Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Dabar Rakelė suprato, kad net Simonas, ir tas gali neatsilaikyti prieš „geležies skeveldras“.

Vyrai mat ne tokie ištvermingi kaip moterys.

Bet kažkas buvo negerai Henriko akims. Tegu jis kartkartėmis girtuokliauja. Tegu. Bet čia kažkas kita… Ji juk nepamiršo to karto, kai aptiko jį už tvarto. Jis nebuvo sakęs turįs kokių reikalų. Nusišiepė jai į akis tuo savo šypsniu ir nudrožė pro šalį nieko netaręs. Jei jis nebūtų buvęs Ingridos vyras ir ji nebūtų žinojusi, kad ją šiaip taip kenčia dėl Ingridos, būtų pamaniusi, jog jis ieško, ko ir visi pasileidėliai.

Simonas nuvyko slaptais reikalais į Breilaną. Dar labiau pakumpęs ir dar slaptesniais reikalais nuvyko į Bodę. Rengė sąmatas ir rašė svarbius laiškus, smarkiai raukė kaktą ir aplink rašiklio kotą lankstė sopius žvejo pirštus. Sugaišo tam keletą dienų, gerai žinodamas, kad Kornelijus Olsa susitvarkys su laivu ir žvejybos įmone. Velykų dienas irgi paskyrė rašymui ir prekybai.

Kaimas prakuto tiek, kad žvejai kada ne kada jau galėdavo panaudoti delnus kitapus kelnių pamušalo.

Laikraštyje buvo spausdinami pikti atsišaukimai su reikalavimais, kad gaubiamųjų tinklų reikalai judėtų į priekį.

Simonas vargu ar kada turėdavo laiko šitai skaityti, tuo labiau erzintis.

Bet Rakelė, vakare apėjusi tvartą, žiūrėk, taip ir sėdi viena su laikraščiu.

Sykį ji perskaitė, kad bažnyčios vyrai turėtų atsisakyti moterų pastorių.

Rakelė net sušvilpė perskaičiusi, kad suaugę pastoriai nebeturi kuo daugiau užsiimti, tik atsisakyti šitokių dalykų, kai pasaulyje šitiekai skurdo. Tie turėtų uždusę ir prakaituoti lakstyti aplinkui, guosti ir tiesti pagalbos ranką. Jėzus niekada nepasakė blogo žodžio apie moteris, net jei jos buvo kekšės – tai ji pati buvo skaičiusi Biblijoje.

Tada jos akys užkliuvo už knygų skilties: „Moterys – tai viltis“ – buvo ten parašyta. „Amerikiečių etnografas, vardu Montagu, parašė knygą apie tai, kad moteris iš tiesų pranašesnė už vyrą. Ji labiau džiaugiasi gyvenimu, turi mažesnių fizinių trūkumų, mažiau paveldėtų ligų, didesnį atsparumą fiziniam skausmui ir geriau išvystytą intelektą! Jos netgi geriau vairuoja automobilį! Vyras supranta savo menkavertiškumą ir todėl keršydamas nori ugdyti savo vadovavimo įgūdžius. Jo vulgarioji raumenų sistema kur kas pranašesnė. Šitaip sulaukėme karo – kuris yra ypatingoji vyro priedermė, o moterims trūksta tokio parengtumo. Turime su kiekviena karta, žingsnis po žingsnio, stumti pasaulį į priekį. Moteris duoda gyvybę. Jei moterys išduos, žlugs visa žmonijos viltis“.

Rakelė linksi skaitydama. Pagaliau pasaulis praregėjo! Ne, ji , žinoma, nesiruošia išduoti!

„Bet kas yra etnografas?“ – pamanė papykusi. Rakelė dažnai niršta dėl visko, ko nežino, dėl žodžių, kurių nesupranta.

Bet visa tai, kad moterims trūksta parengtumo karui, vis dėlto, matyt, netiesa. Rakelė širdyje supranta, kad mielai kariautų, jei prireiktų. Esama tiek visokių ginklų.

Ir iš tribūnos, net jei ši būtų prie altoriaus – šitaip vienu šūviu nušautų gal ir du kiškius!

22

Gegužės saulė taip kepino apsilupusią pietinę Šimtabučio sieną, kad giedromis dienomis kūrenimas anglimis tebuvo nereikalingos išlaidos. Nuo to palengvėjo ne tik Ingridai.

Jai pavyko pas Otarą sumažinti skolą. Ir iš pieno pardavimo bloknoto jos vardas buvo išbrauktas. Pavasaris jai tarytum įgijo naują prasmę.

Nešuliai vis dar buvo pakankamai sunkūs. Bet atrodė, lyg ant nugaros būtų nešusis šimtą kilogramų ir paskui penkiasdešimt numetusi.

Taip nebedegino to krepšio petnešos. Galėjo prisiminti, kad buvę prasčiau. Tai guodė.

Ingrida buvo prisigremžusi juodžemio iš slaptos vietos už dirvonų. Ten taip anksti pasidarė plika. Gražiai slūgsojo pietiniam klony ir nebuvo matyti nuo namų ar kelio.

Ji tempėsi juodžemį namo kibire juodu senu dviračiu. Leido šiam, sunkiam ir sklidinam, kabalduoti ant vairo, kol stūmė dviratį, nes kibiras buvo toks didelis ir sunkus, kad nebuvo kaip minti.

Paskui vilko jį laiptais, gerai pakūreno krosnį, nepaisydama saulės šilumos, ir supylė žemę į vieną iš duonos skardų. Reikėjo iškepinti visus parazitus. Kartais, būdavo, išsaugo vieną kitą kirmėlės lervą ir išneša lauk atgal. Bet kartais ir nesužiūrėdavo. Po poros valandų orkaitėje jos sustingdavo kaip pagaliukai taip, kad niekaip neišgelbėsi vargšelės.

Šiandien ji neturėjo laiko persijoti juodžemio krūvelės itin kruopščiai. Po dviejų valandų turėjo eiti į darbą. Ir reikėjo baigti, kol nesulaukė Henriko. Tas nekentė vazoninių gėlių.

Kiekvieną pavasarį ji turėjo gėlių persodinimo dieną. Tądien, regis, darydavo kažką draudžiama. Tarsi jaunystė ir užsidegimas grįždavo vienai vienintelei dienai.

Juodžemio kvapas… Dieve mano! Jis sėdo giliai į jos mintis, maitino ją kažkuo gyvybiškai svarbiu. Prisiminimais… Apie kažką kita, kažką geresnio? Leisdavo užsimiršti! Galėdavo suteikti ramybę atsisėdus ir nukaitus iš laimės – prisiminus brangų veidą, rankas… tai, kas galėjo virsti…

Henrikas buvo, ir jam nepatiko jos vazoninės gėlės. Jis vaikščiojo savo keliais. Vis tiek ji laikėsi įsikibusi. Ir jis laikėsi įsikibęs. Juodu buvo kaip rudadumbliai per atoslūgį: prikibę prie to paties apkerpėjusio akmens, tačiau besileidžiantys plukdinami ratais visada skyrium, visada tolyn.

Ji dar padidino ugnį, kad greičiau keptų juodžemis.

Veidas buvo išraudęs nuo karščio, ir ji buvo atlapojusi abi lango sąvaras. Akimirką žvelgė į purviną sniegą už sandėlio kieme. Keliai pradėjo plikti. Kol nutirpdavo dirvonai, vaikai dažniausiai būdavo ten. Galėjo girdėti, kaip lauke pešasi Elizifos mažiausieji. Vargšai padarėliai.

Ingrida dar turėjo užmaišyti tešlą duonai. Laiko turėjo kaip tik užtekti. Gerąją krosnies šilumą reikėjo panaudoti ne tik juodžemio kepinimui. Kitaip visas kūrenimas būtų buvęs prabanga. Veltui išmestos anglys. Išmestos pro langą, pasakytų Henrikas. Jis buvo Dalo įmonėje. Turėjo padėti sandėly. Atrodo, iki šiandien viskas buvo susitvarkę.

Gerai, kad ji turėjo dvi duonos skardas, dabar, kai vienoje iš jų buvo juodžemis. Torai tekdavo prižiūrėti duonos kepalus grįžus iš mokyklos. Jai tai puikiai sekdavosi.

Ingrida juto, kad priekaištai ir nykuma jai dirbant sumažėdavo.

Kitą savaitę turėjo eiti valyti pas daktarą. Tai būdavo šioks toks papildomas uždarbis tarp pakavimo darbų. Ėjo kalbos apie paleidimą atostogų pasitaikius pirmai progai, todėl verčiau reikėjo kabintis į tai, ką gali.

Pastaruoju metu ji ėmė jausti, kaip ją apninka keistas nuovargis. Tai ją sekino ir vedė iš kantrybės, kad net beveik nedrįsdavo užkalbinti žmonių. Būgštavo, kad nepasirodytų akiplėša.

Nevertėjo.

Skausmai pilve ypač paūmėjo šią žiemą. Būdavo, dienų dienas nepajėgia nuryti kąsnio.

Torai reikėjo naujų batų ir naujo sijono. Reikėjo gauti kelis naujus drabužėlius gegužės septynioliktajai. Negalėjo taip vaikščioti su senuoju anoraku. Be to, jis buvo per ankštas.

Galbūti Rakelės galėtų paprašyti kokio skarmalėlio persiuvimui.

Ten jie Bekejorete irgi nebuvo viskuo pertekę, nors ir turėjo ką graužti. Bet tas rudas paltas, kurį Rakelė dėvėjo anksčiau, buvo kadai sunešiotas. Gal ji galės su juo atsisveikinti.

Ingrida kūrė planus. Rankos buvo kaip būgno pagaliukai, o kojos ją nešė be vargo ten, kur norėjo.

Henrikas buvo nupirkęs seną radiją. Jis būdavo įjungtas nuo ankstaus ryto iki vėlumos, kai jis būdavo namie. Tai – lyg ir – suteikdavo namams gyvybės. Ji turėjo tai pripažinti.