Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Už visa tai kažkam reikėję prisiimti kaltę.

Kažkam, kas buvęs žmonėms pasiekiamas.

Tora suprato, kad žydelis ir ji iš tų, kurie neišsisuks.

– Matau, triūsiat tempdamos bulves namo.

Žydelis sėdėjo ant dėžės, išskėtęs ant nutrintų kelnių šlaunų pirštus, kurie priminė nagus. Juos tai ištiesdavo, tai paslėpdavo, lyg šildydamasis. Paltas buvo atlapas ir plakėsi stipriame vėjyje sunkiais, atgal bloškiančiais pliekiais. Atrodė, lyg vyras būtų didžiulis paukštis, kuris pamiršo, kaip skristi.

– Ką gi, tas pats visose sodybose. Nekokia dėl šito prekyba. Nemato žmonės, kad turiu gražių siuvinių. Kalėdinių motyvų. Turiu staltiesę su nykštukais, sėdinčiais ratu. Pelę ir katę, dar eglės šakeles…

– Žinau, mielasis. Bet matai, kaip atrodo mūsų rankos. Esu tokia apskretusi, kad negaliu nė nusišnirpšti!

Rakelė pasiunčia Torai šelmišką žvilgsnį per bulvienojų krūvą.

Bet Torai atsakyti į pajuokavimą neapsiverčia liežuvis.

Ji, regis, įlindusi į senąjį vyriškį. Tapusi juo. Įlindusi į paltą, po oda. Ji pajunta bėjėgišką skausmą, koks nusmelkia apsinuoginant, žeminantis, maldaujant. Prašinėjant mažiausio. Paminant bet kokį išdidumą ir šliejantis prie nesvarbu ko.

Ir atrodo, lyg nebebūtų diena. Naktis ją užklumpa bestovint ten. „Geltoniukės“ juodžemyje tampa kraujo dėmėmis. Jos šviečia mažomis, išsigandusiomis akelėmis. Šokčioja kažko iš jos norėdamos. Ji apsigina žvilgsnį prikaustydama aukštai virš Rakelės galvos. Jaučiasi taip, lyg sėdėtų sūpuoklėse, kurios pernelyg greitai supasi.

Ji neįstengia sustabdyti. Greitis tik auga. Sūpt, sūpt, kol šleikštulys ją bemaž įveikia. Ji girdi savo balsą. Rėplioja po kamaraitę. Maldauja įsitvėrusi lovos atramos.

O „geltoniukės“ spokso į ją iš juodžemio.

Kovos nėra. Viskas nulemta jėgų, stipresnių ir neklystančių.

Vokiečio pavainikė! Žydelis!

Tora rausia drėgną juodžemį. Rausia ir rausia, kol juodžemis sulenda į panages. Pačioj gilumoj oda tvirtai laikosi. Dar giliau. Ji pajunta, kaip plyšta, turi pasiduoti. Kažkas atsiskiria. Skauda. Bet nulemta. Visados atsiranda ką nudirti ir prikalti prie lentų tvoros. Gerai būtų su tuo apsiprasti, susigyventi.

NE! Iš jos prasiveržia kaži koks šauksmas. Nebegali išturėti. Tai nepriklauso laukui, tikrovei, Bekejoretui. Tai gėdingas ir gargždus garsas. Nesuvokiamas. Vis dėlto jis jai išsprūsta. Kaip begalinis užsispyrimas.

Ji pačiumpa didelę „geltoniukę“. Atidžiai nužiūri mažytes rausvas duobutes gelsvoje bulvėje. Paskui pakyla, pašoka į viršų, lyg tai būtų gyvybiškai svarbu. Ištiesia dideliu lanku atgal ranką su bulve. Išsitempia iki pat kojų pirštų ir įgijusi pusiausvyrą sutelkia visą savo virpančią įtampą.

Paskui paleidžia bulvę skristi. Vis aukštyn, virš juodų, išraustų juodžemio vagų.

Murzinas kumštelis vėlei pakimba vienas. Jame dar tvyro lašelis virpančios įtampos. Tada viskas praeina. Tuodu suaugusieji nustebę nulydi akimis bulvę, kuri pranyksta už tvarto stogo. Tada kaip vienas atsuka galvas ir pažvelgia į Torą.

Raudonis stipriai nuplieskia Toros veidą ir kaklą. Ji nusviedė toli į žemaūgį mišką didelę, gerą valgomą bulvę!

Ji nuolankiai vėl atsistoja keturiomis ir sukrunta rinkt, tarsi gyvenime tai ir terūpėtų. Todėl ir nemato Rakelės veido išraiškos. Ši iš nepatiklios nuostabos perauga į susižavėjimą, kol galiausiai nušvinta akinama šypsena.

– Ei, Tora! Kaip tu gerai meti! Nieko panašaus nesu mačiusi. Tu visai tokia pat kaip aš, kai augau. Aš irgi turėjau bėgioti, šokinėti ir mėtyti. Dieve mano, kaip seniai tai buvo! Užteks, dabar pailsėkim. Eime vidun, nusiplausim purvus. O tada išsikepsim vaflių. Ar nori vaflių?

Ji kreipėsi į vyriškį ant bulvių dėžės.

– Jis sako ačiū ir darsyk ačiū! – Senasis vyriškis staiga pašoko ant kojų. Jau stovėjo trypčiodamas, tvirtai įsikibęs lagaminą.

Ir Tora puola tuštinti pilnus kibirus. Dėžės apačioje pilant bulves dunksi ir skilinėja.

Juodžemis nubyra atidengdamas mažytes rausvas akutes. Jos spokso į ją. Jų šimtai. Tora uždengia dėžę maišu ir nuskuba į namą.

Kaip keista, kad teta pakviečia žydelį vidun. Taip beveik niekas nesielgia. Gal teta nuspėjo, kad Tora jaučiasi su juo giminės? Ne, ji išmeta tokią mintį iš galvos.

Bet gali išsaugoti tąją apie bulvę. Dabar ji gulėjo kažkur už tvarto ir buvo niekam žemėj nereikalinga.

Rakelė beveik privertė vyriškį nusivilkti paltą ir nusiauti batus. Paskui pastatė jam dubenį vandens apsiprausti.

– Nusiplauk rankas! – tarė ji įsakmiai.

Tora pažiūrėjo į žydelį. Gėda jo veidą padarė tuščią, mat jo rankos buvo itin nešvarios.

Tora, kol sulaukė savo eilės, slėpė žemėtas rankas už nugaros.

Žydelis lankstė ant virtuvės darbastalio išpieštas staltieses ir servetėles. Rakelė tai prieidavo, tai atsitraukdavo, viską vartė sukiojo, laikė iškėlusi priešais save ir klausinėjo Toros nuomonės. Kartkartėmis paėjėdavo prie krosnies ir įpildavo į vaflinę tešlos. Šita šnypštė ir kvepėjo, gulė virš viso, kas nutikę lauke, lyg maloni užmarštis.

– Manai, Tora, turėsim laiko siuvinėti, – paklausė ji užsisvajojusi ir kilstelėjo vieną antakį. Ji laikė pakėlusi papuošimui skirtą rankšluostį ir jį apžiūrinėjo.

Trobelės, beržyno ir galybės gėlių motyvai. Tora linktelėjo vaflių pilna burna. Atsigėrė kavos ir ji. Ji žiūrėjo į Rakelės laikomų spalvų motyvą, kad apsispręstų, kas labiau tinka.

Vyras vien šypsojo akimis. Aplinkui jas rezgėsi išdavikiškas tankus raukšlių tinklelis. Bet burna buvo be išraiškos. Jis valgė palengva ir atidžiai, nesriūbčiojo kavos iš lėkštutės, kaip, Tora buvo mačiusi, buvo pratę seni žmonės. Visa, ką jis darė, vyko veik be garso.

Atrodė, lyg jis baimintųsi, jog kas nors pastebės jį esant. Retsykiais jis užsimiršdavo ir nusišluostydavo plaštaka ūsus. Jau kitą akimirką susiprasdamas sėdįs pasiturinčių žmonių virtuvėje. Tada jis droviai išsitraukdavo iš gilios kišenės nelabai švarią nosinę. Pagarbiu judesiu ir lėtai persibraukdavo ten, kur būdavo ką tik naudojęs plaštaką.

Šis žydelis buvo visai kitoks nei tas, kurį Tora buvo mačiusi šlaistantis su lagaminu kaime – su vilkstine vaikigalių pridurmui ir vėjy besiplaikstančiu paltu.

Šitai tarytum buvo… žmogus.

Pyrago lėkštutė buvo tuščia. Tora nesuvokė, kaip galima, kiek pažiūri, valgyti taip lėtai, bet sykiu sušveisti tiek daug ir taip greitai.

Komplektas virtuvei buvo parduotas su didžiausia simpatija, ir žydelis kaipmat išsiruošė į kelią. Reikia tiek daug apeiti. Jis nebandė Rakelei parduoti kitų daiktų, tik padvejojo užvoždamas lagamino dangtį. Vien atsitiktinai pakilnojo suknelėms skirtus audinius ir kaspinus, jo suriesti pirštai išsiblaškę nuslydo rietimu plačios šviesios medžiagos.

Jam išėjus vis dar tvyrojo keistas aitrus kvapas.

Tora ruošėsi siuvinėti staltiesę darbastaliui. Rakelė pasakė, kad bulvės palauksiančios kitos dienos. Dabar reikią siuvinėti. Ir jiedvi, užsidegusios didžiąją lempą viršum virtuvės darbastalio, kibo į spalvas.

Iš pradžių Toros pirštai neklausė. Nuo bulviakasio pirštų slanksteliai buvo aptirpę ir bejėgiai. Rakelė darbavosi adata su dideliu įgudimu ir pataisydavo Torai sunkiausius dygsnius, kad ji galėtų parsinešti šį darbą namo. Ji gausianti už staltiesę 30 kronų, kai baigsianti. Tokie pinigai pasirodę neįtikimai dideli ir kone begėdiški, kad galėtum juos priimti. Tačiau Rakelei tai buvo nė motais, ji pareiškė, kad darbas užtat turėtų būti tvarkingas iš blogosios pusės, nes kitaip turėsianti patikrinti kiekvieną mielą dygsnį. O dabar Tora turinti pasiskolinti žibintuvėlį ir ruoštis namo, kol jie dėl jos nepradėję būgštauti. Rytojaus aštuntą laukia bulvės!