo beveik nuolat, kai ji su Tora būdavo vienui vienos.

Henrikas muša stipriau nei kas kitas, žinojo Tora. Sveikąja ranka. Kartais mama jai užduodavo per užpakalį delnu. Vien pliaukštelėdavo. Ir tai tik tam, kad Tora žinotų, jog jai jau gana. Tie pliaukštelėjimai niekada nebuvo skaudūs. Mama nemušdavo dažnai. Tik kai reikėdavo. Tora nebijodavo paverkti, kai mama mušdavo.

Kai mušdavo Henrikas, Tora susigūždavo. Kaip filė prikibdavo prie jo kumščio.

Ji jausdavosi taip, lyg nebeturėtų kojų, o smūgiai visada būdavo tokie, kad vos neapsišlapindavo. Iki šiol jai to buvo pavykę išvengti, nes prisiminė tik Tobijaso namelį.

Ji pasidarė kaip ta suglebusi katytė, kurią vaikigaliai nukankino kaime, nes ši neturėjo šeimininko.

Jie nukryžiavo ją ant lentų tvoros.

Ji irgi susigūžė. Galiausiai iš jos teliko oda ir nagai. Varnos spėjo iškapoti akis jau pirmą dieną. Tora dažnai pagalvodavo, kad katytė jautėsi kaip ir ji – lyg būtų pritrūkę vietos ašaroms. Tik plyšte plyšo, bet niekas neprasiveržė. Visa tapo pernelyg ankšta.

Mama sakydavo, kad Henrikas nėra blogas. Tora nėkart nebuvo pagalvojusi ar pasakiusi, kad Henrikas blogas, todėl nesuvokė, iš kur mama tai ištraukė.

Atrodė, lyg ji žiūrėtų piktai į Torą ir ją įtikinėtų: „Henrikas nėra blogas!“

Bet Torai Henrikas nebuvo nei blogas, nei geras – jis buvo Henrikas.

Tora užsimovė kojines ir užsisegė sijoną. Kamaraitėje buvo šalta, nors rudens saulė šildė kiek įmanydama. Šiaip ar taip, buvo išaušusi nauja diena. Tereikėjo panardinti veidą į šaltą šaltinio vandenį. Tora palūkėjo, kol mama išeis ko nors laiptinėn, kad nereikėtų prisipilti skardinio kubilo. Ingrida tokius dalykus sužiūrėdavo.

Joms valgant pasakyta buvo nedaug. Tačiau tyla nebuvo grėsminga, kokia būtų buvusi prie jo .

Kai kartu valgydavo Henrikas, Tora visada laikydavo akis nudurtas į stalą. Ji žinojo, kad jis ją stebi. Tik ir laukia, kol ji ką išvers ar šiaip ką iškrės.

Ji įprato valgyti tik tai, kas būtiniausia, kai jis ten. Ir niekada ant riekės nesiberdavo cukraus ir nesitepdavo uogienės. Taip galėjo prišnerkšti. Sūris tiko. Jis tvirtai laikydavosi prilipęs prie sviesto, juo galėjai visiškai pasikliauti.