Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

O darbastalių staltiesės karojo ant aprūdijusių skalbinių džiovyklų Šimtabučio kieme ir buvo tokios pat purvinos kaip Toros vilkėti bulviakasio drabužiai.

Tora kilo viršun it balionas.

Vis aukštyn ir aukštyn. Buvo taip lengva kvėpuoti! Tačiau bulvienojai žėlė be galo greitai, tankiai ir vyte vijosi ją.

Ji buvo su „geltoniuke“, kurią pati metė. Jautė savo pačios metimo jėgą. Ši taip maloniai nešė. Kad sklendė be galo lengvai ir pašėlusiu greičiu. Ši nešė aukštai virš debesų. Virš namų ir žmonių apačioje. Niekas jos negalėjo pasiekti. Ničniekas!

Tuomet ji ūmai išvydo jį stovintį kiemo tarpuvartėj, rankose spaudžiantį kamaraitės duris.

Ji puolė kristi. Krito ir krito. Bandė aplenkti vartus ir duris, bet jis vis artėjo. Durys akimoju atsidūrė taip arti, kad galėjo matyti, kaip jos nusitrynusios aplink rankeną ir apibraižytos ties vidurine užpildo plokšte. Jis buvo be veido. Tada ji suvokė, kad niekas nepasikeitę. Buvo tik bjaurūs žodžiai, kuriais mėgdavo plūstis. Ir šiurkštūs pirštai. Iš ten nėra jokio kelio atgal!

Akimirką pastebėjo, kad už vartų stulpo pasislėpęs tūno Fritsas ir nori jai kažką pasakyti. Bet ji negalėjo iššifruoti ženklų, kuriuos jis rodė. Jis buvo atkišęs į priekį rankas ir dėliojo pirštus įvairiais raštais. Bet ji ničnieko negalėjo suprasti. Paskui jis dingo. Durys buvo taip arti, taip arti. Ji regėjo nedailią, tamsią vyro plaukų augimo liniją.

Galėjo užuosti gaižų grėslumo kvapą ir tam nusiteikė.

Ji atsisėdo taip staiga, kad net, regis, pajuto, jog nutirpęs sprandas sulaužytas. Tas kvapas!

Buvo šviesu. Gerasis tėve, vis vien užsnūdo!

Juslės nenoriai ištempė jos kūną iš sapno. Tada ji pamatė: po pastoliais dega! Tiksliau, po prieplauka. Jau aitriai tvoskė dūmais ir derva. Kelissyk sušnypštė, kol ne juokais įsiplieskė naujai pakloti rąstai, laikantys krantinės karkasą.

Tora jau ruošėsi leistis kopėčiomis, kol galutinai suprato, kaip tai vyko. Greitai ir sklandžiai, jei ne kova su baime, nuo kurios darėsi sunku kvėpuoti.

Ji negalėjo tiksliai suvokti, ar tai buvęs sapnas, ar ji iš tiesų čionai užkopusi. Bet kai po pėdomis per kojines pajuto prieplaukos lentas ir prisiminė viršuj pasilikusius aulinius, nebeabejojo.

Tora buvo sumišusi. Kas iš arčiausiai esančių galėtų padėti? Nes žūtbūt privalo išsaugoti naująją dėdės krantinę! Ji žengė kelis žingsnius kopėtėlių link, kur plūduriavo kelios valtelės, kad pažiūrėtų, kaip stipriai siaučia ugnis.

Tada jį pamatė!

Vyriškį ant prieplaukos rąstų apačioje!

Galėtų atpažinti tą figūrą visur!

Durys! Vis dėlto nukrito ant durų.

Taigi tai nebuvo joks sapnas, kaip pirmiau manė.

Nors nenorėjo, ją vis tiek traukte traukė prie laiptinės angos. Jis ėjo jos link nusvarinęs galvą, nešinas skardine. Apačioje spragsėjo poškėjo. Ugnis sekė paskui vyrą lyg kerštaudama. Plito vis greičiau. Kai jis priėjo laiptinės apačią, pakėlė viršun veidą. Veidas plazdančiame raudoname fone buvo baltutėlis. Liepsnos jam už nugaros gyvai raitėsi. Tora stovėjo ant tikrovės krašto. Košmaro krašto. Stypsojo šlapiomis kojinėmis, pamiršusi aulinius aukštai, padebesiuose. Veltui bėgta.

Tada pasigirdo šauksmas.

Tas aidas per poškesį ir jūros šniokštimą buvo it iš jos išplevenantis skausmas. Jis perskrodė kiaurai. Kiaurai baimę ir viską.

Vyriškis apačioje akimirksnį stovėjo svyruodamas į šalis. Jis nebuvo spėjęs padėti kojos ant pirmos pakopos.

Tora nustebusi pamatė, kad jis atgavęs veidą. Užguitą ir raudoną veidą! Baimė buvo įsirėžusi į kiekvieną bruožą.

Ir šauksmas iš josios vėlei veržte prasiveržė. Šį kartą jis pasklido kur kas toliau, nes ji suvokė šaukianti. Jis darsyk susvirduliavo, paskui griuvo. Sunkiai, suplasnodamas rankomis. Atsitrenkdamas kūnu į prieplaukos rąstą. Sudundėjo taip, lyg anglių mašina būtų išpylusi maišus ant cemento laiptų namuose. Minkštai ir sykiu kietai.

Paskui tekštelėjo. Tačiau šitai beregint prarijo milžiniško laužo pykšėjimas ir ritmingas pliaukšėjimas į prieplaukos polius. Deguto skardinė nuskrido žemyn, tarp akmenų, ir liko gulėti barškėdama vėjyje. Lyg visam pasauliui skelbdama, kur ji.

Ugnis tamsiame drumstame vandenyje švysčiojo ir plykčiojo. Savaip gyva. Ėdėsi sau kelią aukštyn, lyžčiodama sausą naują karkasą. Plėtėsi į šalis it didžiulė vėduoklė. „Šyla“, – pamanė ji nustebusi. Ji Torai buvo lyg draugas. Švietė jai kelią.

Jo ranka, kai jis akimirką išniro, buvo pageltusi. Paskui išniro ir galva. Kepurė plūduriavo prie pat Simono valties.

Dienos šviesoje valties planšyrai būna mėlyni, prisiminė Tora. Dabar geltonavo visas uostas. O jo kepurė tolėliau plūduriavo vienui viena. Galbūt ji jautėsi net laiminga. Kaip ir Tora. Mat jis veikiausiai neišsigelbės.

Laiminga!

Būtų jis ten, kur kepurė, galėtų pasiekti valties planšyrą. Bet taip nėra! Jis per toli. Ir viskas dega. Jis prigers ir sudegs. Prigers ir supleškės. Per amžius. Amen!

– Atsiirk valtimi, po perk!..

Riksmas prasmego vyriškiui gavus gurkšnį ir vėlei murktelėjus. Torai akyse viskas raudonai mirgėjo. Ji jautėsi taip, lyg galinga jėga būtų atvožtas kaži koks dangtis. Ūžė taip keistai, kad ji buvo kaip nesava. Stovėjo nuošaly. Nes vyrui kaskart panirus ji tapdavo vis laisvesnė. Galop nebeįstengė to užgniaužti. To buvo per daug. Prunkštimas buvo kaip tuoj prapliupsiančio juoko ženklas. Šis prasiveržė jai to nesuvokiant. Paskui sukratė drebulys.

Dešinysis lūpų kamputis atvipo atidengdamas dantis. Burna baltame veide atrodė it virpantis, negražus vypsnys. Juokas buvo nenumaldomas.

Ji negalėjo jo pasiekti. Ir neturi jo mėginti pasiekti. Šitai nuspręsta. Galiausiai darsyk išniręs vyras nebeišleido jokio garso.

Netrukus jis amžiams nugrims į dumblius. Ruonių vėmalai ir krabai šiurins jį, sudoros jo stambų kūną kąsnelis po kąsnelio. Supančioję rankas kojas gėdingai nusitemps gilyn. Valdys jį ir vėtys. Bet sugrįš atgalios. Visada! Drabužiai supus ir galų gale jam nebeliks nieko kito, kaip slėptis už ledinės, ūžiančios jūros.

Tora amžiais nebesimaudys jūroj!

Jis vis žiopčios šaukdamas maldaudamas iš apačios. Bet tai nieko nepadės. Žvaigždės nenorės ničnieko girdėti ar matyti. Visiems per akis savų rūpesčių. Kamaraitėj bus tylu ramu.

Galop potvyniai ir atoslūgiai jį nuridens ir nublokš į gelmę, kur niekas nepalieka pėdsakų. O ten dar pasitiks srovės.

– O Dieve!

Džiaugsmo šūksniai iš jos išsiveržė kaip kauksmas.

Milžiniškas laužas spragsėjo.

Ugnis ėmė šliaužti aukštyn prieplauka. Lyžčiodama prieplaukos lentų tarpelius įvairiausiais šėlstančiais liežuviais. Aplinkui, pastebėjo ji, nuostabiai tvaskėjo auksu. Ji kaip gyva nebuvo mačiusi nieko gražesnio. Jautėsi lyg nutvieksta saulės. Kvepėjo derva ir vasara. Tik šitai buvo geriau – judėjo. Šoko!

Tada prisiminė, kad čia pleška naujoji dėdės Simono krantinė. Tuojau atskyrė svajonę nuo tikrovės. Ir tai jai buvo lyg kirtis į veidą. Nejau tai reiškia, kad ji tokia grasi, jog turėtų ištverti tikrovę? Tai jau ne! Ji suvokė stovinti valtyje. Vikriai darbuodamasi apmirusiomis rankomis. Atrišo lyno mazgą. Tarytum visą gyvenimą nieko kito nebūtų dariusi. Atsistūmė irklais. Spėriai. Viskas!

Ji laikė jį kaip reikiant virš vandens, kai juodu plaukė į krantą. Už plaukų. Jis slydo paviršium keistai lengvai, ant nugaros. Veidas buvo atsuktas į viršų. Ji susitvarkė su tuo be jokio vargo. Nors ir jautė, kad jis turi jėgos apsiversti ant pilvo ir panardinti veidą. Bet jį atsukdavo. Sugriebdavo už ledinio smakro ir tvirtai laikydavo. Akys buvo plačiai atmerktos. Vis dėlto nieko nematė. Tuo ji nė kiek neabejojo. Jos panėšėjo į žuvies, kurią greitai ištrauki ir perskrodi, akis. Tik čia būta skirtumo. Jo kūnas buvo ištižęs ir nejudrus.