Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Tie, kurie mosikavo plaktuku ir niūniavo pastolių viršuj, turėjo kaip kitaip leisti laiką. Mat jiems naujoji Simono krantinė prilygo pačiai Saliamono šventyklai, kai ši stūksojo plakama rudens vėtrų ir vėjyje skleidė duslias, vienišas aimanas. Ji gaudė it apleisti vargonai.

Gaisro priežastis nebuvo išaiškinta. Jis buvo kilęs savininko kambary. Ten galėjo šmirinėti bet kas, kalbėta puse lūpų. Tačiau Simonas su Rakele neturėję tokių nedraugų, kad nuo to galėjęs kilti gaisras – tai žmonės žinojo. Dėl įtarimų apgauti draudimą tas pats Simonas išteisintas. Jis nesusikrovė turtų iš tos menkos sumelės, kurią atgavo už patį pastatą, o įmonė ir namo turtas nebuvę apdrausti.

Nekalti, geranoriški keiksmai ugningai skardėjo tarp šiurkščių juoko papliūpų ir derva kvepiančių sijų.

Simono kaip šeimininko rankos buvo užimtos darbu. Gal ir neprarado tiek daug praleisdamas sezoną, kaip iš pradžių manė. Žuvys nepasirodė, ir Dalas turėjo žmones išleisti atostogų. Ypač tai atsiliepę pjaustyklos moterims.

Rakelė audė. Ji apsilankė Breilane, Otaro krautuvėje, su didžiuliais austų takelių rulonais, kruopščiai suvyniotais į pilkąjį popierių. Taip žinia pasiekusi visus.

Ji bemaž padvigubinusi savąją avių bandą ir pati šįmet ėjusi šienauti.

Tai bylojo apie prastus laikus.

Simonas buvo priėmęs Henriką į darbą, kad pamalonintų Rakelę. Bet iš jo buvęs nekoks darbininkas. Ir dėl to daugiau kaltas stikliukas nei ligota ranka, manė Simonas.

Kai Henrikas nepasirodė darbe be žinios tris dienas, Simonui trūkusi kantrybė, ir jis nužygiavęs aukštyn, į Šimtabutį.

Tądien daug sakyt nereikėjo. Tačiau atėjus popietei tas nusileidęs prie statybų ir neįtikėtinu greičiu susišlavęs vinių prikyštę ir savo plaktuką. Sveika ranka padėdamas kitai, kad vyrai tik stovėję ir išsiviepę žiopsoję, kaip tas vikriai sutvarkęs stalą. Tada netaręs nė žodžio išėjo.

Simonui buvo gaila Ingridos. Bet pats savęs nestabdė, nes dar neatėjus vakarui į Henriko vietą pretendavo trys vyrai.

Tam žmogui kažko tikrai neduota, manė Simonas. Sunkiai, pakumpusiai žmogystai, kuri sužydėdavo tik tada, kai ant stalo atsirasdavo stikliukas ir kai ji galėdavo riesti vieną po kitos pagyrūniškas istorijas. Retkarčiais jis, būdavo, lieka sėdėti vienas šeštadienio naktimis prie kokio žvejo namelio stalo. Šnekasi su savim, čia dėsto ir giriasi, čia klausia ir atsako. Arba tik kiūto ten snūduriuodamas nepagražintais, iškreiptais veido bruožais.

Simonas stebėjosi. Buvo šį bei tą girdėjęs apie kitokį Henriką – iki nelaimės, iki Ingridos ir vestuvių. Tai buvo ne tik blogos kalbos. Ir Simonas nežinojo, ar jam tikėti, kad žmonės tokie tik iš priešiškumo ir noro pakenkti. Ligotas petys ar ranka – ir viena, ir kita gali būti dėl to paties, mąstė Simonas. Ir pašiurpdavo pagalvojęs apie tas ilgas audimo palėpėj praleistas dienas ir naktis, kai neturėjo ūpo netgi atsinešti virvės.

Buvo viena, kuri jį ištempė už plaukų. Šiaip Ingrida ne tokia, kad tampytų žmones už plaukų. Tai galbūt daugiau, nei iš moters galėtum norėti, šmėstelėdavo jam.

Simonas save laikė geranoriška, paprasta siela. Taip paprasčiau gyventi. Nėra dėl ko graužtis. Vis dėlto negalėjo nesistebėti pagieža Henriko akyse. Ji kartkartėmis vargindavo.

Jis pasikalbėjo apie tai su Rakele sugrįžęs namo vakare. Ji sėdėjo ir perrinkinėjo spanguoles bei žvilgtelėjo viršun, vis žvairuodama į šapus ir lapelius, kurie norėjo prasmukti su raudonomis uogomis į pailgą medinį dubenį, kurį laikė ant taburetės prie stalo.

– Jis tik pavydi! Gal supranta, kad Ingrida turi priežasčių galvoti, jog ji pasirinkusi netinkamą vyrą, – paerzino ji.

Simonas nusijuokė.

– Taip, tu viskam randi priežastį.

Jis įniko kartu perrinkinėti uogas, bet daugiau valgė.

– Baik šlamšti! Slunkiau! Šitai keliaus į Breilaną, kad galėčiau audimui nusipirkti naujų išilginių siūlų.

Simono veidu nusklendė šešėlis.

– Netiesa, jog šitaip plūkiesi, kad tik galą su galu sudurtum.

– Pliauškalai! Nejau tu tik vienas turi plūktis? Kodėl ir man nesiplūkti? Kai buvo geri laikai, atsidėdavau į komodą. Tu niekada nežinojai kiek. Ir juo labiau į nieką nesigilinai. Aš turėjau visa, ko reikia. Dabar aruodas tuščias. Tad ir man tenka pašlavinėti pelus, kad pasiieškočiau soties. To betrūktų…

Daugiau ji nepasakė. Simonas apjuosė ją ilgomis, stipriomis rankomis. Prisiglaudė prie savęs, apiberdamas bučiniais visą jos veidą.

Jis gėrė ją kaip ištroškęs vyras. Niekada nenorėdamas numalšinti troškulio. Geisdamas, kad niekada to nebūtų gana.

Kitą rytą šapeliai ir uogos mėtėsi ant virtuvės darbastalio. Simonas atsikėlė anksti ir viską sutvarkė: paruošė krosnį, atnešė kuro, išvirė kavos ir buvo Rakelės paslaugoms. Jis nesigėdijo. Kaži ar būtų, net jei visas kaimas būtų matęs jį lakstant pirmyn atgal į virtuvę ir padedant tvarkytis namuose savo paties žmonelei. Jis buvo toks laimingas, kad turėjo ką nors veikti.

Tada jis užnešė padėklą palėpėn ir patiekė Rakelei į lovą kavos su sumuštiniu, nors ir vidury savaitės.

– Vis apie tai galvoju, – tarė Rakelė duonos ir sūrio pilna burna. – Pasiimsiu Torą į draugiją. Auginsim kiaules.

Simoną tai pribaigė. Rakelė – kiaulių šėrikė! Jis skambiai nusikvatojo.

Tada didžiajame komodos veidrodyje išvydo jos veidą ir beregint užsičiaupė.

– Aš paskambinsiu šiandien. Užsakysiu ir apmokėsiu už du paršelius.

– Nepliaukšk niekų! – pareiškė ji išdidžiai. – Dabar tam ne laikas. Aš įspėsiu. Ir man reikės keturių. Aš pati turiu užtektinai pinigų!

33

Ruduo buvo tiek pat giedras ir šaltas kaip kad praėjusi vasara lietinga ir dargana. Šermukšnis prie Šimtabučio čaižė raudonomis uogų kekėmis pietinę sieną, kai pietvakaris atūždavo svetimas ir nekliudomas langinių, lyg būtų ne iš šio pasaulio.

Turbūt bulvių derlius turėjo būti geresnis už žuvies laimikį. Taigi žmonėms teko skinti žemės vaisius ir žiūrėti, kas iš to išeis.

Tora padėjo Rakelei nukasti bulves. Ji gausianti po pusmaišį už kiekvieną vargtą dieną, pasakiusi dalykiškai Rakelė. Ir dar kibirą sėklinių bulvių pačiai pasisodinti kitą pavasarį.

Per pietų poilsio valandėlę Tora sėdėjo ant durpių dėžės virtuvėje Bekejorete ir skaitė, kol Rakelė snūduriavo ištiesusi sustingusią nugarą ant kušetės.

– Ką čia skaitai? – pasiteiravo Rakelė žiovaudama.

– „Viktoriją“, – pasigirdo svajingas balsas.

– „Viktoriją“? Kas čia per knyga?

– Nejau esi tokia suaugusi ir nežinai? – paklausė su nuostaba Tora ir pakėlė akis.

Ji užvertė knygą virš dešinio smiliaus.

Rakelė nusišypsojo.

– Ne, nebuvo kada tiek daug skaityti – knygų ir viso kito.

– Turėtum paskaityti, teta, – Tora buvo karštai įsitikinusi. – Net nenutuoki. Kaip tai graudu, kaip gražu…

– Nejau gali būti sykiu graudu ir gražu?

Rakelė šiaip ne taip atsistojo ant kojų, mėgindama su grimasa veide ištiesinti nugarą. Paskui nušlubčiojo prie virtuvės krosnies ir įkrėtė į juodąją angą tris semtuvėlius anglių.

– Taip, – tarė rimtai Tora. – Tai taip gražu. Nesvarbu, kad jie vienas kitam patinka. Jis – tik malūnininko sūnus, o ji turtinga. Atrodo, kiti norėtų juos vien dėl to matyti priešais. Visai kaip kad buvo ma…

Tora staiga nutilo. Dvi raudonos dėmės taip išmušė skruostikaulius, kad ji nežinojo kur dėtis.

Rakelė per kambarį metė į ją nustebusį žvilgsnį.