Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Tora nušokavo iki laiptų apačios. Norėjo ją palydėti gabalėlį kelio. Tada prisiminė neapsivilkusi viršutinių drabužių. Sustojo ir pasuko išvietėn.

Ingrida jau stovėjo tarp vartų stulpų. Išgirdusi už nugaros mergaičiukę, šiek tiek atsisuko. Kilstelėjo ranką.

Tora stovėjo sutrikusi. Tada irgi kilstelėjo bejėgę ranką.

Trumpą valandėlę stovėjo ir žvelgė mamai įkandin, suprasdama, kad vakaras beprasmis.

Po to lėtai įniūrino išvietėn ir užsikabino duris. Ten buvo viena su savo tikruoju veidu.

Tai pastebėjo tik nusišluosčiusi.

Kraujas!

Iš pradžių nenorėjo tuo patikėti. Pirmoji jos mintis buvo bėgti paskui mamą. Bet paskui jai dingtelėjo, kaip būtų kvaila trukdyti mamą, kai ji vis tiek turi eiti į darbą. Kraujas buvo ten. Niekas visam pasauly negalėjo nieko padaryti. Žinojo bent tiek. Kraujas pasirodė, kad pasiliktų. Staiga ji tapo kitokia Tora.

Tora, kuri pati savęs nepažįsta.

Solė! Gal galėtų pasišaukti Solę?

Tiek to. Solė kaip tik dabar guldo mažylius. Solė turi savų rūpesčių. Juk girdėjo viršuje brūžinimąsi ir belsmą, bylojantį apie vakaro erzelio pradžią.

Tora nusišluostė. Įsidėjo į kelnaites pluoštelį laikraščio popieriaus, kad kiaurai nepratekėtų, kol užlips į viršų. Tikra beprotybė. Popierius badė odą, tai atrodė svetima ir keista. Ji nujudėjo nerangiai ir lėtai per kiemą, pakilo laiptais ir įėjo virtuvėn.

Visą laiką rydama gerklėje kylantį gumulą pasiruošė prausimuisi vandens. Apsiprausė vikriai ir nerimaudama, vienu įkvėpimu ir klausydamasi, ar nesigirdi žingsnių laiptinėje ir šiurkščiai darant laiptinės duris.

Dusyk kažkas praėjo. Tada ji žaibiškai nusileidusi sijonus nėrė į kamaraitę. Širdis iš paskos nesuspėjo. Ėmė dunksėti tik tada, kai grėslumas pranyko ir žingsniai praėjo pro jų duris.

Ji pabaigė tvarkytis. Laikraščio popierius, kuriuo sau pagelbėjo, buvo sudegintas krosnyje. Šitai buvo sutvarkyta. Blogiau su pačiomis kelnaitėmis. Ji pamerkė jas kibire ir užvožė dangtį. Susirado švelnias ir švarias iš egiptietiškos medvilnės. Įsikišo į tarpukojį skepetą ir prisegė ją dviem žiogeliais, kaip girdėjo bėdoje saugantis Solę.

Paskui stropiai pašalino visus pėdsakus. Atrodė, kad net prausimasis būtų gėdingas ir slėptinas.

Tą vakarą Tora į durų staktą stalo peilio nekišo. Tai pasirodė nebūtina. Vienintelė iš jo nauda buvo ta, kad ji turėdavo daugiau laiko išsibudinti, nusiteikti, surambėti, laukdama to, kas, žinojo, ateis – atsiskirti nuo savo kūno kaip padėvėto apdaro ant lovos.

Šįvakar ji, regis, nebeturėjo jėgų. Jai visko buvo pasidarę per daug. Nežinojo, ar pajėgs kęsti toliau.

Jai nepavaldžios jėgos ją priverčia atsinešti didįjį mamos mėsos peilį. Jis ilgas ir aštrus. Saugesnis nei skutimo.

Ji pasikiša jį po apklotu. Kamaraitėje. Ledinį prie kūno. Po kiek laiko tas sušyla. Įkaista.

Atrodo, būtų gulėjęs kepimo krosny.

Kai prie jo neatsargiai prisiliečia, nusvilina pažastį.

Kiekvienąsyk sumerkus akis, ji krūpteli ir miego kaip nebūta. Peilis!

Ji aiškiai užuodžia kraujo kvapą. Šviežut šviežutėlio kraujo.

Bet kambaryje, be Toros, daugiau nieko nėra. Be naujosios Toros!

Mėnulis įslenka pro langą. Pabalęs nuo pavasario šviesos vaiskus dangus stebeilija į ją. Nieko neklausia. Nenori žinoti, nenori suprasti. Nenori būti kartu, kai tai vyks.

Užuolaidos suplazda nuo skersvėjo, traukiančio pro atvirą langą. Angeliukas kabo it tamsos bijantis šešėlis virš lovos.

Vis tas kraujo kvapas.

Tora styra valandų valandas. Neprisiverčia uždaryti lango.

Tada į plonytę akių vokų odelę susminga naktinės saulės šviesos strėlytės. Nuovargis ir šaltis susisuka gūžtą pilvo apačioje ir plinta tarp šlaunų. Ji net negali savęs priliesti, kad susišildytų.

Peilis!

Bemat išgaruoja visas miegas. Durys jau atlapos! Gyvenimas dabar toks didelis ir juodas. Nėra jokios išeities!

Peilis!

Bet naktinė saulė ją atkirto.

Kai reikėjo, tvieskė tiesiai į raudoną žiedą ant grindų. Ta apsauga buvo patikima, nors ir menkutė. Jau anksčiau ji buvo išgelbėjusi mergaites ir moteris, nors Tora to nežinojo.

Sukrešėjusi kraujo rožė. Tamsiai raudonas žiedas mėlynose gimnastikos kelnaitėse, kurias pati buvo pasisiūdinusi per rankdarbių pamoką.

Ji nemūvėjo švarių kelnaičių nuo už… užužvakar dienos… Taigi jas apsimovė.

Dailūs, tvarkingi dygsniai. Siūti ranka. Mama ir Giuna, abi sakė, kad tai gražus darbas.

Sudaigstyta ir apsiūta. Lygūs, pačios iškirpti apsiuvai.

Ji leido joms nukristi prie pat lovos. Jų šakume raudonavo kraujo rožė. Turėjusi ją apginti nuo to, nuo ko negalėjo apsiginti pati. Gauruotų rankų, gauruoto grėslumo. Nakties.

Lėtai daromos durys girgžtelėjo. Tada akimirksnį, kurio tam prireikė, stojo tyla – apsaugai budint sargyboje, o saulei darant savo darbą. Durys užsivėrė.

Daugiau negirgždėjo, kol laiptinėje išgirdo mamos žingsnius. Vandens sruvenimą virtuvėje.

Tora ištiesė kojas. Pajuto, kaip šiluma neryžtingai užplūsta kūną, tarytum nelabai drįstų.

Pajuto keistą, sukietėjusią skepetą tarp šlaunų. Iki šiol tai, kad ją juto, jai buvo nė motais.

Išgirdo mamą atidarant svetainės duris.

26

Tora niekada nebus mama!

Prisiekė tai sau visais šventaisiais. Nebus ir davatka. Kaip Elizifa. Nė už ką gyvenime netekės už tokio – kaip jis . Tikrai! Nenori leistis į priplėkusias skalbyklas rūsiuose ir trinti kieno nors kojines ir apatinius.

Šimtabučio moteriškės dėkojo Dievui, kad bent jau rūsyje turi skalbyklą. Su išbetonuotomis grindimis, kur įrengtas vandens nuotakas ir vandens žarna, bet vis tiek skalbyklą. Tinkamą ir žiemos metu, jei ten nešildoma. Jos turi tą seną viryklę su vamzdžiu, neteisėtai nuvestu iki suskilinėjusio kamino. Ten, reikalui prispyrus, vienu metu virina du žlugto kibirus. Jei tik gerai apsirengi ir batų auluose mūvi dvigubas kojines, pernelyg daug vargo neturėsi. Na, vertėtų pridurti – jei netinginiauji ir neprirenki mėnesio senumo skalbinių, kad paskui visą parą susikūprinusi kočiotum. Bet tokioms taip ir reikia, mano Skarotoji Johana.

Visos Šimtabučio moteriškės turi savo skalbimo dieną. Taip, tas Einaras iš verandos palėpės taip pat.

Bet tas vargšas bėdulis skalbia šiaip sau. Kartais Skarotoji Johana nutempia nuo virvės jo drabužius ir vėlei užmerkia. Einaras, tai aptikęs, plūstasi bjauriausiais žodžiais. Guli su visa galva, išlindusia iš kūno, ir šaukia ant nelabojo ir tosios Johanos. Bet Skarotoji pripratusi prie užsispyrusių vyriškių ir neima to į galvą.

– Mūsų kieme nebus purvinų pasturgalių ir utėlėtų ūsų! To niekada nebuvo! Teks įprasti, šikniau, kad virinsiu tavo apatinius!

Bet vargas tai, kuri nesilaiko skalbimo dienų eilės!

Jai tenka susitaikyti, kad bus iškoneveikta palei visą laiptų turėklą. Labai retai kuri atsikirsdavo, ir tai veikiau iš nepagarbos. Ir per karą, ir taikos metu Šimtabutis turėjo savo nelaužomus įstatymus. Vienas iš jų buvo skalbimo dienų tvarka.

Tora suaugusi norėjo turėti savo namą. Kaip teta Rakelė. Nenorėjo klausytis kitų barnių. Tora tai sau prisiekė sėdėdama ant laiptinės laiptelio prie Elizifos palėpės ir guosdama Solę, nes ši buvo gavusi pylos nuo Skarotosios už nugvelbtas skalbimo valandas.

Ji lankėsi rūsyje ir merkė vystyklus ne tą dieną. Ir medinis kubilas, nusileidus į apačią Skarotajai, pasirodė esąs užimtas. Solė nebeįstengė sužiūrėti savaitės dienų. Trečiadienį palaikė ketvirtadieniu, nes baigėsi vystyklai. Čia ir visa bėda. Solė buvo netekėjusi, netgi nekonfirmuota, o vis tiek įstatyta į vėžes, iš kurių galimybė išklysti buvo bauginamai maža.