Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

– Aha, mat kaip. Dabar turbūt bus sunku grįžti namo. Bet šiam gyvenime viskas taip banguota…

Žmona kumštelėjo jam pašonėn nebandydama ko nors slėpti. Žmonės sėdėjo atvipusiom lūpom ir pasvirę kūnu į priekį, lyg bijodami ką pražiopsoti.

Laivas dunksėjo. Jūra buvo rami. Nieko nenutiko.

Tačiau Rakelė beregint pakilo nežiūrėdama nei ryšulių, nei akių. Pačiupusi mažąją rankinę išsmuko pro duris.

Ingrida atsistojo ir neryžtingai nuėjo paskui.

Tora liko plačiai sėdėti, iš visų pusių jausdama į ją nukreiptus žvilgsnius. Šįkart jie buvo kiek susigėdę.

Ji spoksojo pro vieną iš jūros aptaškytų langų, ir tiek. Buvo prisižadėjusi pasipriešinti grėslumui. Kaip – nežinojo, bet tai vis šiokia tokia išeitis.

Taigi galėjo pradėti nuo čia.

Ji sukaupė ryžtą ir užmetė akį į vieną iš sėdinčiųjų kaip tik priešais taip greitai, kad tas nespėjo nuleisti žvilgsnio.

Torai užkliuvo šis vienas veidas, šios dvi akys. Atrodė, tarsi širdis ją visą užpildytų, imtų augti pro kaklą ir galvą. Tada keistu balsu ji tarė:

– Kodėl taip žiūrit į tetą Rakelę? Kodėl bus sunku grįžti namo?

Vyrukas, kuris buvo patraukęs jos dėmesį, atkuto pirmas – ir tada ji išgirdo:

– Pas Bekejoreto Simoną degė. Visa įmonė supleškėjo per naktį. Nebuvo ko gelbėti. Juk buvo stiprus vėjas. Teko tik pamerkti bures ir saugoti žvejo namelio prieigas. Gerasis Viešpats pasirūpino, kad vėjas pūstų iš sausumos!

20

Iš juodos tuštumos vis dar veržėsi dūmai. Tingiai ir abejingai jie kilo nuo gaisravietės.

Gaisras!

Apie tai žmonės girdėdavo. Skaitydavo. Tai žmones šiurpindavo. Tai, kas nutikdavo kitur ir žmonėms, kurių nepažįsta. Niekados jiems patiems.

Vidury suanglėjusių namo aukštų, geležinių bėgių ar mažiau atpažįstamų daiktų likučių, liudijančių kadaise čia buvus žvejybos įmonę, – vidury visko – stūksojo vienišas, grublėtas ir suodinas koklinis kaminas, stebintis sudegusio namo kelionę į dausas.

Atrodė, lyg jis sakytų: „Štai tiek buvo pasiekta Simono klestėjimo laikais. Štai tiek. Dabar tai – praeitis.“

Laivui švartuojantis Rakelė stovėjo stambiai languotu paltu, mėšlungiškai įsitvėrusi turėklo. Ramiai susirinko krepšius ir ryšulius, lėtai pajudėjo trapu su nė per žingsnį nuo jos neatsiliekančiomis Tora ir Ingrida. Ir žmonės davė kelią. Atsitraukdami.

Visos akys, kurios ją it adatos smaigstė salone, vėl buvo čia. Ji pajuto jas nugaroje ir sukando dantis. Suvokė, kad jiems tai – cirkas, šitai. Ieškojo akimis prieplaukoje tiesios Simono figūros. Turėjo žinoti, kad ji parvyksta. Ar jis ten bus? Ar supras, ką jai teko iškęsti? Bet kur tau.

Gerai! Tegu save patausoja!

Ji nieko neužkalbino. Bet linktelėjo tiems, kurie ją varstė akimis iš priekio pernelyg nekukliai.

Kinktelėjo, tarsi tai būtų visiškai įprasta diena. Paskui pasidėjo ant prieplaukos ryšulius ir apėjo gaisravietę. Nes žinojo, kad iš jos to mažiausiai tikimasi.

Aišku, kad surengs jiems cirką!

Bet jie ne šitaip viską įsivaizdavo. Ji juos gerai pamokys už isteriją. Padarys tai su protu, kad jie tikrai turėtų apie ką šnekėti. Patys pamatys, kad taip galima. Ji dar nežinojo to, kas įvyko, masto, bet žinojo, kad žmonės jai ir Simonui visada pavydėjo. Gal net labiau jai. Pavydėjo tokios jų geros kloties.

Iki šiol.

Ji žinojo, kad jai to linkėta.

Visi ligi vieno Rakelei buvo piktdžiugiški žvėrys, tykantys iš pasalų ir besižvalgantys jos silpnumo ištikus nelaimei.

Mat ji nebuvo tokia jau išblyškusi, tokia sugniuždyta, kokią ją žmonės būtų norėję matyti. Ji neapkentė nusižeminimo, ir tai buvo jos bėda.

Dabar jie tykojo pamatyti, kaip ji bus nubausta už puikybę. Atrodė, tik dėl to ji pamiršo nelaimę – kad pademonstruotų jėgą.

Tačiau Bekejorete Rakelės laukė dar viena „gaisravietė“. Mat ten, audimo palėpėje, užsirakinęs ir nieko nenorėdamas įsileisti, slampinėjo Simonas.

Simoną – ir tą pribaigė gaisras.

EILERTAS DALAS

SALA

Superka visų rūšių žuvis

Gamyba – Eksportas – Žuvies taukų gamyba

Šviežios žuvies perdirbimas – Šaldykla

Alyva

Žvejų nameliai – Sandėliai tinklams

– Tas netrunka pasipelnyt iš kitų nelaimės!

Otaras išskleidė ant rumbuoto prekystalio Lofotposten ir suraukta kakta perskaitė skelbimą.

Henrikas stovėjo nugręžęs veidą, netrukdydamas vyrams pliaukšti. Šiandien Henrikas buvo blaivus. Blaivus visą savaitę.

– Tai dabar tas Dalas viešpataus dugne vienas. – Otaras pašnairavo į Henriko nugarą. Norėjo jį pakurstyti, kad tas įsitrauktų į pokalbį. Bet Henrikas iš lėto pasukiojo kablį su skardiniu kibiru, kuris kabėjo nuo lubų sijos. Kibiro rankenoms pasitrynus į žalvarinį kablį, šaižiai sučirpė.

– Galėjo nedaryti sau gėdos ir palaukti su tuo sumautu skelbimu – iki kitos savaitės. Būtų tiek pat uždirbęs. Ką apie tai sako anas Simonas?

Otaras pakėlė balsą, ryždamasis į tai įtraukti ir Henriką. Henrikas neatsisuko. Stovėjo visų akyse, žinovo mina dėbsodamas į skardinio kibiro dugną.

– Aš taip dažnai Simono nesutinku kaip tu, Otarai! – išrėžė staiga.

– Tai dar nematei jo audimo palėpėj, kiek žinau, – naiviai pasiteiravo Otaras ir atmatavo milžinišką storo pilkojo popieriaus lakštą Einaro virvių ritėms.

– Praėjusią savaitę Lofotenuose sugauta daug atlantinių menkių, žuvies užteks visiems, – įsiterpė Hokonas Dangaus Šviesulys, ketindamas pasukti kalbą prie smagesnių dalykų.

Bet niekas į jį nekreipė dėmesio. Simoną reikėjo išvilkti į dienos šviesą.

Taip nusprendusiųjų buvo ir daugiau. Šeši prekeiviai. Pypkių ir suktinių dūmai tirštai driekėsi po žemomis lubomis. Durų skambutis tylėjo, buvo laikas šnekoms.

– Ar tiesa, kad ana Rakelė grasina jį palikti, jei tas nenusileis iš palėpės? – paklausė kresnas, vypsantis vyrukas su ant pakaušio atsuktu kepurės snapeliu. Tai buvo vienas jauniklis, kuris paprastai turėdavo užčiaupti burną, kai kalba suaugusieji, bet jis buvo atėjęs vienas ir buvo toks aštrus, kad vyrai užsimiršo ir įsikando tą patį.

– Rakelė nepuola bėgti, vos tik plyksteli padurkas, – pajuokavo Henrikas ir atsigręžė staiga į kitus. Jis stovi pakumpęs su nesveikąja ranka ant prekystalio langelio. Į nieką nežiūrėdamas. Tik burbėdamas panosėj, priešais save.

– Ne, ji ne kokia bėglė, – paantrina Einaras ir papurto galvą.

– Sako, gaisras sukeltas tyčia, – mano Hokonas.

– Tokiu atveju nesiekta apgauti draudimo, – vypteli Einaras ir atveria sutrintą piniginę taip, kad žvangteli vario monetos.

– Gaila, kad taip prastai išėjo su tuo draudimu, – paniurna Hokonas, norėdamas pasirodyti doras.

– Ak, gavo, ko nusipelnė, – įsiterpia jauniklis.

Lango stiklai aprasoja. Kvėpuojančiųjų daug.

– Ar jis ką gavo? – pasmalsauja Otaras.

– Manęs neklausk, – sausai nukerta Henrikas, pagriebdamas kepurę ir sukdamas durų link.

– Kur taip skubi – nesiruošiau negražiai šnekėt apie šeimą…

Jaunikliui staiga topteli, kad Henrikas ir Simonas vedę seseris.

– Kaipgi ne, jau traukei už liežuvio, šėtone! – mesteli Henrikas per petį. – Prisimink tai kitą kartą, kai taukši niekus!

Visa krautuvė nuščiuvo. Otaras stovi išsižiojęs, o vyrai nudūrę akis į grindis.

Vyrams jau gerokai atkutus, iš Einaro vis dėlto pasigirsta:

– Ko jis čia pradėjo mykti, kad jis Simono svainis? Matyt, užklupo meilė… ar ką jūs pasakytumėt?