Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Oi, tas Simonas! Taip, argi ne pats visą laiką tai sakydavo, kai buvo verste apverstas kalbomis dėl savo kiūtojimo audimo palėpėj, – kad Simonas – genijus!

Ir genijui leista pasisieloti porą savaičių, kol jiems nusišypsos sėkmė. Taip, nejau jis tam neturėjęs teisės?

– Mama grįžta kitą savaitę! Ji pasveiko.

Solė sėdėjo apačioje pas Ingridą ir Torą ir valgė vėlyvą vakarienę Ingridai grįžus iš valymo.

Ingrida sunkiai užsigulė liemeniu stalo viršų. Ji leido žodžiams nusėsti.

Paskui susiėmė ir tarė:

– Smagu girdėti.

– Šito nežinau, – pasakė Solė paprastai.

– Nežinai? – paklausė Ingrida netikėdama.

– Et… Mama nesukurta šiam pasauliui.

Pusaugės mergaitės veidu nuslinko šešėlis.

– Kaip norėčiau, kad ji palauktų, kol pasibaigs konfirmacija.

– Ką čia kalbi, vaikeli? Nejau nenori, kad mama tave pamatytų konfirmuojamą?

– Ji tokia tikinti.

Solė nelauktai atrėmė veidą į rankas ir užsidengė. Jiedvi pamanė ją verkiant. Bet lauk neišsprūdo nė garselis. Ir kai ji netrukus pakėlė akis, iš pažiūros atrodė visai įprastai.

– Aš to nebepakelsiu. Visi iš jos šaiposi.

– Ji tikinti, bet turim tai pakęsti. Visi kartu. Dabar ji tokia, kokia yra!

Ingrida tai pareiškė su raukšlelėmis tarp akių ir raudoniu, nuplieskusiu abiejų skruostų viršų.

Tora tik sėdėjo ir žiūrėjo. Kas galėjo pamanyti, kad mama taip galėtų pareikšti! Stoti piestu už Elizifą, ir dar tokia išvargusi!

– Beje, ar pasirūpinai konfirmacijos drabužiais?

Ingrida norėjo pakreipti kalbą.

– Ne.

Solė atsiduso ir patampė už plaukų sruogelių, atsiknojusių priešais ausis. Atrodė, Solės ausims atsitiko kažkas siaubingo. Jos kyšojo iš galvos taip, kad negalėjai susilaikyti į jas nepažiūrėjęs.

– Bet nieko tokio. Drabužiai nieko nereiškia.

Paskutinė frazė nuskambėjo taip, lyg ji ją būtų išmokusi atmintinai, nes kažkas jai tai taip dažnai kartojo, kad ji galiausiai įtikėjo, jog tai tiesa.

– Galbūt pavyks pasiskolinti suknelę iš vienos Skarotosios Johanos pažįstamos. Ji per didelė, jos manymu, bet… Ji gelsva.

Solė atiduso.

– Ir trumpa, – pridūrė ji ir giliai prislėgta įkvėpė.

Kai Torsteinas grįžo namo, Ingrida užlipo laiptais ir daug ir ilgai su juo šnekėjosi.

Po dienos pasiprašė išleidžiama porai valandų iš valymo ir patraukė su penkiasdešimčia kronų į Otaro krautuvę pirkti audinio Solės suknelei. Ji paėmė baltos medžiagos, kuri buvo pigiausia. Dirbtinio šilko. Tikrai gražaus. Otaras jai neištraukė brangiausio rulono, mat ji iškart išrėžusi ieškanti audeklo ano Torsteino Solei.

Vakare pas Torą ir Ingridą buvo beveik tikra šventė. Ingrida matavo ir kirpo. Ji buvo pasidariusi iš sviestinio popieriaus iškarpas, kurias pritaikė prie plataus Solės kūno.

Vasaros saulė įkypai švietė pro neseniai išplautas užuolaidas, gaudydama žirklių kojelių spinduliukus, kai šios skynėsi kelią kandžiodamos baltai raibuliuojantį audinį.

Ingrida buvo pasitikinti ir mikli.

Šitai ji mokėjo. Ji pamatuodavo kiekvieną iškirptą dalį ant mergaičiukės. Solė stovėjo nužiūrinėdama nuo viršaus iki apačios puodelių šluostes virš krosnies, kol Ingrida ilgai vargo ją sukiodama ir dangstydama jos kūną audiniu. Galiausiai Solė įėjo Toros kamaraitėn ir pasimatavo visą apdarą vien ant apatinių. Taip patikimiau, manė Ingrida.

Torai Solė, stovinti su tuo vilnijančiu audeklu ant plačių klubų, pasirodė panaši į angelą. Akimoju ji tapo tokia suaugusi, tokia svetima.

Torai reikėtų įgyvendinti vieną svajonę: ilga balta suknelė, negana to, pasiūdinta tiktai jai!

Ji stypsojo iškėlusi dideles, sugrubusias rankas virš galvos, kol Ingrida tvirtino prie liemens iškarpas. Buvo netgi gracinga. Panėšėjo į šokėją iš nuotraukos, kurią buvo mačiusi Tora. Vis dėlto taip nepanaši į save, kad Tora turėjo gerai ir nuodugniai pagalvoti, kol įstengė jai to palinkėti.

Dar ilgai po to, kai mergaitės nuėjo gulti, Ingrida sėdėjo prie siuvamosios mašinos. Buvo tik trumpam atsitraukusi pagaminti vakarienės grįžusiam Henrikui.

Jam tas vakaras, beje, buvo iš geresnių. Neburnojo kaip įprastai dėl siuvamosios dūzgimo. Netgi pagyrė jos darbą. Ingrida jautėsi užklupta. Atrodė, lyg būtų sulaukusi brangios dovanos.

Daugiau tas į šnekas nesileido. Buvo kaip užrištas maišas. Mintys ir gaivališka tamsa.

Gulti nuėjo anksti. Ji girdėjo jį vartantis kitapus durų, svetainėj. Bet jis nepiktžodžiavo, nešaukė jos kaip įprastai. Jai palengvėjo.

Mat užsidegė pasiūti suknelę tosios Elizifos mergaitei. Aišku, pasiūs! Tokiam darbui dar tinka.

Rytas atėjo nespėjus pasiūti medžiaginės kilpelės suknelės juosmeniui. Tada teliko suraukti ant viršaus volanus ir įsiūti į šoną užtrauktuką. Na, ir, žinoma, apsiūti apačią.

Buvo prišnekinusi Solę pasirinkti laisvesnį modelį, kad paslėptų stambų liemenį. Ir Solė nusileido, nors buvo aiškiai prisisvajojusi, kaip suknelė turėtų iš tiesų atrodyti. Bet buvo įžvalgi. Perprato, ką Ingrida norėjo pasakyti, nors apie tai tiesiogiai nebuvo užsiminta nė žodžiu.

Rytojaus vakarą pabaigs, kas liko, kad Solė pati galėtų apmėtyti kraštelius. O gal geriau tai duoti padaryti Torai. Toros ranka kruopštesnė.

Ingrida dirbdama visąlaik jautė tokį džiaugsmą, kol siuvo. Nuovargis, rodės, jos neėmė. Gal darbo džiaugsmu pasirūpino Elizifos dievas? Na, jei tai Henrikas, tai jis lyg ir suprato, kad šito reikia.

Kai Ingrida pakilo nuo siuvamosios, už lango buvo pats rytas. Ji juto, kaip ilga valymo diena ir šešios siuvėjos valandos įsigėlė į pečius ir nugarą.

Atrodė, vienas sopantis taškas persiduoda kitam.

Ji išsitiesė ir pasinešėjo baltą suknelę iki lango. Ten leido saulei srūti pigiausiu Otaro krautuvėlės šilku. Prasčiokų audeklu!

Tačiau Ingrida triumfuodama iškėlė jį priešais save ir atstatė priekin koją. Apsisuko aplink, jausdama vėsiai ir maloniai koja slystančią medžiagą.

Akimirksnį lango stikle išvydo savo atspindį. Balta suknia su vilnijančiu sijonu!

Ingrida leido jam plazdėti. Kažkuri jos širdies kertelė dainavo. Ji net nepamatė, kaip atsidūrė vidury svetainės.

Iš lengvo sukiojosi priešais didįjį veidrodį prisidėjusi suknelę. Valandėlę pastovėjo žiūrėdama.

Tada užmetė suknelę ant kėdės prie durų ir nusitempė nuo savęs kasdienius drabužius. Po vieną.

Kai jau stovėjo pasidabinusi balta šilko suknia ir grožėjos savimi it papuošalu, balta kolona veidrodyje, akyse pasirodė ašaros.

Tie ilgi, užmiršti metai. Tas apkartęs pasmerktosios vaidmuo dar neįžengus kambarin. Tas žeminantis vaidmuo niekada neturėti teisės būti oriai.

Tai prasiveržė taip nelauktai, kad ji nepajėgė šių garsų suvaldyti.

Tik pastebėjus lovoje vyro akis, suėmė save į rankas ir susitvardė.

– Ką čia, po velnių, išdarinėji? – sušvokštė tas.

– Taigi matuojuos Solės suknelę, – išlemeno ji.

– O ko čia stovi ir raudi vidury nakties? Gal įsikirpai?

Ji tik stovėjo kaip stovėjus.

– Taigi kad, velnias, labai jau vėlai velkiesi baltą suknią. Baltos jaunamartės ne vokiečiams ir bedarbiams!

Balsas buvo pasikeitęs. Jinai jį atpažino.

Ingrida neskubėdama nusivilko suknelę, nunešė ją virtuvėn ir pakabino ant sienos. Paskui nušluostė šilko pūkus nuo valgomojo stalo ir nurinko adatas bei siūlgalius. Kai atsigulė, buvo visiškai tuščia ir rami.

32

Simonas buvo gerai pasistūmėjęs su atstatymo darbais. Karkasas jau stovėjo po stogu. Viskas lyg ir ėjosi kaip iš pypkės. Moteriškės, išėjusios apsipirkti, sukišusios galvas stebėjosi, kaip viskas spėriai juda. Tačiau bedarbiai seniokai, knapsintys virš prekystalio pas Otarą arba ilgas ryto valandas spjaudydamiesi slankiojantys po kaimą, manė, kad užmojo būta tikrai per didelio. Simonas, be abejonės, atsidurs duobėje. Jie šyptelėdavo nuo tokios minties.