Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

28

Megztos skiautės sudarė daugialypį raštą. Visų atspalvių raudoni siūlgaliai, suderinti tarpusavy.

Randi burzgino mezgimo mašiną. Ji jau buvo padovanojusi Torai skiautinį, nors šis dar nebuvo baigtas.

Tora kaulijo raudonų siūlų iš visų, kuriuos pažinojo. Taip, net Giuna buvo davusi mažą kamuoliuką.

Bet mamos neprašė.

Skiautinys didėjo, ir kai Tora atlėkdavo kaiman pieno, ji užsukdavo pas Fritsą ir Randi pažiūrėti, kada skiautinys bus baigtas.

Randi visuomet norėdavo, kad ji valandėlę pabūtų.

Gražios būdavo valandos. Tora nutylėdavo apie tas, kurios būdavo praėjusios, ir su nekantrumu laukdavo ateinančių. Šitaip visąlaik turėdavo pagalvoti apie ką nors gražaus.

Kartkartėmis prisidėdavo ir Solė, jei prigrasindavo Jorgeną valandėlę pasaugoti mažuosius.

Ir Solė visa, ką matydavo, gerdavo į save dievobaimingai ir švytinčiom akim.

Ypač lovos užtiesalą ir radijo spintą.

Fritsas tik parodydavo pirštu į savąjį užtiesalą, atseit kad jos suprastų, jog šis gražesnis. Tada jiedvi pakrizendavo.

Kai juokdavosi išvien su pažįstamais, jis leisdavo keistus gerklinius garsus. Jei šalia būdavo svetimų, visada juokdavosi be garso.

Tądien, kai skiautinys buvo baigtas, Tora lakstė su kitais tarp žuvies džiovyklų ir žaidė „aukščiau žemės“, nors tokiems žaidimams buvo per dideli. Tarp jų sukiojosi ir mažyliai, kurie taip pat neva žaidė.

Tada Randi atvėrė langą ir pašaukė Torą vidun.

Tora, regis, įsivaizdavo, kad skiautinys niekada nebus baigtas ir kad Randi tuo – nuolatos – užsiima tik dėl jos.

Ji stovėjo tarpduryje uždusus ir dar nenusispyrusi aulinių, kai Randi jai prieš akis atkišo skiautinį. Jis kabėjo ant ištiestos rankos šluodamas grindis.

Tora ilgai styrojo ir tik žiūrėjo.

Nepajėgė net padėkoti.

– Gali jį pasiimti, – taria švelniai Randi.

– Oi, ką jūs!

Tora pagaliau atgavo žadą. Pažvelgė apstulbusi į Randi.

– O kaipgi, žinoma! Jis juk tavo! Net siūlais pati pasirūpinai. Prašom! Naudok į sveikatą!

Randi juokdamasi supakavo jį į didelį pilkąjį popierių. Tora stovėjo sutrikusi, žaisdama su siūlgaliais, išsidraikiusiais ant virtuvės darbastalio.

– Taip, pasiimk ir siūlus. Gal laikui einant reikės paadyti.

Tora papurtė galvą. Tada pasigirdo mikčiojimas:

– Ar – ar jis gali pabūti čia? Turiu galvoj, skiautinys. Gera turėti į ką paganyti akis – kai būnu svečiuose. Na, aš juk čia skaitau – noriu pasakyti.

– Bet ar tu jo nori, ar ne? – Randi balse nuskambėjo nusivylimo gaidelė. Ko gero, tikėjosi visiškai ko kita. Galbūt kad Tora puls tiesiai į kiemą ir iškels skiautinį visiems prieš akis.

Tora suprato. Tai buvo skausmas, kuriam nerado žodžių. Bet kito kelio nėra! Ji negali pasitiesti šio skiautinio ant lovos namie. Nieku gyvu!

Kad ir kaip norėjo, tinkamų žodžių nerado.

Vien šykštų „ačiū“.

Daugiau apie tai, kad skiautinys turėtų keliauti į Šimtabutį, nebuvo ištarta nė žodžio. Jis gulėjo sulankstytas prie Fritso lovūgalio.

Paskiausia, ką ji padarė išeidama, – dailiai sulankstė kilimėlį į pūkuotą, šiltą kvadratuką.

Randi jai buvo padovanojusi ir kitą dovaną. Tą ji pasiėmė namo. „Sveikas, liūdesy!“ – vadinosi ji ir kainavo 12,50. Vidinėje viršelio pusėje buvo įdėta jaunos moters nuotrauka su neįprastai keistu vardu: Françoise Sagan. Tora įsiminė nuotrauką, bet greitai pamiršo vardą.

Skaitydama vis baisėjosi, kokia bloga ta herojė Cecilija. Nenoriai turėjo sau pripažinti, kad tai knyga, neturinti jokių geruolių. Tai buvo bemaž keista. Grasu! Tora nežinojo, ar jai patinka knyga.

Galiausiai suprato, kad jei knygos rašomos apie tikrus žmones, tai šitai negali būti kas kita, tik grasu! Ir šmėstelėjus minčiai apie tėčio mamą Berlyne, į ją įsigavo kaži koks nerimas. Galbūt tai buvę nepakankamai grasu, kad būtų tiesa.

Kai Tora skaitydavo, jai iš galvos išgaruodavo beveik viskas. Tarsi išsiirdavo iš pat Storholmeno ir pro pat polius. Toli išsibarsčiusios salos imdavo artėti jos link, tarsi slysdamos plačia, žalia nugara. Geisdamos jos, pliekdamos ją, pasiglemždamos ją su savimi. Ir ten būdavo amžinas judėjimas. Sunkus, bet sykiu lengvas. Galingos, plokščios vandenyno bangos, neturinčios nei pradžios, nei pabaigos, tik amžinai slysčiojančios vidun savo ritmu. Vėl ir vėl.

Todėl ji visados irkluodavo veidu į priekį.

Visi juokdavosi iš jos, kad ji irkluoja atvirkščiai.

Tačiau Torai tai nerūpėjo. Ji turėjo matyti . Turėjo į „tai“ leistis atviromis akimis. Atrodė, lyg jai priklausytų visa, ką aprėpia akys. Netgi žinojo kelią per platybes, kurių nematė. Galėjo laikytis susigalvotos krypties, kur Žemės rutulys daro lankstą ir staigiai smenga žemyn. Juk žinojo. Visa tai nesirado iškart.

Buvo mačiusi, kad kalnai žemyne išnyra danguj vos tik nutvieksti šviesos. Bet juk žinojo, kad jie stūkso jūroj, kaip ir kiti kalnai.

Vis tiek. Jai tiesa buvo ši: jie stūkso danguj. Jie yra kelias, kuriuo gali eiti. Vėliau.

Tikrovėje keliai į pasaulį buvo vingiuoti ir varginantys. O kaip kitaip! Turėjai neskubėdamas išmokti kelią. Turėjai išmokti ieškoti ir rinktis.

Tai prilygo buvimui labirinte. Visą laiką ieškant, negalint nesuklysti. Tačiau bent jau žinant, kad esama kitų kelių. Ir neabejotinai suprantant, jog vienas kelias veda lauk! Tereikia pasitelkti laiką, nebyliai kaip Fritsas, nieko niekam neaiškinant.

Visi žingsniai, visos mintys išvaikštomi ir išmąstomi. Akimirką, jei taip reikia, galėdavai juos išleisti iš akių, bet jie sugrįždavo. Visi yriai buvo būtini, jie buvo kelio dalis.

Taip pat ir su knygomis. Tora visada turėdavo dar neskaitytą knygą. Pasiskolindavo iš Giunos ar Randi. Kiūtinėdavo tarp dulkinų bibliotekos lentynų savivaldybės barake ir būdavo tyli kaip pelė.

Ji susirasdavo į ką pasidairyti, kol Dordi užantspauduodavo jos kortelę ir pasiteiraudavo, ar skolinasi sau, ar mamai.

Tora trūkčiojamai pažvelgdavo į drobę virš Dordi galvos ir lengvai išberdavo: „Abiem!“

O ūkininko sodyba drobėje buvo tokių niūrių, blyškių spalvų, avys buvo pernelyg baltutės, mažiukas ežerėlis pamiškėje pernelyg mėlynas. Ir Torai dingojosi, kad tai gal ir gražu, bet netikroviška.

Ir prisimindavo, kaip gali atrodyti giedras balandžio rytas, kai pro langą pažvelgia saulė ir ima brautis po jos lova. Tada nepadėdavo ir tai, kad būdavo plovusi prieš dieną. Saulė jai parodydavo, kad ten – milijonai grūdų ir dulkių dalelių. Saulė parodydavo, kad lova ir taip gėdinga. Nes ji sužadina atmintį.

Tai buvo tiesa. Bet negražu.

Retsykiais ji turėdavo kelyje staiga atsigręžti. Nes balsai įsiskverbdavo į ją iš niekur – ir iššluodavo mintis. Arba privalėdavo apsukti valtį, nes vandenyno bangos pasidarydavo pernelyg šiurpios ir slėgios, net ir ramiu oru.

Vis tiek visada galėjo žinoti, kad tai ne pabaiga. Kol kas. Nes labirintas priešais akis atsiverdavo lopinėlis po lopinėlio. Šitai juk žinojo!

Visuomet praeidavo ištisos dienos, kol kas nors jai vėl paskolindavo valtį. Pasaulyje buvo milijonai neskaitytų knygų.

Istorijos vadovėlyje rašė, kad Berlynas – subombarduotas miestas, kur žmonėms vis dar neleidžiama draugauti.

Tora mintyse regėjo suanglėjusius kūnus, nutraukiotas galūnes, regėjo liepsnas, kurių liežuviai kilo veidais, iš dalies turinčiais jos bruožų. Kai tai stovėdavo akyse, skaudėjo. Bet jos mintys nuo to pasidarydavo tokios grasios ir tikroviškos, kad ji galėdavo tik sau palinkėti, kad tėčio mama visame tame būtų išlikusi gyva.