Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Ingridos akys Torai buvo nepasiekiamos. Ten glūdėjo tiek daug viena kitai neišsakytų žodžių. Tiek daug klausimų, kurių suaugęs neįstengia užduoti. Ne dabar. Gal vėliau. Gal net rytoj. Ingrida nusišluostė sudrėkusias rankas į prijuostę ir užsibruko už ausų kelias tamsių plaukų sruogeles.

– Valgyk, Tora! Ir eisi į lovą!

Balsas buvo svetimas. Tarytum Tora niekada nebūtų girdėjusi kalbančios mamos. Bet ji neturėjo jėgų jaudintis dėl šių žodžių. Verčiau paėmė tris gabalėlius sumuštinio, kad įsiteiktų mamai. Tačiau bemat sumojo, kad tuščiai – mamos akys nukreiptos į save ir jose nėra vietos jai.

Angeliukas virš lovos atrodė taip, lyg labiausiai trokštų išskristi pro langą ir prisidėti prie kirų. Užuolaidos buvo neužtrauktos. Vėjas buvo nuginęs miglą tolyn, ir dangus driekėsi savotiškai atgimęs ir spindintis iki pat tamsiai mėlynos jūros.

Tolumoj pūškavo krovininis laivas.

Kaip keista, kad viskas paprasčiausiai tęsėsi. Niekas nesiliovė.

Tora nusirengė pilkoje šviesoje. Švarkelio rankovės buvo sušlapusios net gerokai virš alkūnių. Mama neatkreipė dėmesio į suplėšytą kojinę. Ji stovėjo kurį laiką sutrikusi, kai pamatė, kad jai nusimaunant kojinę kelio žaizda pasruvo krauju. Ji negalėjo su tokiu keliu atsigulti į patalus.

Susirado komodoje nosinę ir pamėgino ją apjuosti aplink. Kai apsirišo, pernelyg veržė. Akimirką atrodė, kad pasaulis sugrius, jei skepetėlė netiks. Jautėsi taip, lyg už akių vokų būtų smėlio.

Angeliukas virš lovos vis atrodė taip, lyg norėtų pabėgti. Tada Toroje nugriaudėjo akmenų griūtis. Aštrūs kampai prasitrynė. Savyje ji turėjo laukinių jėgų, kurios veržte veržėsi lauk. Išgriebusi iš stalčiaus švarią kojinę ji ją užsmaukė ant kruvino kelio. Šiek tiek padėjo, bet nepakankamai.

Užsiropštusi ant lovos nukabino nuo sienos angeliuką, atvėrė langą ir išmetė jį lauk. Tas nuskriejo per visą apžėlusį sodą, už didžiųjų šermukšnių kitoje akmeninės tvoros pusėje. Šiam pasiekus aukščiausią tašką, lange gyvai sublykčiojo. Pajuto, kad dešiniame petyje tarsi kas išsinėrė, dėl to, kad taip suėmė. Joje tebeglūdėjo klaikiai įtūžusi jėga, kurią ji bandė nulaikyti sukąstais dantimis.

Atsigulusi į lovą pastebėjo nuo paveikslo likusį tamsų kvadratą. Nieko negalėjai ištrinti. Niekas negalėjo nuskristi sau vienas nepalikdamas žymių. Štai taip.

Tuomet nejučia, jai laikantis už apsivėlusių rankovių, kurios vis dar buvo drėgnos nuo jūros vandens, ją užliejo dėdės Simono kūno šiluma. Ji užuodė dervos kvapą ir dūmus keistai arti, lyg dar būtų stovėjusi valtyje.

Dėdės Simono širdis! Plakanti visai prie pat. Jis buvo toks šiltas, dėdė Simonas!

– Mano vargšė mažoji mergytė!

Ar šitai jis pasakė? Balsas tartum sklido iš jo krūtinės gilumos. Žodžiai, supdamiesi ir virpėdami, sruvo iš jo šilto kūno į jos.

Keista.

Tora spoksojo į tamsią kvadratinę paveikslo žymę, kol prasiveržė saulė, ir atsargiais pirštais glostė nedažytų plokščių sienas. Šakos aiškiai ryškėjo. Tarsi lindo iš sienos ir vėl darėsi gyvos. Galėjo tame peizaže susigalvoti gerą dieną, bet tartum nepajėgė surikiuoti savo pačios minčių. Tai buvo lyg sena apleista šarkų gūžta. Jokios tvarkos. Sausos šakos visur kyšojo be jokios prasmės. Bet kiaurai viską pajuto dunksint dėdės Simono širdį.

Jie jį pasiėmė gerokai įdienojus. Lensmanas atėjo su vyriškiu.

Ypatingos sumaišties nebuvo. Bet buvo girdėti, kad kalba sukasi apie Henriką.

Langai, durys ir laiptų aikštelės turėjo ausis ir akis.

Jėgos nusprendė laikytis kyšančio siūlo tol, kol neliks jokio mezginio, nors ir ėjo žiemop. Vis vien buvo geriau, kad tai vyktų nors per kokį atstumą. Saugiau ryžtingai už ko nors stovėti ir tiktai viską stebėti. Mat vienas dalykas buvo neabejotinas: valandą, kuri jos laukė, Ingrida norėjo užšaldyti. Juk kas nors turi teisę šnabždėtis visiškai slapčia ir stebėtis, kaip ji su tuo susitvarkys.

Bet šitaip buvo. Tokie žmonės kaip ji, kadaise padarę didžiulę nuodėmę, negalėjo tikėtis, kad jausis saugūs dėl likimo.

Tora atsistojusi užsimovė antrą kojinę, užsisegė sijoną ir užsivilko vakarykštę palaidinę. Juto, kaip drabužiai gražiai aptempia kūną. Tarytum iki šiol niekada nebūtų kaip reikiant patyrusi, ką reiškia vilkėti ant kūno drabužius.

Ji žinojo, kad šiandien Bekejorete nebus jokio bulviakasio. Negalėjo ir paklausti, ar gaus pagulėti šiąnakt viršuj. Tačiau tai nieko nebereiškė. Buvo taip tolima. Mat Tora girdėjo vyrus. Užtrenkiamas duris ir pranykstančius žingsnius. Ji vos drįso patikėti savo nenusakoma laime.

Nuėjusi virtuvėn ji užsitempė puskojines, kurios gulėjo priešais krosnį. Mama buvo išnešusi šlapius, purvinus nakties skarmalus ir ištraukusi švarias puskojines.

Tora, tai pamačiusi, pajuto jai dėkingumą.

Ingrida stovėjo tolėliau, prie darbastalio, atgręžusi nugarą. Saulė sruvo pro langą it didelė, spinduliuojanti staigmena.

Jai atsisukus Toros veidas nušvito nedrąsia šypsena. Tačiau matė, kad mama jai iš visur dingusi.

Kad tik dabar nepasidavus, pamanė Tora. Kojos valtyje pačios šokinėjo. Nieko negalėjai padaryti. Jis išgelbėtas. Bet mama dingo. Dabar jau teks priimti tai, kas laukia. Beveik nieko nesakė dėdei, o vis tiek lensmanas atėjo. Mama negali jos už tai kaltinti. Negali! Tora tai norėjo išrėkti palinkusiai nugarai. Bet nė necyptelėjo. Gal vis dėlto ji kažką pasakė dėdei Simonui, ką žino ir mama?

Ingrida vėl buvo nusigręžusi į darbastalį. Smailūs pečiai buvo nuleisti. Visą užguitą figūrą gaubė šešėlis.

Tora tai matė. Akimirką pajuto mamos skausmą, lyg šis būtų jos.

Tada pažvelgė į kamaraitės duris. Ir ją užliejo saugumas, kuris išstūmė visa kita ir padarė ją stiprią stiprią. Jie jį išsivedė!

Ji žengė kelis trūkstamus žingsnelius ir atsistojo greta mamos. Vos vos palytėjusi palaidinės rankovę tarė:

– Aš išplausiu šiandien grindis, mama. Man juk laisva diena. Sako, kad šįmet Laužakalny daug spanguolių. Gal pasivaikščiokim?

Mama kurį laiką žvelgė pro langą.

Po to palengva atsisuko į Torą.