Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Tada jis sugrįžo vėl. Su virve.

Tora netikėjo, kad bus pririšta prie lovos. Netikėjo! Pasaulis grasus, bet ne tiek. Taip nebūna!

Tada jis įsiėdė į ją. Aklai. Tarsi turėtų už ką keršyti. Tik ėdė ir ėdė. Uždengęs jos veidą pagalve ir duodamas valią savo nežabotai aistrai. Prireikė daug laiko, kol buvo pasiektas tikslas. Dabar jis buvo ten.

Viskas pagaliau vyko, kaip ir turėtų.

Už durų, ant virtuvės sienos, laikrodis tiksėjo kitam pasauliui. Čia, šiapus, niekas laiko neskaičiavo.

Vakaro saulė buvo graži. Geltona ir draugiška. Ji švelniai skleidė spindulius virš jojo lovoje. Be galo švelniai. Saulė maloninga – ir šildo visus.

Pagaliau sugirgždėjo.

Naktis buvo ilga ir šviesi. Šimtabutis turėjo savo garsus. Kartais naktimis galėdavai girdėti verksmą. Bet kas tau aukos saldų nakties miegą, kad atidžiai klausytųsi garso. Kas kam darbo, ir tegu. Kiekvienam savo ašaros ir savo eilė.

Nutvieksta ryškios šviesos Dalo žuvies fabrike sėdėjo tamsiaplaukė moteris, širdyje jausdama neįvardijamą nerimą.

Bet nebuvo jokios priežasties nerimauti, įsivaizduoti…

Ji tik pavargusi, ir tiek. Buvo vėlu, ir tempas paspartintas. Pakavimas degė. Laivas jau plaukė pasiimti krovinio. Valtys – pakeliui pas gaudžiančias mašinas, kad vėlei išspjautų krūvas ant stalų. Jos rankos buvo pilnos darbo.

Dviem lakstančioms mergaičiukės akutėms buvo tiek mažai vietos.

Dalas jau trynė delnus. Viskas parduota dar nesupakavus. Tereikia varyti toliau. Atlygis už darbą daugiau nei geras. Niekam ne galvoj katytės stipena.

Pagaliau laukujų durų link pajudėjo pilka vorelė.

Lauke buvo gražus pavasariškas oras, ir kirai dėkojo palaukėse.

Tora buvo pakeitusi paklodę. Senąją kol kas paslėpusi po lova. Suzulintą tarpkojį nusimazgojusi šaltu vandeniu. Padarė tai virtuvėje. Tai tarsi nebeturėjo reikšmės.

Atrodė, lyg būtų mazgojusi kažką kitą. Svarstė, ar tas kitas jaučia tą patį, ką ji.

Kairysis lūpų kamputis buvo atitrauktas į viršų. Atidengė dantis. Susigūžęs, nesubrendęs kūnas protarpiais sutrūkčiodavo.

Į kreivus veido bruožus įsibraudavo atodūsis ir burną iškreipdavo negraži grimasa.

Šiaip buvo ramu.

Visada turėtų išaušti kita diena tam, kas išgyvena. Visada turėtų atsirasti veidas tam, kas ryžtasi į save pažiūrėti. Tora nesiryžo. Pusnuogis žmogaus kamuoliukas nekenčiamoje lovoje.

Neturėjo ką sakyti, neturėjo į ką kreiptis. Jei kas būtų pasakęs jai nesielvartauti, mat taip jau nutikę žemėj anksčiau, viskas ilgainiui būtų užgiję, taip – tada ji būtų nutaisiusi atvirą veidą ir paklaususi: „Kas yra? Ar kas atsitiko?“

O paklodė buvo gerai paslėpta.

30

Naujasis sijonas pragulėjo ant kėdės prie lovos visą naktį. Jis buvo visa ko liudytojas. Mama jį buvo iškirpusi saulės kliošu, kad šis kristų ant klubų bangomis. Ir Tora dėl to nesitvėrė džiaugsmu. Buvo gavusi dovanų ir žalią nertą palaidinę. Mama išleido brangiuosius už valymą uždirbtus pinigėlius, kad tik aptaisytų Torą.

Vis tiek sijonas tarsi buvo ne jai. Ji žiaukčiojo vos į jį pažvelgusi.

Uoliai stengėsi nežiūrėti sau į apačią, kai užsisegė sijoną rytą. Žinojo, kad jį reikia užsisegti, mat šiandien buvo paskutinė mokslo metų diena.

Kai ėjo pro šalį, Fritsas netikėtai lūkuriavo prie žuvies džiovyklų. Ji vėlavo, nes mama, prieš jai išeinant, turėjo išlyginti sijono klostę. Solė su kitais buvo jau išėjusi. Jai reikėjo pabėgėti, kad spėtų laiku.

Nuo Toros vis dar sklido drėgnas lyginamo drabužio kvapas. Ji stabtelėjo priešais Fritsą mėgindama nutaisyti veidą, kad jis nežiūrėtų…

Su juo buvo sunkiau nei su mama, nes Fritsas visada vienodai žvelgdavo jai į veidą.

Jo žvilgsnis taip įsmigo į ją, kad Torai pažastyse ir nugaroje ištryško prakaitas. Prisiartinęs jis atsargiai paėmė už sijono. Paskui parodė ženklais, jog gražu, ir neryžtingai šyptelėjo.

Torai, rodės, kažkas plyšo.

Jis atsitiesė ir nusišypsojo – savo nuoga, susirūpinusia šypsena. Tora pajuto, kaip nutirpo visa apačia.

Atrodė, kojos toliau nebeneša.

Ji troško prasibrauti.

Jis buvo pakėlęs ranką, kad parodytų į palaidinę, – ir ši palytėjo vieną jos krūtį. Tora prasiveržusi nudūmė tolyn.

Girdėjo, kaip tas pavymui beria gerklinius garsus. Bet ji lėkė. Lėkė kiek gali!

Ašaros gniaužė gerklę, bet lauk nesiveržė.

Megztukas buvo beveik kiaurai permirkęs prakaitu.

Tik atsidūrusi mokyklos kieme ji sustojo ir atsikvėpė. Susikišo rankas į palaidinės rankoves ir apimta nevilties pamėgino nusibraukti prakaitą, kuris vis nesiliovė trykšti. Bet tai nedaug ką padėjo. Pasirodė dvi didelės dėmės – po vieną abiejose pažastyse. Smirdėjo gvazdikais ir mirtim.

Vėliau, kai jie sėdėjo gerdami kakavą ir valgydami bandeles, kurių Giuna buvo prikepusi didžiajai dienai, Giuna pildama į Toros puodelį pasiteiravo:

– Tu pavėlavai, gal pramiegojai?

Torai pasirodė, lyg Giunos akys ją permatytų kiaurai, ji negalėjo susilaikyti nesudrebėjusi.

– Et, – sumurmėjo Tora, – mama turėjo išlyginti sijono klostę, anksčiau neturėjo laiko…

– Nieko tokio, brangioji Tora. Tik paklausiau. Nes tu juk niekad nevėluoji.

Sulig žodžiu „brangioji“ Tora ne juokais ėmė drebėti. Vos ne vos sugebėjo nusikapanoti iki išvietės neprisiusiojusi į kelnes. Visąlaik degė ir sopėjo, ir ji nesiryžo nusišluostyti. Bijojo vėl pradėti kraujuoti, nes neturėjo sau kuo padėti. Bemat pamanė stovinti Tobijaso namely ir siusiojanti. Išgirdo šiurkštų žvingavimą.

Senoji išvietė šiandien buvo vėsi ir rami. Niekas aplink nešmirinėjo, nes visi didžiojoje klasėje kirto bandeles. Tora sėdėjo nuteikinėdama save mintis po minties, judesys po judesio.

Galop nusiramino tiek, kad nuėjo pas mokyklos draugus. Kai įžengė koridoriun, užsitempė ant palaidinės megztą švarkelį, idant paslėptų prakaito dėmes pažastyse. Tai padėjo.

31

Moteriškės iš žuvų pjaustyklos buvo išleistos atostogų visai vasarai. Žuvys nepasirodė, ir Dalas vaikštinėjo įsikandęs pypkę. Ingridai pasisekė, kad gavo valytojos darbo.

Ji nesiskundė.

Henrikas šlitinėjo kur tinkamas. Vėlei bedarbis. Buvo gavęs darbo Simono gaisravietėj, kad šią paruoštų statyboms. Bet nei iš šio, nei iš to užsirūstino ant Simono ir nuo pat tos dienos išėjo.

Simonas į Dalo prieplaukas užklydo vieną liepos pabaigos dieną. Šnekėjosi su vyriškiais ir buvo beveik toks pat geras kaip anksčiau. Sakė ieškąs žmonių. Atstatymui.

Jo užmojis didelis ir šiuolaikiškas. Kreivai vypsodamas paskelbė, kad greičiausiai bankrutuos, bet niekur nesidėsi. Jis neturėjęs gyslelės būti škiperiu net savo paties laive, užtat pasistatydinsiąs vietą, kur būsiąs ir namuose, ir sausumoje.

Vyriškiai užmiršo pašaipius juokelius ir žvilgsnius, kuriais šiaip laidydavosi.

Nežymiai linkčiojo galvomis. O kaipgi, ištisas savaites bindzinėją dažnai kaip padieniai ir be algos. Gal ir galėtų ištiesti pagalbos ranką.

Kaip reikiant vasarėją, bet kažką juk turį valgyti. Jie spjaudė į jūrą ir išsižergę kinksėjo. Ramiai ir apgalvotai sudarytos sutartys. Rankos Dalo prieplaukoje vienas kitam paspaustos ne blogiau nei senojoje, mėlynojoje Simono kontoroje.

Bet vos Simonui pranykus iš akių tie nukūrė pas saviškius.

Vos galėjo atgauti kvapą, kad ištrimituotų didžiąją naujieną.

Jie turį darbo keliems mėnesiams! DARBO! Ne tik išmaldos ir atlyginimo dienai ar dviem.

Va, Simonas tai vyras! Jam pavyko! Dar patraukė per dantį, kad jis veikiausiai su šituo bankrutuos. O ar jie matę naujosios įmonės brėžinius? Ne? Ten tai yra į ką pažiūrėti!