Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Tora vis dar stoviniavo apsivilkusi lauko drabužiais. Atrodė, lyg niekaip negalėtų suvynioti darbastalio staltiesėlės į pilkąjį popierių. Ši vis išslysdavo. Galiausiai Rakelė užrišo virvutę ir įdavė ryšulį su šypsena.

– Gal galėčiau miegoti čia?

Žodžiai išsprūdo Torai pro lūpas nejučiomis. Rakelė nustebusi pažvelgė į ją.

– Nejau bijai tamsos, mano didele mergaite?

– Ne, ne visai taip…

– Galėsi čia miegoti rytoj, – nusprendė ji ir timptelėjo Torą už vienos kasos. – Juolab kad Simonas vyks į Bodę. Paklausk mamos, ar leis, gerai?

– Būtinai!

Torai bidzenant namų link tamsiu žvyrkeliu, rytojaus diena dingojosi kaip švelnus, šiltas žvėrelis glėbyje.

Ji stūmė šalin mintis apie vakarą ir naktį, leisdama žibintuvėlio šviesai linksmai švysčioti kelio pagrioviais ir dirvonais. Tarytum jai jo būtų nereikėję, kad matytų. Nors dangus buvo tamsus, o žemaūgių medžių miškas dunksojo vos per žingsnį, susipynusios jo šakos tiesėsi jai įkandin.

34

Tai ji pastebėjo vos užlipusi, nors laiptinė skendėjo prietemoje, nes lemputė jų laiptų aikštelėje buvo perdegusi.

Mamos batų ir palto nėra! Jojo batai ir švarkas guli krūvoje po pakaba.

Tora padelsė prie durų rankenos. Tarsi neturėdama jėgų šįvakar jos trūktelėti. Iš vidaus sklido bruzdesys.

Ji apsisuko ir laisva ranka susirado laiptų turėklą. Kišeninį žibintuvėlį ir pilkojo popieriaus ryšulėlį priglaudė prie kūno kita. Kaip sprunkantis vagis.

Kuo atsargiau užvėrė laukujes duris, vis vien tos šiek tiek sudejavo. Tada vėlei atsidūrė žvarbiam ore ir leidosi paslepiama tamsos.

Šį vakarą to nekęs!

Susigūžusi, mažytė figūrėlė su ryšulėliu po pažastim. Šalinosi kelio. Susirado takelį, vedantį viršun viržynais ir per pelkes. Alksnynai stūksojo jai kelyje kaip išgąsdintos šmėklos.

Sykį, gaudydama kvapą, prisėdo ant akmens ir pasijuto išgelbėta. Ji – Tora. Ji kelyje – į pabėgimą.

Akmenų skaldykla! Štai kur patrauks. Kad galėtų pasėdėti užuovėjoj. Turėtų būti vėlu. Dabar niekam nereikėtų jos matyti lauke. Mat tada mama tai sužinos ir susigės, išgirdusi žmones šnekant, kad Ingrida negalinti susitvarkyti su vieninteliu vaiku, kuris slampinėja tamsią naktį. Ir žmonės stebėsis. Tora žinojo, jog žmonėms nereikia duoti tam progos.

Nes tie besistebėdami išpūsdavo nemalonias ir smerkiamas tiesas. Kuo labiau stebėdavosi, tuo baisesnės būdavo tiesos.

Kai ji bemaž priėjo į akmenų skaldyklą vedantį šunkelį, šlaite staiga pasirodė dvi žmogystos. Jos tarsi išniro iš niekur. Ji jų neatpažino.

Ji pritūpė pakelės griovy, jusdama, kaip per aulinių kraštus ima sroventi vanduo. Šaltai ir negailestingai apliedamas blauzdas, kulkšnis ir galiausiai pirštus. Vis tiek tupėjo tol, kol vyrai nutolo. Akmenų skaldykla, rodės, nebebuvo saugi. Ji stovėjo sutrikusi, nežinodama, kuriuo keliu pasukti. Tuo, kuriame dabar yra žvejo namelio palėpė!

Tada ji prisiminė, kad naujoji esanti po stogu ir turinti sienas su daugybe vėjo neperpučiamų kerčių. Gal ten galėtų susirasti priebėgą. Kad tik galėtų patūnoti valandėlę, kol bus tikra, kad mama baigusi darbą. Galėtų ją pasitikti lauke pas Dalą. Deda galvą, kad mama ją išbars, jog ji bastosi tokiu metu tamsoje. O kaipgi!

Ji nutykino per kelią ir susirado atslūgusios jūros kraštą, kad galėtų niekieno nepastebėta leistis kaiman. Trumpi aulinukai žliugsėjo šalti ir nusmurgę.

Reikėję siuvinį palikti namie, laiptinėj, tada būtų turėjusi abi laisvas rankas ir galėjusi jas šildyti kišenėse. Dabar gavo jas šildyti paeiliui. Tas taip mažai padėjo.

Vėjas buvo stiprokas. Kasos už nugaros tamsoje styrojo kaip pagaliukai, ir negalėjai nulaikyti priešais susiausto švarkelio. Šaltis smelkėsi blauzdomis ir šlaunimis aukštyn, ir ji karčiai apgailestavo, kad nepasiliko apsimovusi „bulvinių kelnių“, kai ėjo namo. Sijonas buvo trumpas, kojinės plonos. Be to, nesilaikė viena kilpelė, taigi ji turėjo stabtelėti, kad kaip dera pritvirtintų kojinę.

Sykį neapsižiūrėjusi parpuolė kniūbsčia ant akmenų. Pajuto, kaip kojinę ties keliu praėda aštrus akmuo ir įsminga į odą. Prie pirštų lipo kažkas šilto. Kraujas. Kojinė buvo suplėšyta. Ji pametė iš rankų ryšulėlį ir žibintuvėlį. Bet turėjo marias laiko jiems susirasti, negalvojo apie tai, kad jų neras. Visa buvo taip keistai tolima. Tarsi būtų ropštusis tamsia pakrante visą gyvenimą.

Uolas skalaujančios bangos baltai blykčiojo. Paskui pasigirdo šniokštimas. Ritmingi sūkuriai. Tai užeidavo, tai praeidavo. Tora vis sėdėjo nesijudindama, kol nebejuto pėdų. Buvo susibrukusi rankas tarp kojų, kad jaustųsi pakenčiamai.

Kai galop atsigręžė, išvydo kaimo žiburėlius. Atrodė, lyg būtų atsipeikėjusi. Drebėdama pakilo ant kojų ir pagraibė, kol rado žibintuvėlį ir ryšulį.

Žibintuvėlio neuždegė. Tamsa gera. Nepalieka pėdsakų. Tamsa visada turi priebėgą mergaitės kūneliui. Bet aplink neturėtų būti sienų. Turėtų būti kaip čia: be ribų. Vis vien ją nusmelkė vieniša tamsos baimė. Jautėsi, lyg judėtų negyvame pasaulyje. Tebuvo tik ji. Viena su savimi. Ji tyčia išmetė iš galvos mintis, kodėl čia eina. Ji neturi jokios dingsties. Tai tik būdas išlikti. Klajoti tarp mirusių ir šaltų akmenų pasaulyje, kuriame tėra gyvi vėjas, jūra ir ji.

Ji šmurkštelėjo tarp pastolių, dairydamasi tamsiausių kampelių didžiulio statinio šešėlyje. Dabar, kai buvo čia, jis atrodė kur kas baugesnis. Pagaliau aptiko kopėčias, vedančias į pastolių viršų. Ji šiaip taip užkopė, laiptelis po laiptelio, ir susmuko, saugiai atrėmusi nugarą į sieną. Nesuteptos talės nuo kiekvieno jos judesio vienišai ir gailiai sucypdavo. Kelio žaizdą diegė ne taip jau baisiai. Galėjai kentėti.

Ji prisitraukė kiek gali prie kojų sijoną ir pamėgino ištempti švarkelio rankoves, kad šios uždengtų riešus, nusismaukė permirkusius aulinius ir išpylė vandenį. Ji siūbavo aukštai virš žemės!

Pamažėle pradėjo jausti pėdas. Stebėdamasi krutino kojų pirštus. Keista jausti savo pačios kojų pirštus taip skausmingai arti. Aulinius ir ryšulėlį įspraudė į plyšius tarp lentų, kad nepamestų jų tamsoje. Akimirksnį jai apsvaigo galva, kai prisiminė, kaip aukštai turėtų būti. Neabejotinai taip pat aukštai, kaip aukštai buvo senoji palėpė.

Ji susigalvojo žaidimą, kuriame tereikią saugoti aulinius ir viskas būsią gerai.

Kartelį pagalvojo apie žydelį. Atrodė, kad, be savojo, jaustų ir jo žvarbimą.

Turbūt vėlus metas. Bet miegoti nevalia. Ne todėl, kad bijotų nukristi, bet todėl, kad jos niekas neaptiktų čia, viršuj, pasirodžius dienos šviesai. Ji dar tvirčiau atšliejo nugarą į sieną ir pasukiojo pėdas. Padeda. Kurgi nepadės!

Atlošusi galvą pajuto pakaušį draskančią šiurkščią, neobliuotą medieną.

Jei jis dingtų, mąstė ji. Tada viskas pasikeistų. Jis! Jei jis mirtų arba tiesiog išvažiuotų? Taip. Ji sėdėjo ir leidosi užvaldoma šios minties. Ir suprato, kad ši yra druskos ir gleivių skonio ir ją sunku nuryti.

– Brangiausias Dieve! Nemanai, kad galėtum šioj žemėj išsiversti be Henriko? – meldė ji tyliai. Vos ne vos galėdama girdėti savo pačios žodžius ir prisiversdama jį pavadinti vardu, su viltimi, kad malda įgis daugiau galios.

Kai pakartojo žodžius kelis kartus, prieš akis išvydo tetą Rakelę. Uodė tetos vaflius ir duoną. Niaurią pilką naktį Tora auksino mintimi apie visa, ką ji galėtų patirti geriausio.

Galiausiai ji pamanė gulinti mažame skliautuotame kambarėlyje Bekejorete, baltojoje lovoje. Štai ten stovi stiklinė spinta su senuoju močiutės puodelių servizu! Tuojau atsidūrė ten, kur ir buvo, ir išvydo, kaip dangų – kaip tik ten, kur švyturio kalva nusidriekia į patį vandenyną, – apgaubia graži raudona spalva. Tai prilygo stebuklui. Žydelis pasirodė nešinas pilnu glėbiu „geltoniukių“, skųsdamasis, kad blizgantis atvirukas, kurį turėjęs parduoti, nuskridęs į dangų.