Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Mama daugiau nebepradėjo kalbos apie tėtį. Tora suvokė, kad jai tai per grasu.

Jai teko laukti, teko eiti keliais – vienai. Kito būdo nebuvo.

Ir ji išgindavo save kad ir į lietų, išgindavo save skristi tolyn. Greičiau, greičiau. Ji sprukdavo nešina visomis savo mintimis!

Tora svarstydavo, kaip atrodo tėčio lova – ten, Berlyne. Arba kaip atrodo vartai.

Taškelis jos atlaso žemėlapyje kartais išsiplėsdavo ir įaugdavo jai į galvą. Ji regėjo viską lyg stiklo kamuoly iš pasakos. Ir Tora numanė, kad tai, ką ji mato, nepakankamai grasu, kad būtų visiškai tikra. Vis dėlto matė: namas dideliame sode. Iš vienos pusės gelsvos šviesos, nukreiptos į platų kelią ir aukštus vartų stulpus. Iš kitos pusės – miškas. Didelėse šakose ūžavo, o tarp medžių augo kerpės ir gėlės.

Ji žiūrėjo į viską iš viršaus, plačiai ir didingai, – ir stebėjo, kol tai traukėsi. Ir vidury reginio vešėjo kerpės. Sultingos, mėsingos, žalios. Nuo jų vėrėsi peizažas. Vienapus – bažnyčių varpai, namai ir sodai, kitapus – ežerėlis ir miškas.

Visada regėdavo tą patį. Šitaip tai jai tapo tikrove. Kažkokia pažįstama. Tačiau vis aptikdavo naujų detalių.

Namas turėjo plačius betonuotus laiptus su paauksuotais turėklais.

Namas buvo baltai dažytas, dviaaukštis, bet ne toks aukštas kaip Dalo. Mat toks atrodo tik šaltas ir nedraugiškas, manė Tora.

Ne, tėčio namai buvo su dviem arkomis, žiūrinčiomis į sodą ir rožių gyvatvores nuo gatvės pusės.

Iš lysvės prie pat laiptų tankiai virto mėlynos gėlės, kokias buvo mačiusi viename sode Breilane praėjusią vasarą, bet jų pavadinimo nežinojo.

Tėčio mama, suprantama, žinojo, kad nieko bjauraus būti vokiete. Ji žinojo, kad tie blogi balsai, kuriuos retkarčiais transliuodavo radijas, tie, kurie kalbėjo šiurkščiai, piktai ir vokiškai, buvo tik tam, kad gąsdinimais priverstų žmones prisiminti karą, kurį šiaip visi norėjo pamiršti. Tėčio mama žinojo, jog tėtis nebuvo vienas iš tų baisių vokiečių kareivių, kurie su odiniais auliniais ir durtuvais puikavosi laikraščių ir knygų nuotraukose. Tėčio mama žinojo, kad tai tik pramanyta kankinti tokias kaip ji ir duoti vaikams valią šūkauti jai įkandin.

Kartkartėmis Tora į Berlyną pasiimdavo Fritsą. Bet tada, regis, taip ir nepasiekdavo reikiamos vietos. Tarytum būtų trukdžiusi mintis apie Fritsą. Į viską visada turėdavo žiūrėti jo akimis. O tada nejučia suprasdavo, kad tai nepakankamai grasu – jog būtų tikra. Tai galėdavo sugadinti visai neblogą dieną.

Fritsas!

Ji galėdavo sėdėti jo dviaukštėj lovoj, apsigobusi klubus ir kojas megztu užtiesalu, ir apsimesti skaitanti knygą, kol nužiūrinėdavo jo ilgus pirštus, kai šie ką nors vartydavo.

Jis turėjo tokius keistus, stiprius pirštus ir delnus. Stiprias rankas, kurios pačios kvietė prisiliesti. Kartais tai ji suvokdavo juodviem kalbantis ženklų kalba, ir tik todėl, kad ją užburdavo jo rankos.

Ir tada, kai jis pastebėdavo, jog ji nesiklauso, prisilenkdavo jai prie pat veido ir įsmeigęs į ją šelmiškas akis viską vėl iš lėto pakartodavo.

Arba paimdavo jos rankas ir padarydavo ženklą jos delne.

Buvo taip absurdiškai miela. Negalėdavo tam atsispirti. Šiltiems virpuliukams, nuvilnijantiems per visą kūną. Nuo sprando duobutės iki pat šlaunų apačios. Ji užuosdavo silpną muilo kvapą, sklindantį nuo jo plaukų. Ant viršutinės lūpos jam jau kalėsi pūkeliai.

Įdomu: jei jis nebūtų nebylys, galbūt jo balsas pradėtų keistis, kaip ir kai kurių mokyklos berniukų. Taip, kad mergaitės raičiotųsi iš juoko, kai reikėtų dainuoti, ir Giuna turėtų nužvelgti griežtu žvilgsniu.

Jei tik Fritsas nebūtų nebylys…

Keista, bet ji niekados nesijautė šlykščiai ar droviai būdama su Fritsu. Niekuomet nesigėdijo, kad megztinis veržia ar pasidaręs trumpas ir ankštas per krūtinę, nors jis dar ir kaip varstydavo ją akimis. Gal dėl to, kad jis nebylys?

29

Tekšių žydėjimas salose begėdiškai vėlavo.

Žmonės manė, kad tai truks ne ilgiau kaip tris keturias savaites. Jie laukė rytinių kraštų oro ir šilumos.

Tačiau Osle visiems labiau rūpėjo Bilis Grahamas, kuris ėmėsi suvienyti valstybinę bažnyčią, gelbėjimo padalinį, baptistus ir sekmininkus. 35 000 užplūdo Ulevolo stadioną. Šitai buvo be galo tolima ir negalėjo būti taip svarbu kaip tekšių žydėjimas ir bulvių dygimas.

Pavydas ir nuodėmė – dvasios ligos, manė didysis pamokslininkas. Laikraštyje buvo jo nuotrauka. Žmonės kuo rimčiausiai linkčiojo galvomis ir iškart patraukę namo praktikavo ir viena, ir kita. Taip visados buvo Saloje.

Saliečių nesuplaukdavo atsiversti į tikėjimą tūkstančiais kaip Osle. Čia šią vasarą buvo ne atsivertimo sezonas. Žmonės buvo ką tik atsigavę po praėjusios prisikėlimo bangos, kuri pakirto Elizifos jėgas. Viskas vėluodavo mažiausiai penkerius metus. Taigi Grahamui teks palūkėti dar metelius, kol vešliau sužydės tekšės. Čia nereikia jokios skubos.

Blogiau, kad pieno kainos turėjo pakilti 15–20 erių už litrą. Nelaimėliams, jei tie neras laiko ir galimybių išsiauginti karvutės, teks paskutines kelnes nusimauti už perkamas pasukas.

Šį pavasarį ūkininkai turės griebtis skerdimo. Ėjo kalbos apie prastus metus. Vien žiema kiek pridarė bėdos. Pavasaris buvo it užmirštas dažų šepetėlis rūsyje. Jis buvo nenuvalytas. Tik stirksojo sutrūkinėjusiame stiklainyje išdžiūvęs ir nenaudojamas.

Taigi dabar tetrūko prastos juodžuvės, lietingo rudens, ir šienas būtų galėjęs sau ramiausiai pūti. Tada Bilis Grahamas tuose pietuose būtų galėjęs gelbėti ką tik nori.

O Šimtabutyje Torai rožė iš gimnastikos kelnaičių išnykdavo kiekvienąsyk Ingridai išsiruošus į vakarinę pamainą. Visa, kuo save įtikinėjo – kad ji tenori ramybės, skristi, pranykti kartu su vėju – visa, kai prispirdavo reikalas, nueidavo perniek. Jos tikėjimas, kad mama pakankamai stipri, jog ją apsaugotų, neturėjo nieko bendra su tikrove.

Noras būdavo čia virpantis, čia bijantis tamsos. Galėtų nulėkti pas tetą Rakelę ir viską iškloti, sykiais jai šmėstelėdavo mintis. Bet ne. Liūdnos mamos akys. Mamos reikia pagailėti. Visame plačiame pasaulyje Tora neturėjo kur dėti savo „purvino“ kūno.

Durų girgždesys. Rausiantys pirštai. Pasiekiantys jos vidų.

Vieną vakarą durys sugirgždėjo taip staigiai, kad jai nebuvo kada palikti savo kūno ir išleisti mintis pro langą. Tora buvo priversta viską sekti, justi, kas su ja vyksta.

Tada ji puolė dejuodama aimanuodama rėplioti po lovą. Neįstengė gulėti ramiai ir leisti tam vykti iki galo ir šį vakarą. Tai buvo taip nepakeliama, kad ji nežinojo kur dėtis.

Tai jį sutrikdė, pakurstė jo neapykantą. Ši galėjo būti panaudota sužadinti geismui, pasitelkti jėgai ir galiai.

Švelnaus, švelnaus būta pasipriešinimo. Tik nykščiui į akį įbesti. Šis pats norėjo – ir, matyt, davė valią.

Tada kažkas plyšo. Tora tai pajuto anapus savęs, nesumojo, kur tai prasideda ir kur baigiasi – tai kabojo atskarę nuo likusios jos. Vis dėlto kaip suskaudo.

Oro gurkšnis ir kraujas!

Kraujas pasirodė visiškai nelauktai. Jis išmargino raštais visą paklodę, nes ji nepajėgė išsilaikyti po juo vienoje vietoje. Ji suvokė, kad tai toji grasi tikrovė, apie kurią nerašoma jokiose jos skaitytose knygose.

Dieve mano, padaryk taip, kad jis išsinešdintų! Ji šiaip taip išlaisvino rankas ir plieskė! Ji meldė. Ar padės? Dieve mano, padaryk taip, kad tai padėtų! Jis išsinešdino.

Palengvėjimo būta tokio didelio, kad jai atėmė kvapą. Ji gulėjo susirietusi į kamuoliuką, sunkiai šnopuodama, kol pagaliau jį atgavo. Karojo virš lovos krašto ir buvo padalyta perpus. Buvo ne ji žemiau juosmens.