Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Jie susižvalgo pažvingaudami.

– Aha, šiaip, žiūrėk, tuoj ima pasakoti, kaip lengvai tas Simonas paveldėjo senojo dėdės turtus. Pavainikis iš Bė, atkakęs į Salą ir ponu tapęs per naktį! – sušnypštė iš vieno pilko, pailgo vilnonio kamuolio, sėdinčio kertėje prie krosnies ir iki šiol nieko nesakiusio.

– Blogiau su darbo vietom! Matyt, nebus labai iš ko atstatyti, jei tas Simonas negaus draudimo pinigų.

Otaras nužvelgė visus paeiliui, buvo perėmęs Dangaus Šviesulio toną.

– Sako, Rakelė jį nukraustė nuo palėpės, – mano vilnonis kamuolys iš kertės.

– Kaimynai nudrožė tiesiai liūto urvan ir pasisiūlė jiems padėt atstatyti namą. Taip, ir darbininkai turėtų padėt. Už dyka, aišku. Pasakoja, kad ana Rakelė pavaišino visą tuntą vafliais ir mėsos troškiniu. Bet Simonas gaisravietėj nepasirodė. Nenustebčiau, jei anas pasitrauks šalin ir ės moteriškėms nervus – dabar, kai suklibėjo jo turtai, – nusišaipė jauniklis ir neskubėdamas ir nesidrovėdamas pasikrapštė dešinę šnervę – tą, kurioje buvo polipų ir kurios nedrįso parodyti gydytojui.

Taip, kurgi ne!

Nenorėta nieko bloga. Nenorėta įskaudinti nė vienu žodeliu. Tik tie žodžiai krautuvėje, pasakyti geranorišką pirmadienį.

O viskas prasidėjo nuo mėginimo prakalbinti Henriką, ir, žiūrėk, kaip nesėkmingai pakrypo.

Dar gerai, kad kas netikėtai neužklupo ir neišgirdo, kaip kalbama apie Simoną, mąstė Otaras.

Vakaro prietemoj jis viską apėjo, užrakino sandėlius ir krautuvėlę. Iš virvių ir druskos prekybos gerai matė, kad Simono įmonės nebėra. Bet apie tai nenorėjo užsiminti, tai buvo smulkmena ir neturėjo jokios reikšmės tam, kas turi nuolatinių klientų. Bet vyrukai iš šarkų dabar druską ir virves po nelemto gaisro pirko pas jį. Dalas nesivertė prekyba kaip Simonas.

Juos veikiau pamatydavai su rankomis kišenėse ir nuorūka lūpų kamputyje užėjus blogiems laikams. Besitrinančius ten ir perkančius kokį kilogramą cukraus ar pakelį cigarečių – ir taip kone ištisą dieną. Tai jie buvo paskutiniai eilėje prie darbo. Kiti tvirtai įsiremdavo alkūnėmis ir tokiems dalykams neturėdavo laiko.

Tačiau paskirsčius darbą ir suskaičiavus atlyginimus, šalin buvo nustumiama vis daugiau ir daugiau. Dažniausiai tų, kurie neturėjo nei ūkio, nei žemės. Jie turėjo tik daug įnirtingo apmaudo, laiko apsipirkti, bet nieko, kuo galėtų sumokėti. Jie nuomojo namelius ir gyveno iš atsitiktinių samdinio darbų. Nuolatinis darbas buvo svajonė, kuri kaskart vis labiau grimzdo į žuvies neturinčią jūrą. Arba kabaldavo pačiame prieplaukos krano viršuje. Nežymiai inkšdama per audrą arba pakraunant ir iškraunant kitų žuvis ir prekes.

Namuose laukė pati ir apsisnarglėję vaikai.

Kartais jie parsisamdydavo ir išvykdavo. Visi tuo džiaugdavosi. Tai būdavo keistai niaurus džiaugsmas. Jis neturėjo nieko bendra su juoku ir gyvenimo aistra. Tai tik būdavo laikina pabaiga pilvo urzgimui ir ilgoms skaičių eilutėms Otaro knygoje. Tas džiaugsmas būdavo paprasta ir tikroviška juoduma. Jam nerūpėjo jausmai. Jis suteikdavo progą traukti ratus dėl pinigų.

Tie, kuriems priklausė žemės lopinėlis ir šarka, atvirkščiai, galėdavo rinktis, ar įsikinkyti. Jei ir pabaldavo veidas sunkiausiu žiemos laiku, tai ne iki pat mėlynumo.

Apie palaidus Dievo paukščius dažnai buvo pamirštama užsiminti. Jie neskraidė – netgi ne tipeno. Bet pasitelkdavo sparnus pasiramsčiuoti velkantis iš vienos vietos į kitą. Sparnai gali praversti šitiekai dalykų.

Vienas iš tokių gyveno ir palėpėje virš verandos – grąžinantis skolą už keptuvę sąžiningai pavogtų lašinių. Jo šansai nebuvo dideli, kad ir kaip to būtų norėjęs. Buvo pasmerktas dar prieš vagystę.

O štai Dalas, pastorius ir gydytojas – Dieve padėk jiems šį sunkų metą.

Dalas, beje, buvo garbingas nusidėjėlis, mat daugeliui davė darbo. Jis teigė savo įmonę valdąs demokratiškai, nors nežinia, ką tai galėjo reikšti. Eidavo sekmadieniais pasivaikščioti po kaimą, kaip ir pridera tokiam ponui kaip jis – su šunimi, ponia ir dviem vaikais. Vis dėlto nepasididžiuodavo trumpai apeiti žvejų namelius. Anksčiau iš tokių kaip jis to niekada nesulaukdavai.

Be gydytojo irgi negalėjai apsieiti. Tai jam leisdavo už daug ką atsikeršyti. Žmonės džiaugsmingai atleisdavo ir tai, kad jis senbernis, ir tai, jog sklido kalbos, koks jis šykštus. Jei kas būdavo didelėj bėdoj, sveikatos jis suteikdavo lašeliu degtinės.

Pastoriui buvo prasčiausia. Iš jo tegirdėjai prakeiktus pamokslus, išmintingus išvedžiojimus ir šventą griausmą.

Ne, prie senojo dekano buvo kitaip! Taip manė ne tik Einaras.

Senasis dekanas dirbo kaip ir kiti. Pats rūpinosi klebonija. Sykiais nutikdavo, kad laivai su jaunųjų pora ir vestuvių svečiais į prieplauką įplaukdavo taip greitai, kad jis tik spėdavo pakišti kūną ir džinsines kelnes po sutana ir nudrožti prie altoriaus.Taip atsitikdavo dažniausiai per darbymetį.

Vienas kitas brolis gal ir paraukydavo nosį dėl mėšlo kvapo ir žemėtų kaliošų po juoda sutana, bet dauguma senąjį dekaną laikė tikra darbo bite. Vėliau jis ir numirė avių garde.

Taip jau išėjo. Užkliuvo už stulpo. Nusisuko sprandą, dėl to ir paliko šią ašarų pakalnę.

Iki paskutinio atodūsio jis elgėsi kaip žmogus.

21

Atrodė, kad sezonas Bekejoreto Simonui buvo baigęsis. Neturėjo jis net suklypusio stalo, prie kurio galėtų prisėsti. Nė vienos algos, kurią galėtų išmokėti. Lyg nebūtų gana baisios nelaimės, prižiūrėtojui buvo įtraukta ir skersai nuplėšta koja.

Buvo šeštadienio vakaras, kai Rakelė telefonu sužinojo apie šią nelaimę. Ji sutiko žinią stovėdama.

Paskui neskubėdama gerai apsirengė ir nuėjo su žinia pas vargšę žmoną, kuri sėdėjo su trimis vaikais ir laukė vyro. Rakelė davė jai pinigų, kad išsiverstų savaitę, paskui patraukė namų pusėn, nusiteikusi apsilankyti audimo palėpėje ir papasakoti naujieną Simonui.

Tas slankioja viršuj iš kampo į kampą jau trečią savaitę, tad praverstų jį kiek supurtyti, pamanė su kartėliu Rakelė. Rakelė, ir ta sulaukė smūgio į pirmagalį. Bet tai padarė ne pats gaisras. Ne, tai todėl, kad ji kartu gyveno su vyru, kurio ji – iki šiol – nepažinojo.

Jis nebuvo tasai Simonas, kokį ji manė esant. Augalotasis vyriškis buvo vaikas. Iš pradžių ji grasino ir lindo į akis, paskui tiesiog davė ramybę ir paliko su savo sielvartu.

Ji nešiojo jam viršun maistą ir beveik viską sutvarkydavo pati, bet širdyje su kažkuo nuožmiai kovojo, ką pašalaitis, aišku, būtų įvardijęs. Neapykanta.

Rakelė paėmė už rankenos ir atidarė duris. Simonas, matyt, ją buvo girdėjęs lipant laiptais, nes buvo atsisėdęs ant kušetės, kuri stovėjo po dviem langais. Čia, viršuj, jis ir miegojo – tas šykščias valandas, kurias tik sau leisdavo. Rakelei tai irgi atsiliepė: gulint vienai didžiojoje lovoje apačioj, miegamajame.

– Ar nusileisi šiandien pavalgyt, Simonai? – paklausė ji be jokių įžangų. Ji žiūrėjo į vyrą, kuris sėdėjo prietemoj, tolėliau, palangėj. Jis buvo sulysęs ir įkritusiom nuo nemigos ir apmąstymų akim. Bet iš to buvo mažai naudos.

Jis papurtė galvą ir nutaisė miną, lyg norėtų kažką pasakyti.

– Ar tupėsi čia viršuj, kol sukirmysi? – riktelėjo jam vidun. Jis tik nežymiai kilstelėjo galvą. Pažvelgė į ją, tarsi ši būtų nenuorama vaikas.

– Aš daug galiu iškęsti, Simonai. Visokias nelaimes galiu panešti ant savo pečių. Bet kad knapsėtum čia, palėpėj, kaip mėmė, kai man tavęs reikia, to nepakęsiu! Girdi!