Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

– Visai kaip kad buvo tavo mamai ir tėčiui?

– Taip, – sušvabždėjo Tora.

Žeme besiritinėjanti rudeniška saulė įslinko pro langą ir privertė Rakelės katę susiraityti murkiančią į kamuoliuką ant atraižų kilimėlio. Ji tingiai laižėsi užmerktomis akutėmis.

– Ar daug galvoji apie tėtį, Tora?

Rakelė nusliūkino prie virtuvės lango ir paeiliui pabadė pirštu gėlių vazonus. Paskui atsinešė ąsotėlį su vandeniu.

Kai sulaukė atsakymo, prisėdo su ąsotėliu rankose ant durpių dėžės šalia Toros, išsiblaškiusi, lyg būtų pamiršusi, ką ruošėsi daryti.

Ji, Rakelė, buvo tokia maža. Sėdėjo ant tos aukštos dėžės ir tabalavo kojelėmis it kokia mergaičiukė.

– Ar mama apie jį dar kalbėjo?

– Ne, – numykė Tora. Juk žinojo, kad teta niršta ant mamos, nes ši nenori šnekėti apie tėtį.

– Dabar jis ten visada.

– Tai neturėtų turėti jokios reikšmės. Juk Henrikas visa tai žino. Jo neapgavo nė vienas gyvasis. Jis paėmė mamą, nes jos norėjo. Jis, beje, jai pačiai pridarė bėdos. Bet ėjosi nekaip…

Rakelė sėdėjo stebeilydama pro langą, į slėnius ir laukus. Tarytum nesikalbėtų su Tora.

– Ką turi galvoj? – atsargiai paklausė Tora.

Širdyje tai buvo lyg lietus po ilgos sausros – kad suaugęs žmogus su ja šnekėjosi apie dalykus, apie kuriuos tik galėdavo pagalvoti.

– Juk žinai apie savo mažąją sesytę, kuri mirė?

– Visai kaip Elizifos mažylė?

– Taip.

– Kur ji? Turiu galvoje, kur jos kapas?

– Ak, ji guli kapinėse. Ar ten nebuvai?

– Ne.

Katė atsikėlė ir ilga uodega pasiglaustė aplink Rakelės blauzdas. Ši paėmė ją nuo grindų ir išsiblaškiusi perbraukė žvilgantį kailiuką.

– Tai, matyt, ta tavo mama ten vaikšto viena.

Torą nutvilkė keistas tuščias skausmas.

Bet ji žinojo, kad taip yra. Mama turėjo ir dar šį tą, kuo nenorėjo dalytis su Tora. Mažą kapelį. Ji buvo užsiminusi apie vieną žmogų, kuris turėjo būti Toros tėtis, apie kurį ji niekados nekalbėjo. Atrodė, kad norėtų, jog Tora būtų nuošaly. Nejučia ji pasijuto viena kaip pirštas.

– Kartais sunku būti moterim, – tęsė Rakelė. – Šitai gali būti sunku, nepaisant to, ar turi vaikų, ar ne. Bet galbūt visąlaik labai ėmiau į širdį, ką tavo mamai teko išgyventi, tik todėl, kad neturiu nė vieno. Dabar širdyje teliko ilgesys. Jis niekada nenuslops.

Tora nesiryžo įkvėpti. Tai buvo taip keista, taip pakilu. Kas galėjo pamanyti, kad teta pajėgtų išreikšti žodžiais tai, ką galvoja. Pasakyti tai mergaičiukei!

Ir dar – netgi nežinodama apie „Viktoriją“.

Bekejorete buvo valgoma visai kitaip nei namie. Džiaugsmingiau. Teta ir dėdė dažnai juokaudavo sotindamiesi.

Tora drauge su jais taip dažnai nesijuokdavo. Tik sėdėdavo pražiota burna, gerokai į viršų patemptais lūpų kampučiais ir jausdavosi laiminga iki pat kojų pirštų galiukų. Niekas neįsiplieksdavo, jei kas užsisvajodavo arba nebevaliodavo suvalgyti viso maisto. Apie tai netgi nebuvo kalbos. Argi ne keista.

Šitaip valgant viešpataudavo tokia ramybė, kad galėdavai sukirsti visą arklį – kad tik šitai kuo ilgiau truktų. Ji beveik užmiršdavo, ką reiškia girdėti sunkius, šlempinančius žingsnius laiptinėje, kai sėdėdavo su kąsniu burnoj. Užmiršdavo, kaip liežuvis, jam čiupus už durų rankenos, nei šiaip, nei taip ištindavo pačioj ryklėj.

Dėdė niekuomet nemiegojo ant kušetės po pietų. Sykį ji pasidomėjo kodėl. Tada jis atsakė, kad tai padarys, kai persikels į senuosius namus Breilane. Paskui iškėlęs ją, dičkę mergaitę, aukštai iki lubų, turėjo pasitrinti su ja skruostais, kad ši neužpyktų ant jo, jog jis buvęs toks šiurkštus. Lyg ji galėtų užpykti ant dėdės Simono!

Torai buvo pasirodę, kad ji bemaž nutirpo nuo jo prisilietimo. To neištversiu, manė ji.

Tačiau šleikštulys, kaip laukta, neapėmė. Ir Torai šmėstelėjo, jog Simono rankos veikiausiai kitokios… Tada tas pagriebė ant durų dėžės gulinčią kepurę ir išrūko pro duris, paskui save išsinešdamas stiprų pypkės dūmų tvaiką.

Bulviakasis dar turėjo trukti keturias dienas. Taip buvo paskaičiavusi Rakelė. Joms nereikią verstis per galvą, čia ne tas darbas, kai mokama už tai, kiek padarai, manė ji.

– Turim skirti sau kiek reikia laiko ir pavalgyti, ir susitvarkyti, paskui leisti sau kartelį kitą ištiesti nugarą ir tarpais šnektelėti.

Trečią dieną, kai jiedvi stovėjo lauke, atėjo žydelis.

Jis įsitaisė ant tuščios bulvių dėžės ir pasiūlė savo prekių. Jau kadai nebuvo keliavęs po Salą.

Rakelė juokais pareiškė, kad jam verčiau nevargti ir neatidarinėti pas jas savo lagamino, mat čia, ūkyje, jos tokios pajuodusios, kad negalėtų prisiliesti net prie paprasčiausio blizgančio atviruko.

Liesas seniokas vis vien sėdėjo ant dėžės lyg prirakintas. Rudas jo paltas su dideliausiais atlapais ir milžiniškomis kišenėmis gaubė jį kaip kiautas. Atrodė, lyg viršuj, ant storo milo, būtų kas patupdęs laisvą galvą. Per darganą jis pasistatė palto atlapus, kad šie gerai dengtų ausis ir būtų užuovėja nuo to, ką Viešpats pasiųs – ar lietų, ar sniegą.

Jis keliavo su savo lagaminėliu pakiemiais. Suaugę žmonės jį dar atminė nuo mažų dienų. Jis leisdavosi į kelią vos išaušus pavasariui. Nuo vėlaus rudens būdavo dingęs kaip į vandenį. Niekas nežinodavo kur.

Jis buvo vienas iš paskutinių, menančių senus laikus. Žinojo daug ką, bet nebuvo toks atlapaširdis, kad tai ką nors reikštų. Nieko neįkalbinėjo pirkti, tik prisistatydavo, ir tiek. Jei būdavo alkanas, mielai pasėdėdavo, kol kiti pavalgys, jei jau nusišypsodavo laimė užeiti pro priemenės duris. Jei ką nupirkdavo, nesvarbu, ar didelį, ar mažą daiktą, – susyk išeidavo. Taigi nebereikėdavo jam siūlyti nei maisto, nei kėdės.

Visi pažinojo žydelio būdą, bet nedaugelis žinojo jo vardą. Jis buvo keistai nepažeidžiamas. Galėjai jį vyti lauk ir kankinti. Vis vien sėdėdavo. Arba pakildavo ir lyg niekur nieko išeidavo.

Sykį kažkuris iš vaikų pačiupo jo lagaminą ir nudūmė su juo tolyn. Tačiau žydelis – jo nevadino niekaip kitaip – kantriai sėdėjo ant šalikelės akmens ir laukė, kol įkyruolių linksmybės baigsis ir Giuna juos pasišauks į pamoką.

Paskui jis be galo lėtai nudūlino prie akmenų skaldyklos, kur tie buvo paslėpę lagaminą, paieškojo ir jį radęs patraukė toliau.

Tora jį pamatė pro langą. Giuna sėdėjo prie savo stalo nieko nenumanydama. Gerai toms nugaroms, kurios priversdavo nusidėjėlius sėdėti tiesiai virš mokyklinio suolo dangčio.

Torai nedavė ramybės keistas jausmas, kad ji su žydeliu giminės. Nebuvo tiksliai išsiaiškinusi kodėl. Ko gero, tai turėjo ką bendra su tuo, kad žmonės jautėsi turį teisę uiti ir kankinti ir ją, ir žydelį. Jis irgi buvo iš tų netikėlių. Atsiduoda žydais, atsiduoda šykštumu ir pinigais, šaipydavosi žmonės jam praeinant pro šalį.

Tai žydai nužudę Jėzų. Taip sakydavo netgi Giuna. Tai vokiečiai išžudę žydus per karą. Pasodinę juos į koncentracijos stovyklas. Giuna pasakojo ir tai.

Elizifa manė, kad žydai sulaukė Dievo bausmės – jei jau Hitleris atėmęs jiems gyvybę ir po visur išgainiojęs. Torai delnus išmušė šaltas prakaitas, kad Dievas galėjęs toks būti. Tačiau laikė liežuvį už dantų, kad nepapriešgyniautų. Niekas Elizifai nepriešgyniavo. Tai vokiečiai nužudę Polo Ingebriktseno sūnų ir išgalabiję pusę Norvegijos, o kaipgi. Tora buvo girdėjusi daug liūdnų istorijų apie žmonėms nuluptus nagus ir iš burnos išmuštus auksinius dantis.