Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Randi juokas buvo žemas, burkuojantis. Beveik kaip kurapkų čirekavimas pavasarį.

Namelio kambarėlio apstatymas daugiau nei keistas, atrodė Torai. Suprantama, jis buvo spartietiškas ir praktiškas kaip ir visuose žvejų nameliuose: stalas, medinės kėdės su pagaliukų atkaltėm, virtuvės darbastalis, dviaukštė lova. Krosnis su nepamainoma, viršuj ištempta skalbinių virve. Vinis žarstekliui. Vinis samčiui virš plautuvės. Lentynėlė ant sienos radijui – pas tuos, kuriems nusišypsodavo laimė jį turėti.

Bet pas Fritsą radijo lentynėlėje gulėdavo laikraščiai, nes radijas stovėjo poliruotoje spintoje prie vienos dviaukštės lovos. Spintoje buvo netgi patefonas!

Radijo spinta, vadino ją Randi. Tai buvo kaip stebuklas.

Tora, pirmąsyk ją išvydusi, išpūtė akis. Fritsas, aišku, didžiavosi spinta, nes į stovą ant pliušinės lėkštės buvo sudėjęs visą pundą plokštelių, nors pats negalėjo girdėti. Jis laikė atviras duris ir kiekvienąsyk atidžiai sužiūrėdavo žemėn nukritusią naują plokštelę. Armonika, smuikas, gitara. Taip, netgi fleita. Ir uždainuodavo! Ant megzto užtiesalo, ant dviaukštės lovos, sėdėdavo Tora ir klausydavosi. Palaimintas Fritsas, kuris nepraplepa taip brangių minučių! Atrodė, lyg būtų įsigijusi naują palėpę. Čia buvo šilčiau ir šviesiau.

Vis dėlto namelio lubos nebuvo tokios aukštos! Kai kas nors jame stovėdavo, ji būdavo benamė kaip neprašyta musė.

Ji būdavo sraigė vidury geležinkelio bėgių. Taigi reikėdavo tik viltis, kad niekas neatvažiuos.

Kai būdavo kaime, ji mėgdavo žiūrėti į patį suodino kamino viršų.

Kaip tik tiek turėjo siekti stogas, sprendžiant iš žymių. Tora pajusdavo bejėgiškumą tam, kas nepakeičiama. Jos užsispyrimas blėso. Ji pasidarė kitokia po gaisro – net ji, visai kaip teta ir dėdė.

Liepsnos! Jų vaizdas jai stovėjo akyse. Ji regėjo vėjo plaikstomus bloknotus, it juodas, suanglėjusias draiskanas. Regėjo juos pranykstant toli jūroje. Lyg jų niekada nebūtų buvę. Gėrė į save tą mielą vienatvę ir visus tuos palaimingus fleitos garsus.

Ji lankėsi Breilane, kai jos jiems reikėjo, kaip kad tėvas visada buvo miręs, kai jo reikėjo jai. Jis irgi negalėjo nieko padaryti. Paprasčiausiai taip buvo.

Bet užtat ji kai ką gavo. Kai ką, apie ką netgi nereikėjo svajoti.

Ten, pas Randi ir Fritsą, buvo ir daugiau dėl ko pūsti akis.

Kad ir lentynos. Daugybė lentynų tarp langų!

Keliomis eilėmis. Jose nebuvo pristatyta puošmenėlių ar gėlių vazonų, kaip pas tetą Rakelę ir dėdę Simoną. Ne, jos buvo kimšte prikimštos knygų. Kaip bibliotekoje, beveik. Visokiausių. Sutrintų ir naujų, plonų ir storų.

Visos neišsiteko, tad kai kurios buvo sudėliotos į kartonines dėžes po dviaukšte lova.

Tora nutaikė progą užmesti akį į storuosius romanus. Vogčia dirsčiodama į Randi, ar ta nesiraukys jai pavarčius knygas ir ar neseks, kokią ji paėmusi.

Bet kur tau, ji užsiėmė savais reikalais ir nė kiek dėl to nesuko galvos.

Randi turėjo mezgimo mašiną, kuri naudojama daužydavosi. O Randi tai darė dažnai.

Ji mezgė žmonėms.

Sykiais, kai ten būdavo Tora, išvirdavo kakavos. Šiaip dažniausiai kiūtodavo nuošaly, virtuvės kampe ar prie mezgimo mašinos. Kartkartėmis, būdavo, atsuka galvą ir šypsodama pažvelgia į Fritsą ir Torą. Ir Tora atsako netvirta ir nustebusia šypsena. Ji prisiminė, jog tuose namuose neįprastai atrodė ir akį traukė ne tik knygos ir spinta su radiju ir patefonu – bet ir šypsena, tik tam, kad šypsotųsi! Keista.

Tora aptiko apdriskusią ir nenaują knygą be tikrų viršelių. Ji buvo apie meilę. Jauna mergina ištekėjo už turtingo pono iš Anglijos ir persikraustė pas jį, į jo pilį. Tada pradėjo dėtis keisti ir liūdni dalykai. Tai buvo nepakeliama. Ten buvo namų ekonomė, kuri bandė heroję priversti važiuoti iš kur atvykus. Ir dar to turtuolio vyro mirusi žmona, Rebeka! Jis, regis, jos neįstengė užmiršti. Tai buvo nepakeliama. Tora susiraitė ant megzto užtiesalo, o kakava traukėsi grienele. Ši palengva atvėso, niekam nepastebėjus, kad jai reikia ją žūtbūt išgerti.

Tora knygą gavo eidama namo. Ji nesumojo, kas geriau. Patefonas ar knygos. Ar kambarys, kuriame nebuvo nė šešėlio grėslumo! Retsykiais Fritsas su Randi „kalbėdavosi“. Tuomet jie vartodavo ženklų kalbą. Žaibiškai šmėžuodami priešais save pirštais.

Taigi Tora tąją Randi galėdavo suprasti – ji garsiai sakydavo tai, ką mėgindavo pasakyti pirštais. Judindavo lūpas, tarytum jos būtų piltuvėlis. Sudėdavo jas apskritai, pražiodavo ir išleisdavo garsus pro lūpas, lyg būtų svarbu ištarti visus garselius, kurie paprastai taip lengvai pranykdavo viduje.

Ir Tora suprato, kad Fritsas mato iš Randi burnos, ką ji nori pasakyti. Kaip įstabu.

Tora irgi pabandė pramokti ženklų kalbos. Ėjosi lėtai. Bet neatrodė, kad Fritsas pasiduotų irzlumui. Apskritai pas Fritsą niekas nepykdavo ir nesierzindavo. Tai buvo beveik nenormalu.

Jie šnekėjosi tarpusavyje, tarsi visai nesigėdydami parodyti, kad vienas kitam patinka.

Teta Rakelė ir dėdė Simonas irgi vienas kitam patiko, bet vis tiek retkarčiais apsibardavo. Bent jau tai darydavo teta. Ir jei ne dėl ko kito, tai iš meilės.

Bet Fritso namiškiams tai buvo neįsivaizduojama ir nepadoru. Torai dingojosi, kad taip yra dėl to, jog Fritsas nebylys.

Kuo toliau, tuo dažniau Tora ėmė kalbinti Solę ir Šimtabučio vaikus apsilankyti pas Fritsą.

Visą laiką turėjo kur padėti akis. Nereikėjo galvoti, kad jos ją išduos. Tai jos būdavo įsmeigtos į knygas, tai įbestos į siuvinėtą, papuošimui skirtą rankšluostį, kabantį virš plautuvės. Šis vaizdavo ganyklą, gėles ir ožkas. Ir vieną raudonskruostę mergaitę, kuri davė ožkoms kažko, kas iš jos rankos žiro kaip sniegas.

Kambaryje sklindanti muzika ją įkeldavo į rankšluosčio siuvinius, kur visada buvo vasara.

Kai ji patraukdavo namo, dažnai širdyje, būdavo, pajunta šiokią tokią nuoskaudą dėl Solės. Pasijunta ją išdavusi. Mat Solė negalėjo nusitempti į svečius visų mažųjų broliukų ir sesyčių pasiklausyti patefono.

Solė buvo kalinė.

Tora žinojo ją išdavusi. Vis dėlto buvo savotiškai gera eiti namo keistu, mėlynu oru ir liūdėti, jog Solė – kalinė.

Negali sakyti, kad Solei nebūtų linkėjusi geresnės dalios. Tiesiog buvo gera taip gražiai jaustis liūdnai, be savigraužos.

Vieną vakarą, Torai ruošiantis eiti namo, Randi palydėjo ją iki didelio, šalto namelio prieangio ir pasakė:

– Kokia tu gera, Tora, kad taip sutari su Fritsu. Ir kad nesibodi mokytis ženklų kalbos!

Tora vis stovėjo. Gėdos raudonis išmušė skruostus. Tada ji bejėgiškai papurtė galvą. Reikėjo tiek daug pasakyti, paaiškinti, tiek daug už ką padėkoti. Bet tai galėjo nuskambėti taip kvailai. Visa tai prasmego kiaurai pilkai dažytas prieangio grindis. Akimirksniu ji suprato, kaip galbūt jaučiasi Fritsas, kai ji sėdi dviaukštėje lovoje, ant megzto užtiesalo, ir klausosi muzikos arba kai vaikai kieme čiauška nesukdami sau galvos, jog jis turi žiūrėti jiems į burną, kad suprastų. Ir Tora išpuolė į pavasario vakarą.

Ji nepatraukė tiesiai namo. Norėjo mažumėlę pabūti viena. Atrodė, lyg pačios kojos neštų į Bekejoretą vedančiu žvyrkeliu. Kai ji pakilo ten, kur viržius pakeičia beržų brūzgynai, jautėsi tarsi išgelbėta. Tada įsmuko gilyn, neieškodama nei takelio, nei proskynos. Beržų pumpurų kvapas ją užklupo nelauktai ir staiga.

Jis ją privertė pasijusti taip, lyg ji būtų išgijusi po ilgos ligos. Akmenų pakriūtės viršuj, Laužakalnio papėdėj, išgirdo, kaip trepsi ir burbuliuoja tetervinas.