Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Iš pradžių manė, kad radijas tik neša nemalones, toks įsitikinimas buvo likęs nuo karo metų…

Kai taisė ir montavo, Henrikas augte augo jos akyse. O kai galiausiai užmezgė ausis rėžiantį ryšį su pasauliu ir visa suošė kaip pats vandenynas, ji suprato, kad Henrikas sugeba . Galop garsas prasiveržė pas jas virtuvėn. Pasigirdo muzika. Ir tai buvo Henriko nuopelnas. Geras buvo vakaras.

Laiptais šlempinantys žingsniai! Ji juos pažįsta! Tai jie. Kažkas turėję nutikti. Taigi jis grįžo gerokai anksčiau, nei turėtų, kaži ar išvis buvo darbe. Ingrida nusiteikė tam, kas neišvengiama.

Jis nebuvo toks girtas, kaip ji iš pradžių pamanė. Bet vaidingas.

– Ką čia, po velnių, šiandien kūreni, kai saulė svilina pro langus!

– Taigi turiu iškept duonos, – atsakė ji mėgindama geruoju.

– Baik – duonos! Tupinėji apie tas prakeiktas gėles, per kurias negali nieko matyti nė pro vieną langą!

– Ša – dar kas išgirs, na ir piktas tu šiandien. Ar darbas pas Dalą jau baigėsi?

– Man nusispjaut!

– Ką čia kalbi. Ar nori užvalgyti?

– Ne!

Jis klestelėjo ant kušetės kampe, ir Ingrida pamanė, kad jis galbūt užmigs. Bet staiga Henrikas pašoko, puolė prie darbastalio, kur ji stovėjo, ir trenkė kumščiu į jo plokštumą stulbinama jėga.

Ir nutik man taip, kad duonos skarda atsidūrė ant stalo krašto. Ta akimirką sulingavo, ir karštas it ugnis juodžemis bei dar karštesnė skarda šastelėjo ant jo plaštakos.

Henrikas suriko, šoko keiktis ir lakstyti ratais po kambarį.

Ingrida atsuko vandens čiaupą norėdama po čiurkšle palaikyti jo plaštaką. Bet kur tau!

Kaip tik tada laiptais užlipo Tora. Jos pamokos buvo baigęsi anksčiau nei įprastai. Ji girdėjo barnius viduje ir pamėgino užeiti. Matė, kad čia kažkas ne taip, matė iš to, kaip pastatyti Henriko auliniai. Striukę buvo tiesiog eidamas nušveitęs į kampą.

Pagalvojo eisianti ko nors į kaimą arba į prieplaukas, bet tada prisiminė, kad mama ją greičiausiai girdėjo. Su storu megztiniu buvo karšta. Ji nusivilko jį už durų, laiptinėj. Ir vėl smirdėjo gvazdikais. Jos pažastys buvo sudrėkusios.

Mama, jai įėjus, pakėlė akis. Atrodė, to buvo išmokusi. Ji kinktelėjo ir apsimetė lyg niekur nieko. Tora suglumusi atsisėdo galustaly.

Henrikas stovėjo tolėliau, prie kušetės, ir nirtulingai dilbčiojo į nudegintą ranką.

– Taigi Henrikas apsidegino, – paaiškino Ingrida ir pasiuntė vyrui drovų žvilgsnį.

Tora neatsakė.

– Anksti grįžai? – vėl pamėgino mama.

– Taip, Giuna pamanė, kad toks gražus oras, ji pasakė, kad mums reikia pasivaikščioti geru ir saulėtu oru labiau, nei sėdėti viduje ir rašyti.

– Taip, ta žino, kaip sau pasidaryt laisvą dieną – toji merga, – rėžė Henrikas.

Tora sulig tais žodžiais tarsi pabudo. Ji pamatė! Pamatė, kaip Henrikas grįžęs namo ir raukęsis, kad mama užsiima gėlėmis, kad įniršęs ir išliejęs pyktį ant mamos, Giunos, jos. Atrodė, lyg Toros akyse mirgėtų raudoni pūkuoti taškeliai. Saulės šviesa pranyko pūkuotuose taškeliuose. Viskas pranyko. Pranyko juodoje naktyje – grėslume, bjaurintis ir nekenčiant. Ko gero, ji tik dabar į jį pažiūrėjo kažkaip kitaip nei į tai, kas nepakeičiama.

Henrikas – irgi tik žmogus. Jis gūžiasi štai savo nirtuly ir dabar, dienos šviesoj, nebe toks jau grėsmingas… Tora matė, kaip mama gūžčioja sulig kiekvienu jo žodžiu, tuo pat metu bandydama apsimesti, lyg nieko nevyktų.

Ir Tora, regis, nebeįstengė užgniaužti žodžių. Nežinojo, iš kur jie išsprūdo, ji toli gražu negalvojo apie tai, ką sako, – tai tiesiog išsiliejo.

– Juk ir kiti… ne vien Giuna pasidaro laisvadienį, ką?!

Kambaryje įsiviešpatavo keista tyla. Garsai už durų net aidėjo. Lašėjimas nuo stogo tapo nepakeliamas, beveik kaip bloga žinia. Su mama buvo prasčiau – ji spoksojo į ją išpūtusi akis. Viskas pasidarė netikra. Tora pajuto silpną zvimbimą – jis sklido iš vidaus, iš jos pačios.

Ingrida stovėjo suakmenėjusi, įgrūdusi rankas į pilkšvą tešlą virš pat riešų.

Po užuolaidos raukiniu šmurkštelėjo pro šalį skrendanti stora, plaukuota naminė musė. Apspangusi nuo žiemos miego ir saulės šviesos.

Tada jis virš jos persisvėrė.

– Ką nori pasakyti?!

Veidas buvo persikreipęs iš pykčio.

Tora nemanė, kad jis ją palies. Ne prie mamos akių, ne šitaip. Nuo šoko suspurdėjo širdis. Negalėjo jos suvaldyti. Ji daužėsi joje it pašėlusi, visą išpylė šaltas prakaitas.

Baisiausias buvo ne skausmas. Ne tai, kad jis ją iš visų jėgų suspaudė taip, jog ji nebeturėjo kuo kvėpuoti ir palengva tyliai pakibo keli centimetrai virš grindų. Ne tai, kad jis ją nubloškė ir paleido į darbą sveikąjį kumštį. Ne. Nebuvo taip grėslu ir tai, kad ausyse ėmė taip keistai ūžti, o akyse – raibuliuoti.

Bet didysis delnas ant jos sprando odos. Prisilietimas, šleikštulys. Tas bjaurumas jo odai prisilietus prie josios – ir matant mamai!

Ji suprato, kad Ingrida pašokus į priekį ir pačiupus jam už rankos. Tešla ir miltai po kambarį skraidė kaip tikras vėjas.

Kai jis iš paskutiniųjų aptalžė Ingridai parištu kumščiu apyausius, Tora tarytum išpleveno iš savo kūno.

Ji pamiršo, kas ji. Niekada nenumanė galinti taip baisiai klykti. „Nemušk mamos! Jei taip padarysi, užmušiu!“

Bet jis jau buvo trenkęs. Keliskart. Raudonas kraujas nevaržomai sruvo iš Ingridos burnos ir nosies.

Ji tučtuojau pagriebė puodelių šluostę ir prikišo jai prie panosės. Tora buvo paėmusi vieną iš tų storesnių, kurias naudodavo rankoms, kai plonas audinys permirkdavo.

Musė buvo aptikusi kelią lauk, kažkur name piktai baladojo. Giunda iš pirmojo per patį triukšmą, matyt, bandė nusnūsti pokaičio. Henrikas styrojo vidury kambario išsižergęs, truputį pasvirusiu kūnu. Ranka buvo iki pusės parišta. Galva atstatyta į priekį kaip žvėries, kuris jaučia grėsmę.

Dabar stipriai šnopavo.

Staiga veidas tarsi sutrūko. Lyg ruoštųsi verkti. Jis panėšėjo į mažą berniuką, kuris išdraskė paukščių lizdą to nenorėdamas.

Tada rūpestingai plaštakos viršumi nusivalė panosę ir išsivilko pro duris nė į vieną iš jų nežiūrėdamas.

Ingrida prisėdo ant taburetės ir nusišluostė kraują.

Tora išgręžė šaltame vandenyje skepetą ir padavė jai.

Nė viena nieko nesakė.

Tora stebėjosi, kad mama neverkia. Paprastai verkdavo, kai jis ją mušdavo.

Tai nebūdavo dažnai – jei jau taip. Ir niekada taip smarkiai, kad bėgtų kraujas. Tai jis padarė todėl, kad Tora leptelėjo, kas tuo metu užėję ant liežuvio. Ko gero, visada nesantaiką sukelia ji, Tora.

Ingrida į popietinę pamainą išėjo ištinusiu skruostu. Valandėlę pastoviniavo žvelgdama į save veidrodyje virš plautuvės. Po to atsiduso, užsimetė nutriušusį vilnonį švarkelį, kurį nešiojo darbe po balta prijuoste, susirinko daiktus, kuriuos paprastai pasiimdavo, ir viskas.

Tik atsidūrusi tarpdury su nutrintu rezginėliu rankoje ir ant smakro užveržta skarele, švelniai prisilietė prie Toros rankos ir pasakė:

– Kai pašausi duoną ir ji iškeps, išimk ją. Ir… ir… sušluok mano juodžemį ant grindų. Paskui gali greitai paruošti pamokas ir nueiti pas tetą Rakelę arba susitikti su manim kitapus Dalo įmonės.

Tora linktelėjo. Ir mama dingo.

Jis turėjo pasirodyti tik po geros valandėlės. Ji tai žinojo. Visada taip būdavo, jei kas įvykdavo.

Ji atsikvėpė ir gerai pakūreno krosnį duonai. Pareguliavo kiek tik gali sklendes. Jos buvo įkaitusios kaip ugnis. Pakrapštė žarstekliu, nepavyko – ir vėl pamėgino. Velniava, nejau negali padaryti geriau! Ne todėl, kad buvo mačiusi, kaip nepavykdavo ir mamai.