Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

– Viskas, Rakele… Aš neturiu daugiau… Aš žlugęs! Tu tai irgi žinai.

– Pažiūrėk į mane, Simonai! Gerai pažiūrėk!

Jis pažvelgia tuščiu žvilgsniu į ją, stovinčią įsisprendus.

– Ar tu žlugęs, kai turi žmoną? Jei nenusileisi žemyn, mano kantrybė išseks. Papjausiu avis ir išvažiuosiu! Girdi!!

Simonas dėbteli į ją nustebęs.

– Išvažiuosi? Juk nenori pasakyti, kad paliksi žlugusį vyrą. Man tavęs reikia, Rakele. Taip sakai, kad tik mane pagąsdintum.

– Sakai, tau manęs reikia. Ir kaip manai, ką aš darau? Man nieko nereikia, a? Ak, Simonai, Simonai, neversk manęs juoktis tau į akis! Ar žinai, kokio šiandien sulaukiau telefonu skambučio? Kur tau! Nesi dar tiek nusileidęs iki svetainės, kad atsilieptum į tau skirtus skambučius. Ir šiaip nė piršto nepakrutini. Viskas būtų nuėję šuniui ant uodegos, jei nebūčiau dariusi, ką privalau! Žmonės juokiasi iš Bekejoreto Simono. Sako, tas negalįs atsigauti po gaisro. Sako, Bekejorete kelnes nešioja ne tas, kas turėtų! Ar girdi, Simonai?

– Rakele Rakele, – sudejuoja jis gniauždamas rankomis galvą.

Tada ji žengia priekin du žingsnius ir atsisėda jam ant kelių.

Rakelė – taktikė. Taip, kaip natūraliai viską pasvertų pavasarį sodindama bulves, taip, kaip rūpestingai, prieš kepdama kepsnį, gardintų prieskoniais kraują avies, dėl kurios ką tik liejo ašaras, taip pat natūraliai ji parodo tą pusę, kuri turi matytis kaip tik dabar . Ji apsiveja stipriai rankomis vyro kaklą ir pasiūbuoja su juo pirmyn atgal.

– Na, nusileisk apačion, Simonai, ir tau Rakelė papasakos apie dar vieną nelaimę. Nusileisk, nagi…

Tą vakarą Simonas iš tiesų nusileido virtuvėn.

Pamažėle davėsi taisomas ir prikeliamas iš mirusiųjų.

Po trijų puodelių kavos ir kelių sumuštinių su bandele atsargiai pasiteiravo, kokia ta nelaimė, apie kurią ji turėjusi papasakoti.

– Taigi Erlingas guli ligoninėj sulaužyta koja!

Ji išgirdo, kaip tai šiurkščiai nuskambėjo, bet daugiau nebeįstengė vis tausoti vyro.

Ji žinojo, kad žvejybos įmonė buvusi prastai apdrausta, bet nebuvo pasirengus tam, jog jie atgaus tiek mažai. Ji buvo sumokėjusi, ką skolinga, žuvį priimantiems darbininkams ir dabar turėjo pasikliauti savo santaupėlėmis komodoje ir apgailėtina draudimo išmoka. Pastarajai atgauti, matyt, turėjo prireikti nemažai laiko. Ir ji niekieno neprašė išmaldos. Kad paskui niekas apie tai nešnekėtų.

Taigi prasidėjo sąstingis, ir ji turėjo leisti gaisrui ir Simonui išsikapstyti patiems, kiek tik gali. Nes tai reiškė naują gyvenimą, naują maistą ir naujus pinigus.

Vieną vakarą per lauką atėję Turida ir Antonas pasisiūlė padėti gaisravietėj. Ji galėjo verkti iš laimės, bet neverkė. Nebuvo kada. O Simonas tupėjo palėpėje. Jai atrodė, kad džiaugsmo ašaras verčiau pasilaikyti sau.

– Ką čia kalbi? Ar aš neturiu prižiūrėtojo? – Simonas dar labiau, jei dar buvo įmanoma, išbalo. – Bet ką man tada daryti?

– Na, matai! Manei, kad užtekę ir vienos nelaimės namuos, Simonai. Bet pasakysiu tau štai ką – jei nesileisi į Lofotenus ir nesukrapštysi nors kiek pinigų tokioj bėdoj, sulauksi ir dar vienos nelaimės – liksi be žmonos!

– Man leistis į Lofotenus? Aš neplukdžiau žuvies metų metus… Nuo tada, kai buvau mažas vaikėzas!

– Tada dėkok Dievui už tai, kad būsi vaikėzas su nuosavu laivu!

Žodžiai, kuriuos ji pasiuntė per stalą, buvo it garas šaltyje. Aplink nosį ji buvo pablyškusi, bet ši buvo atkišta tiesiai kambariui.

– Turėsi ir atstatyti įmonę, Simonai.

Jis vos vos šypteli. Nepatiklia šypsena, nuo kurios visas akmeninis veidas atlyžta ir pasiduoda neįprastam judesiui. Tarsi šiuos raumenis naudotų pirmąkart. Lūpų kampučiai virpteli.

– Rakele Rakele, apie tokius dalykus moteriškės nenusimano. Pinigai, Rakele! Iš kur man imti pinigų?

– Pinigų pasiskolinsi.

– Tu kalbi…

– Pinigų skolinaisi ir kai statei tvartą, ir kai keitei visam name langus. Negirdėjau nė žodžio, kad būtų buvę kas ne taip.

– Tu kalbi apie dalykus, kurių nesupranti! Nereikia ieškoti, kur pasiskolint pinigų, kai turi visą žvejybos įmonę, visą aukso vertės laivą – ir šiaip, kai esi be dėmės. Kas kita skolintis, kai neturi nė skatiko kišenėj.

Šviesa viršum stalo metė šešėlius ant jo raukšlių išvagoto veido. Bejėgiškumas tūnojo kiekviename veido bruože.

Rakelė jau vos nenuleido rankų. Anapus akių vokų degė, galva jai atrodė kaip švininė. Keistas vienatvės jausmas kėsinosi ją visą užvaldyti, priversti pasiduoti. Bet šito nebus. Ne dabar, kai jį privertė nusileisti iki virtuvės!

– Lensmanas mano, kad tai – padegimas, ar bus koks skirtumas, jei tai bus įrodyta?

– Na, visko gali būti. Buvau kvailys, kad taip prastai apsidraudžiau.

– Ar niekada nepagalvojai, kas tai galėtų būti, Simonai? Tas, kuris uždegė?

– Ne, nemanau, kad kas nors padegė. Namas buvo senas, buvo audra, gal kas neatsargiai elgėsi. Bet kad padegtų… liaukis… taip nemanau. Žmonės ne tokie.

Stojo tyla. Juodu bent jau sėdėjo susiglaudę. Abu apie tai galvojo, daugiau nei apie gaisrą.

– Aš manau, kad kažkas padegė, – tvirtai pareiškė Rakelė. – Žmonės tokie!

Kitą dieną Simonas nuėjo į kaimą.

Kai jis pasirodė, visi nuščiuvo. Jis pats pasirengė žūklei. Nematė jokio reikalo slėptis.

Otaras neturėjo jokių klausimų. Tik supakavo jo kartonines dėžutes ir pašnekėjo apie orą.

Pats nelabasis šįmet tvarkosi su sniegu.

Otaras tuo buvo tikras. Niekas dar nebuvo regėjęs tiek sniego. Teks išlaukti visą žiemą, pavasarį ir rudenį, kol tas ištirps, šitaip manė jis.

Simonas atsakė. Bet atsakymuose nebuvo jokios kibirkšties, o žandikauliai abipus liūdnos burnos kabėjo keistai sunkūs.

Kornelijus Olsa, kuris buvo laivo „Brizas“ senbuvis ir iki šiol jam komandavo, pakratė galvą gavęs žinią, kad Simonas pats stos prie šturvalo. Bet nepasakė nė vieno pikto žodžio.

Ir jis buvo visas ramstis, kurio reikėjo popieriniam žvejui. Ne kartą nutiko taip, kad – vyrukai vėliau apie tai galėjo papasakoti – Kornelijus Olsa, patraukiojęs ziuidvestę, trumpai Simonui išdėstęs, kaip viską darytų, jei jis viską spręstų laive. Ir Simonas nunarinęs galvą ir padaręs taip, kaip patarė senbuvis, nė nesispyriodamas.

Žvejyba ėjosi pakenčiamai. Sekdavosi geriau, kai jis užmiršdavo mintis apie juodąją angą prie Įlankos namuose. Ėjosi netgi puikiai, kol buvo taip toli nuo namų, kad nereikėjo eiti į Dalo prieplauką pristatyti laimikio.

Namuose, Bekejorete, Rakelė jau ėmė niūniuoti tvarte ir be priežasties juoktis. Kaip senais laikais.

Ji pati įsitaisė audimo palėpėj ir kiekvieną laisvą valandėlę plakė tratėjo. Turėjo kuo kvėpuoti. Erdvės tarškinti, dirbti ir juoktis.

Bet dabar Rakelė geriau suvokė, kokia gili bedugnė visuomet buvęs gyvenimas Ingridai. Ji išsiruošdavo ten paplepėti dažniau nei anksčiau, ir ne tik todėl, kad pati ieškojo paguodos.

Henrikas, jai atėjus, išeidavo.

Visada taip. Rakelė žinojo, kad tam yra daug priežasčių.

Pagrindinė, ko gero, buvo ta, kad Rakelė nė nemanė slėpti, jog Ingridos ir Henriko santuoka, jos manymu, – dar viena Ingridos nelaimė.

Henrikas turėjo kažką, ko Rakelė negalėjo išsiaiškinti.

Ji negalėjo jaustis gerai būdama su juo vienam kambary.

Gal jis užkeiktas – jei jau taip nedaugelis gerai jautėsi jo draugijoje. Jis spinduliavo tai, kas kėlė antipatiją.

Vis dėlto turėjo pripažinti, kad saliečiai ne taip jau gražiai elgėsi su Henriku. Jis turėjo tą savo ranką – ir tą keistą niūrumą, kuris retkarčiais jį apnikdavo. Ingrida tvirtino, jog tai nuo to karto, kai jis buvęs torpeduotas ir į petį patekusi geležies skeveldra.