Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Bet popietėmis ir vakarais tekdavo imtis Solei. Torai Solė buvo panaši į skruzdėlyną. Joje, ant jos ir prie jos viskas knibždėjo krutėjo. Visą laiką.

Bet neatrodė, kad ją tai ypač trikdytų. Ji tik pasimuistydavo, kai būdavo pernelyg sunku.

Pamokas ji ruošė ant mažutėlio virtuvės darbastalio. Sukryžiavusi kojas, prie ryškios šviesos, sklindančios pro langą šviesiuoju metų laiku. Bet pirmiausia ji nustumdavo šalin visas taburetes, kad mažyliai nesiropštų pas ją.

Taip ir sėdėdavo – paskendusi savo mintyse aukštai virš grindų. Turbūt turėjo gebėjimą atsijungti nuo šio pasaulio. Kaip išjungdavai radiją.

Dabar Elizifos vaikai nebuvo didžiausi nenuoramos, tad ėjosi taip, kaip ėjosi. Diena iš dienos.

Vaikai visada būdavo moterų. Jei moteriškė vienaip ar kitaip palikdavo šeimą, vaikams būdavo tikras vargas. Niekas nežinodavo, ką su jais daryti.

Aplinkui galėdavo būti krūvos bedarbių tėčių. Tai nepadėdavo.

Tora daugelį kartų svajojo, kad teta Rakelė pasiimtų Solę ir visus Elizifos vaikus. Ji įsivaizduodavo tai atsigulusi į lovą ir stengdamasi atitolinti grėslumą. Daug laiko galėdavai skirti geroms mintims, kad ir mintims apie Berlyną ir tėčio mamą. Nebūtinai jas reikėdavo užbaigti.

Torai prieš akis stodavo visi vaikai Bekejorete! Kiek vietos! Kaip jiems būtų gera! Galbūtų ten galėtų būti ir ji pati. Audimo palėpėj. Ten buvo vietos visoms mažylių lovelėms. Taigi Solė ir ji būtų galėjusios miegoti mažojoje kamaraitėje su žaliu lempos gaubtu.

Bet tai tebuvo jos vaizduotė. Ji tai suprato. Nors teta ir negalėjo pati turėti vaikų, ko gero, nebūtų norėjusi turėti viso pulko.

Ir juo labiau ne dabar – po gaisro.

Vieną popietę kieme prie Šimtabučio apsilankė naujas žmogelis.

Liesas, glebus padaras staiga išdygo prie pašiūrės ir smalsiai akimis varstė vaikų spiečių, grįžtantį krūvoj nuo prieplaukų. Jo galūnės buvo neįprastai ilgos, o galva atrodė per didelė ir per sunki smulkiam, plonam kaklui.

Vis dėlto žvilgsnį labiausiai traukė jo drabužiai. Jie tvarkingai gulėjo ant kūno, buvo visais atžvilgiais kaip tik. Megztinis, kiek galėjai matyti, buvo be lopų ir be skylių. Atrodė gana naujas ir numegztas gražiu šiltų ir suderintų spalvų raštu, kaip mergaitės.

– Kai atėjom, jis paprasčiausiai ten stovėjo, – sukuždėjo Solė, vogčia žvilgčiodama į berniuką. Jis galėjo būti jos amžiaus.

Jie matė, kaip jis porąkart nurijo seilę. Adomo obuolys, regis, buvo keliais dydžiais per didelis ir išgąstingai plastėjo aukštyn žemyn. Atrodė, jo mama geriau nusimanė, kaip jį aprengti, nei kad Viešpats – kokį jį kurti.

Bet Šimtabučio vaikigaliai dėl tokių niekų nesikabinėjo.

– Iš kur tu?

Jorgenas paklausė vyriškai, gerai žinodamas, kad už nugaros jam visas pulkas. Bet jam nepavyko nutaisyti tokio triuškinamo tono, kokiu girdėjo kalbant Olę, kai jų valdose apsireikšdavo naujokas. Ir viskas dėl to, kad pernelyg susirūpino, kokio tvarkingo esama berniūkščio. Šimtabutyje buvo aiški moterų persvara.

Jorgenas buvo pasiskolinęs, tiksliau, nugvelbęs, seną juodą dviratį, kuris stovėjo atremtas į pašiūrės sieną. Dabar jis važinėjo ratais aplink pašiūrę ir naujoką. Vis mažesniais ir mažesniais. Galiausiai privažiavo prie pat ir riktelėjo:

– Kas tu?

Bet nepažįstamasis stovėjo kaip stovėjęs.

Jorgenas sustojo per plauką nuo jo ir pakartojo klausimą.

Tada atvykėlis pamosavo rankomis, darydamas keistus mostus, kurių niekas negalėjo suprasti.

Būrelis nebesitvėrė smalsumu. Jie lindo vis artyn ir artyn, lyg traukiami magneto. Visi mažyliai irgi pajudėjo išvien. Mažiausias – ant Solės nugaros.

Berniukas prie slaptavietės sienos atrodė kone draugiškai, nors būrelis slinko grėsmingai artyn. Atrodė labiau smalsus nei išsigandęs. Bet nesakė nė žodžio. Tik stovėjo.

– Gal nemoki kalbėti?

Jorgenas stovėjo atsirėmęs viena koja, kad išlaikytų dviračio pusiausvyrą.

Atvykėlis energingai papurtė galvą.

Jorgenas sušnypštė. Kiti stypsojo išvertę akis.

– Tai kuo tu vardu?

Jorgenas nepasidavė. Tai jam nebuvo įprasta, nors viskuo kitu panėšėjo į savo tėvą.

Berniukas pravėrė burną, bet vėl užsičiaupė.

Paskui padarė ore bejėgišką judesį ir liko stovėti spoksodamas Jorgenui tiesiai į veidą kaip ir anksčiau.

– Ar tu kvanktelėjęs, ką?

Jorgenas visiškai nulipo nuo dviračio, nes išgirdo kažką trenkiant laiptinės durimis. Pastatė dviratį greta keistuolio, kad prieitų prie jo akis į akį.

– Duok jam ramybę!

Pro būrį buvo prasibrovusi Solė. Staigiai ir valdingai buvo ištarti žodžiai – su autoritetu, kurio jai galėjo pavydėti kiekvienas augintojas.

Ją pirmą apniko nuojauta, kad čia neįprastas atvejis. Ji pirma užuodė, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. Suprantama, Solė ir pirma suprato, jog vargšelis – nebylys.

Atrodė, kad tas taip pat negirdėjo, ką sako kiti. Jis neatsuko ausies, kaip būtų padaręs neprigirdintis. Tik spoksojo jiems į veidus. Pasijudindavo visu kūnu, galva į tą, kuris jį kalbino. Tai atrodė labiau nei gremėzdiškai.

Tora nuo pat krūtinės iki pilvo apačios pajuto kaži kokį skausmą. Taip, iki pat apačios, kur yra bevardė vieta. Kaži kokį graudulį.

Gerai nežinojo kodėl. Turbūt, kad pavasaris, visa, kas žeidžia, visa, kas bloga, visi šešėliai plūste suplūdo į ją, kai ji pažvelgė į nebylį berniuką ir suprato. Kokia ji beviltiška ir kvaila.

Tora niekada nebuvo sutikusi žmogaus, negalinčio kalbėti.

24

Fritsas turėjo ne daugiau trūkumų, nei iškart aptikta.

Nepaisant to, kad buvo teigiama, jog jis tiek pat kurčias, kiek nebylus. Bet kad taip dažnai būna, galėjo papasakoti ne vienas.

Taip, ir kartais nutikdavo, kad tas puldavo į ašaras – didysis kaltininkas. Bet taip darydavo ir Jorgenas, kai tik kaip reikiant supykdavo.

Fritso tėvas buvo naujasis Dalo mechanikų viršininkas.

Tai, kad Dalas atsigabeno svetimšalį į Salą, buvo sutikta gana piktai. Otaro krautuvėje pasieniais besitrinantieji prisiekinėjo, kad su tokiu darbu būtų galėjęs daugelis iš jų susitvarkyti.

Vaikai pastebėjo, kad Fritsas, beje, bėga greičiau už Torą. Jo kumščiai nebuvo labai stiprūs, bet jis puikiausiai apsigindavo nuo kaimo vaikų, ir vien todėl, kad buvo nebylys. Jis kėlė baimę.

– Žiūrėk, ateina tas nebylys! – susišnabždėdavo žvejų kaimo vaikai ir apeidavo lanku.

Ir Šimtabučio vaikai kiekvienam mūšy Fritsu naudojosi kaip vėliava. Jie pasiųsdavo liesą vaikį eiti priešaky ir leisti gerklinius garsus. To dažniausiai užtekdavo, kad įgytum pagarbą.

Fritsas su tėvais gyveno viename iš tuščių žvejų namelių, kurie kadaise priklausė Brinko žvejybos įmonei. Dabar jais disponavo Dalas ir laikė juos darbininkams ne iš Salos apgyvendinti.

Fritso mamos galvą gaubė cheminiu būdu sušukuotos garbanėlės, ji buvo vardu Randi. Panašu į mergaičiukės vardą. Ji buvo tiek pat trumpomis galūnėmis ir kresna, kiek sūnus ir vyras suglebę ir išstypę. Akys buvo žaismingai guvios ir žiūrėjo tiesiai žmonėms į akis.

Tuose namuose niekam nebuvo saiko. Tėvas buvo tylus ir besišypsantis, lyg net nebūtų nebylus. Vaikams jis patiko.

Randi nesitenkino vien šypsena. Ji juokdavosi, kaip Giuna ar teta Rakelė. Ir tarškėjo neužsičiaupdama. Žmonės, kurie juokiasi, be galo laisvi, manė Tora. Taip, jie nesijuokdavo dirbtinai ir šiurkščiai kaip vyrai šeštadieniais žvejų nameliuose arba kaip jaunimo pulkeliai, pro šalį traukiantys į jaunimo namus. Ne, veikiau taip, kad girdėdavai, jog jie tokie kupini gerumo ir džiaugsmo dėl kažko, kad nepajėgia to laikyti užgniaužę.