Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Ypač kai ji būdavo pavargusi.

Tora nebuvo pavargusi, vis dėlto jautėsi taip, lyg visą dieną būtų vaikščiojusi bjauriu oru. Rankos buvo nutirpusios. Pėdos irgi. Keista. Nes buvo labai šilta.

Tora pamerkė sukruvintus rankšluosčius į kibirą su šaltu vandeniu, kaip matė darant su apatiniais mamą, kai būdavo „jos dienos“.

Torai dar nebuvo atėjusios „jos dienos“. Bet ir ne itin jų laukė. Tačiau Solė ją buvo parengusi. Nuodugniai.

Mama, slėpdama žvilgsnį kraujuotame vandenyje, irgi probėgšmais apie tai užsimindavo – vieną dieną Tora ją aptiko stovinčią ir skalbiančią tamsiausią dėmę iš savo baltųjų kelnaičių.

Keista, bet tai neturėjo nieko bendra su grėslumu, nors tai ir radosi – iš ten…

Ko gero, todėl, kad ir mama, ir Solė, ir ji apie tai šnabždėdavo. Užsisklęsdavo nuo išorinio pasaulio ir pasilikdavo šį tą sau. Šį tą kartu. Šį tą, ką, tiesa, reikėjo slėpti, bet vis dėlto.

Tai vienu metu buvo ir kasdieniška, ir gyvybiškai rimta.

Solė pasakojo, kaip ji verkė – pirmą kartą, nes nežinojo, kas nutikę.

Su tuo reikią taikstytis bene visą gyvenimą, bent kol pasensi.

Tai truputį šlykštu, manė Solė, bet prie to greit priprantama.

Tora stovėjo palinkusi virš kibiro, stebėdama, kaip kraujas vandenyje brėžia keistus dryžius. Iš lėto jį nudažo rausvai.

Kai kurios didžiausios dėmės buvo virtusios kietais gumulais ir atplaišomis, kurie nenoriai atsiplėšdavo nuo rankšluosčių ir leisdavosi į dugną. Ten jie pasilikdavo gulėti lengvai sūpuodamiesi bei tuo pat metu baldami ir vis labiau aplink rausvindami vandenį.

Jei tik nežinotų, kad tai – kraujas, būtų gražu! Kvepėjo salsvai – krauju.

Kraujo kvapas visad toks pat, kad ir iš kur būtų. Jei tik ne per senas.

Nejučia ji atsiminė tvaiką žiemą viršuj, pas Elizifą.

Mama niekada neleisdavo kraujui pasenti.

Šviežių kepinių aromatas! Jis sunkėsi pro sutrūkinėjusią, seną kaltos geležies krosnį.

Tora niekada nepainiojo duonos ir kraujo kvapo. Iškruvintų skudurų ir nudegintų pirštų. Saugumo ir prakeiksmo.

Ji ištiesino nugarą užvožusi ant kibiro dangtį ir pastūmusi jį po plautuve. Netrukus vėl surietė, atsargiai žvilgčiodama į krosnies dureles ir tikrindama, ar nesudegs duonos kepalai.

Pastūmė juos giliau į krosnies angą ir uždengė pilkuoju popierium, kaip darydavo Ingrida, kai būdavo likę kepti ketvirtis valandos. Tada ėmėsi šluoti visų žemių.

Ingrida buvo tvarką mėgstantis žmogus.

Ji retai kada darydavo kelis darbus vienu metu, jei negalėdavo jų pati prižiūrėti, kaip kartais darydavo teta Rakelė. Ne, mama imdavosi darbų paeiliui ir viską po savęs kruopščiai sutvarkydavo.

Bet šiandien viskas susijaukė.

Tora ant semtuvėlio buvo prišlavusi visą krūvelę žemės. Ji supilstė ją į žuvies kukulių dėželes, kurias Ingrida buvo palikusi išrikiuotas ant virtuvės darbastalio. Rūpestingai kiekvienos dėžutės dugne prakalė vinim po keturias pakankamai dideles skyles ir pridėjo akmenėlių, kad žemė nesurūgštėtų. Plaktukas ir vinis po jos rankų vis dar gulėjo ant stalo.

Tora nebuvo atkreipusi dėmesio į plaktuką, iki šiol. Ją užplūdo nenumaldomas troškimas pliekti. Tiesiog pliekti! Iš visų jėgų pliekti kam nors taip, kad pažirtų į šipulius.

Ne, tiksliau, ne kam nors . Tam, kas visą tą laiką išsisukdavo. Išsisukdavo nuo jos plaktuko! Drebančiom rankom ji suėmė plaktuką. Ir liko stovėti, nežinodama, ko griebtis. Tada staiga pamatė, kad nulūžo viena iš didžiųjų mamos gražiosios Darbščiosios Lizos šakelių.

Ji nuėjo su plaktuku į dėžę laiptinėj, kur gulėjo įrankiai. Jautėsi taip, lyg būtų ką išleidusi iš rankų.

Jai teko paremti gėlės šakelę virbalu.

Iš viso devynios dėžutės. Tora įkišo rankas į atšalusį juodžemį ir pripildė iki pusės dėžutes. Vieną po kitos. Jautėsi švariai ir maloniai, nors rankos ir buvo juodut juodutėlės.

Žemės kvapas. Saulės kvapas pro atvirą langą. Žemė prie odos. Nuo to visiškai užsimiršo. Užmiršo plaktuką. Jį. Užmiršo viską.

„Nejau taip jaučiasi ir mama?“ – stebėjosi Tora. Kad vos tik panardina rankas į žemę ir pamiršta visa, kas liūdna? Taip nėra, kad visa, kas negera, pranyktų, kad nebesirastų. Ne, tas skausmas tiesiog ne…

Ji matė prieš akis mamą, stovinčią taip įgrūdus rankas į juodžemį.

Blyškų veidą gaubė vešlūs, tamsūs plaukai.

Jie vėl ataugo, pamanė Tora triumfuodama.

Kuodas ant sprando, baigiantis iširti. Mama plaukams nebuvo pasidariusi cheminio kaip kitos pjaustykloje.

Dabar ji sėdėjo šaltoje pjaustykloje įkišusi rankas į celofaninį popierių ir žuvies filė.

Rankos turėjo daryti tiek daug. Kitaip negalėjai. Ypač kalbant apie mamos rankas. Šios niekada nesiilsėjo.

Tora atsargiai pasodino augalus į naują dėžutę ir kruopščiai pribėrė aplink juodžemio, kad liktų tik mažas kraštelis vandeniui.

Ji buvo padėjusi mamai, tad žinojo kaip. O kai stovėjo taip, visai viena ir niekieno nestebima, jautėsi beveik sumani.

Taigi gėlės stovėjo blizgančiose dėžutėse ir atrodė visiškai naujos. Vis dar su bjauriomis klijų dėmėmis nuo popieriaus, kuris buvo apklijuotas aplink.

Tora nusuko klijų dėmes į lango pusę ir palingavo galvą nužvelgdama kūrinį.

Kažko trūko. Ji paieškojo trijuose kambariuose, aukščiau ir žemiau, tampriojo popieriaus. Galiausiai aptiko žalią rulonėlį virtuvėje, pačiame spintelės viršuje.

Įgudusia ranka atkirpo reikiamo pločio ir apjuosė juo kiekvieną dėžutę. Pirmiausia bandė surišti popierinius kaspinėlius, bet paskui nutarė, kad kuo puikiausiai tiks ir smeigtukai. Ir neatrodys taip išsitaršę. Mamai tai buvo svarbu.

Galiausiai viršuje išlankstė gražų kietą kraštelį. Niekas nepamatys, kad po juo tik žuvies kukulių dėžutės! Niekas visam pasauly!

Toros galva truputį lingavo, o rausvas liežuvio galiukas kyštelėjo dešinėje burnos pusėje.

Mama apsidžiaugs! Ji išvirs jai kavos, iškeps vaflių ir išdėlios viską ant darbastalio – prieš eidama su ja susitikti. Tai bus gražu!

Tora buvo užmiršusi duoną. Ji buvo apsipratusi su kvapu ir nepastebėjo, kad šis darosi vis stipresnis ir stipresnis. Dabar jau tvoskė degėsiais!

Duonos kepalėlių paviršius buvo apsitraukęs nemaloniai juoda pluta. Tora apsidegino ir įsidėjo į delną mėlynę, kai turėjo juo išversti iš skardos. Tuoj pratrūko ašaromis.

Ji manė, kad viskas vėl bus gerai, ir štai pamiršo duoną!

Visada, kai manydavai, kad įveiki nelaimę ir išsikapstai, atsirasdavo tai viena, tai kita, kas bandydavo išplėšti iš tavęs laimę. Kodėl taip turi būti?

Mama irgi buvo sudeginusi duoną. Tai Tora aiškiai matė… Bet dabar ją sudegino ji!

Keturis kepalėlius jie, beje, suvalgo per savaitę, tad kitą penktadienį vis tiek reikės keturių naujų.

Baisus čia daiktas!

23

Tora neatsiminė kada nors mačiusi Solę be mažiausiojo ant nugaros. Juodu, rodos, buvo vienas žmogus.

Torsteinas gavo darbo savivaldybėje, tad batų ir duonos reikalai pasitaisė, bet Solės laisvalaikio ne kaži kiek. Keliskart imtasi žygių išdalyti vaikus, atskirai ir kartu.

Apie pastarąjį dalyką galėjai tik pasvajoti. Žmonės gal ir galėjo sau leisti pagalvoti apie darbščiąją Solę, bet kratėsi vystomų kūdikių, snarglių ir bemiegių naktų. Taigi viskas buvo kaip seniau.

Vanda iš Paupio ateidavo darbo dienomis, prižiūrėdavo mažuosius ir suruošdavo jiems maisto ir drabužių, kol vyresnėliai būdavo mokykloje. Žmonės sakė, kad už darbą jai moka savivaldybė.