Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Tora prisėdo ant grumsto po šermukšniu. Keistai linko keliai. Viržiai ir samanos buvo drėgni. Sniegas čia, viršuj, buvo ką tik ištirpęs. Vos ne vos galėjo įžiūrėti, kad tarp visa, kas ruda, nuvytę, kalasi vaiski žaluma.

Po valandėlės jos veidas atsigavo tiek, kad ji jau galėjo kapanotis žemyn.

Ir Tora nudūmė trumpuoju keliu žemiau žuvies džiovyklų, traukdama į save aštrų, rūgštoką apdžiūvusios žuvies kvapą, žuvies, krintančios ir pradedančios pūti, ir keistą dumblių ir jūros dvelksmą, kuris pavasarį tvyrodavo visuose pašaliuose. Jis įsismelkdavo į visa ir į visus.

Kirai. Kirai buvo laisvi ir sykiu baikštūs – visai kaip ji. Ji žiūrėjo į juos. Pažino iš graudulingai veriančių klyksmų. Galėjo sau leisti gailėti dar nelaisvesnių nei ji. Atrodė, lyg kitapus akių vokų plazdentų vėjo draikomas aksomas. Šitaip.

Paukščių jaunikliai buvo ne tokie laisvi kaip kirai ir baikštesni. Jų kaime nebuvo tiek daug. Tačiau Bekejorete jie buvo susisukę brūzgynuose lizdą. Pažvelgus į juos širdžiai pasidarydavo gera gera. Užsigeisdavai palaikyti visus iki vieno, pašildyti juos savo sugniaužtame delne. Pajusti prie odos tas mažytes kojeles ir nuostabias plunksnytes.

Ir ji pagalvodavo apie Fritsą, kuris niekados nieko nesakė. Kuris tik šypsojo ir nedrumstė jų ramybės.

25

Iš išorės Šimtabutis ir Fritso žvejo namelis skyrėsi ne taip jau daug.

Dažai ir vienur, ir kitur buvo lygiai taip pat atsilupę.

Ta pati plautuvė vandeniui išleisti. Taip, nors ant plautuvės buvo mėlynas guminis kraštelis, ji vis tiek buvo ta pati.

Panašumų buvo daugiau nei knygų lentynų, patefonų ir plokštelių.

Bet kažkas tvyrojo ore. Namuose buvo niūriau. Pilna nervingo muilo kvapo ir apgaulingo grėslumo.

Torai, apie tai pagalvojus, pasidarydavo negera – ji žinojo, kaip mama baisiai vargsta.

Bet visų pirma jis . Lyg koks šešėlis. Lyg priklausomybė ar grėsmė, kurios neverta šalintis.

Tora atprato apie tai galvoti. Vieną iš tų nedaugelio kartų, kai prisiminė, kad jis – žmogus, buvo tada, kai jis pavasarį mušė mamą. Pamišimas, kuris privertė ją atsikirsti, bet tik pridarė mamai bėdos.

Tora buvo mačiusi jį turint veido bruožus. Bet nedažnai į jį žiūrėdavo. Buvo per bjauru. Ir skausminga.

Toros pyktis nebuvo kasdienė duona. Tai tik dar labiau viską pablogina, manė ji.

Keliskart matė, kaip šis buvo pridaręs didžiulių negandų.

Kaip ir ašaros.

Paskui negalėdavai rodytis žmonėms.

Jos, ašaros, ir taip jau buvo gėdingos. Šitaip nesuprantamos ir nepagrįstos tam, kuris matydavo jų pėdsakus.

Po to, kai sudegė dėdės žvejybos įmonė, Tora, kad pabūtų viena, turėdavo eiti į mišką. Ir nors ten sykiais pakvipdavo grėslumu – dabar, kai ėmė darytis šviesu visą parą ir ji negalėdavo pasislėpti tamsos prieglobsty.

Ypač po to karto, kai pamatė jį tyliai ir mikliai šmurkštelint užu tetos Rakelės ir dėdės Simono tvarto.

Tora niekada nemanė jį lankantis ten, viršuje. Ją vis dar ėmė šiurpas, kad ji negali jaustis tikra ir dėl to, ar nesutiks jo miške…

– Nereikėtų tiek sėdėti pas tuos savo Monsenus. Juos tik vargini. Maža to, jie teturi vieną kambarį.

Ingrida kalbėjo tuo niurzgančiu balsu.

– Jie tik džiaugiasi, kad aš sutariu su Fritsu. Ta Randi tai pasakė šią popietę. Kad aš gera, jog su juo sutariu.

– Kodėl taip?

– Nes, matyt, kad jis nebylys!

– Nejau neturėtum sutarti, jei jis nebylys!

Ingrida atsišliejo pavargusi į sieną ir nusižiovavo, bet tarp antakių buvo pasirodžiusi raukšlė.

– Aš ir taip manau, čia ne aš…

– Gerai, gerai, bet vis tiek nelakstyk pas juos! – piktai nutraukė Ingrida. – Atgabeno žuvies, turiu šįvakar eiti į darbą, kad ir kokia būčiau nusiplūkusi. Tau reikės susitvarkyti pačiai, Tora. Stalčiuj guli didelis gabalas kulinarinio šokolado. Buvo užbėgusi Rakelė. Mudvi paskanavom po gabalėlį prie kavos, bet dar daug liko.

Torai šie žodžiai nuskambėjo it smūgis. Ji buvo tokia tikra, kad jei mama dabar neišėjus – šitokioj vėlumoj, tai ir nebeis šįvakar į darbą.

Ji išsivilko iš drabužių, tolėliau, prie durų, ir pakabino juos tvarkingai, kad įsiteiktų mamai.

Ji tai pamatė jau laiptinėj – jo aulinių ten nebuvo. Ir kaip nudžiugo… Kad žodžiais neapsakysi. Netrukus sumetė, jog reikės išvirti arbatos sau ir mamai. Tada galės gerti arbatą, pasiimti po sumuštinį ir šnekučiuotis. Galbūt galės papasakoti mamai apie Randi ir Fritsą.

Apačioje trinktelėjo durys, ir Tora pilve pajuto maudimą. Ar tai jis?

Ne! Palengvėjimas truko taip trumpai. Bet tarsi suteikė progą iškvėpti, šitai atidėti.

Prieš akis laukianti naktis jai buvo kaip visa žiema. Ji tvyrojo šalta ir drėgna, su plačiai atlapotomis durimis. Nebuvo jokios išeities.

Ji žinojo, ko laukti.

Vis dėlto čiauškė mamai padrikai ir greitai. Dėdamasi neišgirdusi, jog Ingrida eis į darbą. Nenorėjo jaustis mamai kliūtis, kai šiai reikėdavo eiti. Pernelyg gerai atsiminė, kaip mama mėgino išvengti vakarinių pamainų ir vos neprarado darbo. Ne, mama turi tiek rūpesčių.

– Pas Fritsą šnekamasi apie visokiausius dalykus, – tarė Tora. Ji stovėjo atgręžusi nugarą Ingridai ir pylėsi į puodelį arbatos.

– Ką turi galvoje – visokiausius dalykus? – Ingrida tuoj stojo į sargybą.

– Na, jie bijo, kad tėtis praras darbą, ir nerimauja, kad Fritsas taps užeidinėjančiu į namus, kai baigs kurčiųjų mokyklą. Jie sako, jog jis pernelyg įžvalgus, kad save švaistytų. Ir dar sako, kad kaime daug skleidžiama gandų.

Ji nutilo.

Ingrida budriai įsistebeilijo į ją.

– Ir?

– Nejau nemanai, kad keista, jog jie šneka taip, kaip girdžiu.

– Kas jie per žmonės?

– Fritso tėvas dirbo jūroj, bet turėjo grįžti į sausumą, nes Randi pakriko nervai nuolat būnant vienai. Nemanai, kad keista, jog ji tai pati pasakė.

– Eik jau, matyt, yra kokia plepė! Kuri niekad nelaiko liežuvio už dantų.

– Jie nekalba, ką kiti daro, – bemat apmaudžiai paaiškina Tora, kai jai topteli, kad Ingrida susidarė apie Randi kreivą vaizdą. –Taip, mes klausomės muzikos. Jie turi tiek daug patefono plokštelių!

Tora nuo kalbėjimo pritrūksta kvapo, nes bijo, kad mama pamanys, jog ji sėdi pas Randi ir viską išplepa.

– Tik nenešiok to po visą Salą, jei jau jie pasakoja dalykus, kurie neskirti tavo ar kitų ausims!

Ingridos balsas buvo dygus. Tik šiek tiek. Bet pakankamai. Pasidarė tuščia.

– Aš niekam daugiau nepasakoju, tik tau, mama, – pasako ji ramiai ir atsisėda gale stalo.

Dažnai taip nutikdavo, kad Torai ėmus kalbėti su mama tarp jųdviejų Ingrida pakabindavo „užuolaidą“.

Toros žodžiai joje įstrigdavo. Niekada neprasibraudavo kitapus.

– Randi greičiausiai kilusi iš Bodės ponų. Ji gavo dovanų iš savo tėvo mezgimo mašiną ir patefoną, nors ji suaugusi ir tokio pat amžiaus kaip tu.

Tora tarytum nepajėgė šįvakar paleisti iš rankų vilties. Varė toliau, lyg bijotų, kad mama, kai išeis, dings amžiams.

– Taip, taip, – atsakinėjo Ingrida. Ji stovėjo ruošdamasi eiti. Jau turėjo rankoje languotą medžiaginį rezginėlį ir davinėjo Torai nurodymus dėl šviesos ir šilumos.

Tora vis sėdėjo klausydamasi, kol kas nors stvers už laiptinės durų rankenos apačioje.

Jai buvo bloga ir svaigo galva, pilvo apačioje kažkas kirbėjo. Tarsi nerimas. Ne, tuštuma, liekanti po žaizdos. Ji nenori leisti mamai išeiti! Negali! Turi ką nors sugalvoti! Gal palydėti ją žemyn, į kiemą? Taip!