Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Kepurė vis dar plūduriavo tolėliau viena pati. Ji buvo atplukdyta iki pat Pederio Larsos valties.

Nerūpestingai kilsnojosi ir leidosi nešama pavėjui. Lyg ketindama skristi. Bet, kai ateidavo proga, ji tam būdavo per šlapia ir per sunki.

Metaliniai, skambūs balsai. Nurodymai. Lyg išlieti iš plieno apsiniaukusį pilką rytą. Jie aidėjo iš visų pašalių. Kiaurai dūmus.

Visa prieplauka buvo aptraukta migla ir padūmavusi. Tačiau dervos kvapas vis stipriau mėgino atsverti padarytus nuostolius. Stogo ruberoido rulonai šnypštė ir degė. Atrodė, kad ugnis būtų ėmusis neįmanomo, už kiekį atlyginamo darbo. Ji siautė aklai ir naikino apsėsta klaikaus pamišimo.

Valtį sūpavo. Tora prie veido pajuto žiopčiojimą ir prie savęs prigludusį didelį, šiltą kūną. Dideli delnai perėmė tai, ką ji tvirtai laikė. Dunksėjo širdis. Dėdės Simono ar jos pačios?

Negyvas kūnas buvo pervilktas per bortą it didžiulis inkaras. Tarsi drabužių gniutule tebūtų kremzlės ir oda. Jo plaukų kuokštai! Kai jie pradingo, Tora pajuto juos rankose. Kaip sutrešusius žvejybinius tinklus – pamirštus atslūgusioj jūros pakrantėj plaikstytis vėjyje.

Simonas Bekejoretas leido kitiems užsiimti gesinimu ir gyvybės ženklų nerodančiu Henriko kūnu. Jis nunešė mergaičiukę aukštyn, į Tobijaso namelį, kur ji galėtų būti saugi.

– Jo žibalo skardinė liko po prieplauka, – išdrožė ji tvirtai.

Jis tai suprato iškart, negalėdamas tuo patikėti, ir nieko neklausė. Bet laikė ją prisiglaudęs prie pat, prie pat šėlstančios širdies. O nuo abiejų tekėjo druska.

Paskui išsivilkęs iš švarko ir apgobęs ją pasiblaškė aplink ir atnešė statinę.

Kai du vyriškiai atėjo tempdami per vidurį Henriko Tostės kūną, Simonas jau buvo nukėlęs duris nuo vyrių ir padėjęs jas ant statinių. Tie paguldė kūną ant durų, ir Simonas kaip reikiant įvarė kumštį Henrikui po kaklu.

Tora sėdėjo susirietusi ant žuvų dėžės ir svarstė, kaip širdis pajėgia taip baisiai daužytis. Ji jautė ją ausyse. Buvo kaip mašina. Kai jie jį atvertė ant durų aukštielninką, ji išvydo jo veidą. Nejučia šis jos akyse išsipūtė ir ėmė pašėlusiai artėti jos link. Šiaip ne taip atsiskyrė nuo negyvo jo kūno ir ėmė artėti!

– Dieve mano, atmink, kad turėjau tempti naštą. Negalėjau to padaryti greičiau! Juk taip?

Ji juto, kaip ją pradeda pykinti. Tačiau akimoju tarsi vėl atsidūrė aukštai ir keliavo prie durų. Šįkart durys gulėjo po juo, bet tai buvo tas pat. Ji manė buvusi išgelbėta, tačiau dabar ji krito, ir viskas buvo ne taip, kaip manė. Viskas buvo ne taip, kaip manė, nes viskas buvo nulemta anksčiau. Jis ją galėjo pasiekti net miręs!

Aišku. Šit kaip. Ji niekada nepaspruks.

Ji pajudino ranką norėdama kažką pasakyti. Bet niekas nekreipė dėmesio į mergaičiukę ant dėžės. Jie grūmėsi, kad iš vyriškio ant klibančios plokštumos pašalintų vėmalus ir jūros vandenį.

Ir kaip dėdė nesupranta, kad per vėlu! Jis juk miręs. Bet jį išgelbėjo nuo vienatvės toje gelmėje. To turėtų užtekti.

Pagaliau vyriškiai pastebėjo, jog skenduolio smakras sukrutėjo. Henrikas ritmingai išsivėmė gličiomis gleivėmis. Simonas jį žaibiškai apvertė ant šono ir darsyk suvarė ranką į gerklę, kad paspartintų procesą. Vyrai padėdami švelniai, bet atkakliai spusčiojo jo pilvą.

Visų akys krypo į pamėlusį veidą ant durų.

Tada akių vokai atgijo, ir jis pamėgino suglumęs įbesti žvilgsnį į tą, kuris stovėjo arčiausiai. Ryški prieplaukos šviesa varžėsi su plazdančiu gaisro skaisčiu. Vyras prieš visa tai pasimarkstė, lyg per anksti iš miego žadinamas berniūkštis. Kiek išglebęs, kiek suirzęs.

Paskui vyriškiui kažkas nutiko – ko jis nebuvo numatęs. Kas palaikė jo gyvybę jam nežinant. Staiga jis susirietė ir išleidęs gargaliuojantį garsą puolė vemti ant senų, apsilupusių durų.

Atrodė, jis niekada nesiliaus. Jis raitėsi muistėsi it stambus krabas.

Tora viską regėjo. Ir negalėjo iš galvos išmesti minties, kad vis dėlto pamiršo aulinius ant pastolių. Jai buvo vis vien, kad taip ir liks. Neturėjo jėgų jų atsinešti.

Ji nutūpė ant žemės. Sapnas buvo pranykęs. Ir gerasis, ir blogasis.

Kibirų rankenos ritmingai barškėjo. Nurodymai liovėsi. Viskas ėjosi, kaip ir dera.

– Kelk-ir-kelk-ir-kelk!

Ūmai dūmus perskrodė balsas. Nepanašus nė į vieno iš jai pažįstamų, tik atskriejo iš niekur:

– Jis rūksta, rūksta! Atsukit vandenį, po velnių!

Tada iš prieplaukos vandens žarnos ištryško galinga, džiuginanti srovė. Ji švirkštė ir puldinėjo virš pakrikusios ugnies. Dūmai ir garai vyrukus privertė skubiai atsitraukti nuo prieplaukos. Tora kosčiojo to nejausdama.

Ji matė kibirus slysčiojant iš vieno delną į kitą. Nugaros lankstėsi į taktą su šūksniais. Tarpais kibirai bumbtelėdavo į prieplaukos kraštą, ir tam, kuris turėdavo jį paimti, veidą apliedavo čiurkšlė. Bet keiksmais niekas nebesisvaidė. Mat viskas ėjosi, kaip pridera, o ugnis turėjo atsitraukti.

Ritmiškai dundantys vyrų balsai kilo į dangų it vienbalsis ūžesys. Turbūt jie triumfavo. Tora niekada nebuvo girdėjusi ko nors panašaus.

– Kelk-ir-kelk-ir-kelk!

O aukštai virš vyriškių ir vandens kibirų iš prieplaukos žarnos švirkštė srauni srovė, gurgėdama virš viso pasaulio.

Vandens čiurkšlėje sykiais it žaibas sublykčiodavo vaivorykštės. Tačiau pamažėle slopstant ugniai, spalvos pranyko dūmuose. Tenai dangus ir jūra buvo susitrenkę kaktomuša. Nebebuvo jokių ribų.

Išaušo rytas. Vėjas su Dievo padėjimu ir šįkart pūtęs iš sausumos, kalbėjo žmonės.

35

Nasui Eldarui burzginant įkalnėn Dalo sunkvežimį su kiaurai permirkusiu, į brezentą susuptu Henriko Tostės kūnu priekaboje, diena virš pelkių dryksojo it įkapės.

Tora, ir ta buvo perkelta per bortą, nes sėdynė šalia vairuotojo buvo sena ir apgadinta. Taigi priekaboje buvo vežami visi Ingridos namiškiai.

Jei kas būtų nusimanęs apie vaiko dvasinį pasaulėlį, būtų galėjęs brūkštelėti kelias banalias eilutes, o gal sukurpti širdį virpinančią poeziją apie žiaurų gyvenimo dvilypumą. Tačiau niekas nieko panašaus nesiruošė daryti.

Toros rankos buvo tvirtai apglėbusios kelius. Ji žiopsojo atgal į kelią ir atbulomis važiavo į naują dieną.

Jai teko bejėgiškai pasispyrioti prieš įsėdant už borto drauge su juo, tačiau tai buvo niekam nė motais. Mergaičiukė, pamanyk, tauškia apie porą aulinių.

– Judu, nei tu, nei anas, neturit batų – ir jų neprireiks, – atšovė kažkuris nekantriai. Ir buvo nuspręsta.

Kad ir labai nedaug pašnairavusi šonan, ji išvysdavo iš brezento kyšančias jo kojas. Todėl turėjo prikaustyti žvilgsnį prie žvyrkelio. Tai sekėsi ne taip lengvai, kai smarkiai sumėtydavo.

Ingrida žinią buvo gavusi. Jiems parvykus ji stovėjo ant laiptų. Rankas buvo sukryžiavusi ant krūtinės, tvirtai laikydamasi megztuko užsegimo. Torai pasirodė, lyg kažkas mamai būtų išbadęs akis.

Paskui tebuvo laikrodis, mama ir ji.

Jiedvi jį buvo paguldžiusios į lovą, atitrynusios ir sveikatai pataisyti davusios gerą burnelę. Su pastarąja didelio rūpesčio nebuvę.

Ingrida slankiojo apsiblaususiomis akimis iš kampo į kampą, siūlydama Nasui Eldarui tai kavos, tai sumuštinių. Bet tas neturėjo laiko. Šit kaip. Ji tik nebyliai linktelėjo, bet neužmiršo padėkoti už pavėžėjimą stipriai pastverdama stambų jo delną.

Ingrida žinojo, kad nedera pamiršti, už ką turi dėkoti. Seniokas akimirką žvelgė į šoną, paskui atidarė duris ir jau buvo laiptinėj. Jo žingsniai miegančiame name skleidė duslų aidą.