Хербьёрг Вассму: Tora Namas su akla stiklo veranda

Pieno stiklinė buvo išbandymas. Ši, regis, apvirsdavo vos apie ją pagalvojus. Atrodė, Henriko akys taip ir mato, kaip jos ranka ką nors apverčia.

Bet šiandien ji buvo tik su mama, taigi Tora neskubėjo ir leido žvilgsniui klajoti, kur norisi.

Tokiais rytais Ingrida galėdavo švelniai ranka paglostyti Toros petį, kai ši stovėdavo su kartonine kuprine ant nugaros pasiruošusi eiti į mokyklą. Paskui lūkuriuodavo lange, žiūrėdama, kaip liesutė mergaičiukė su raudonomis, iš paskos plazdančiomis kasytėmis pranyksta kryžkelėje su Elizifos vaikais ir Rita iš pirmos laiptinės.

Ir Ingridą dėl visko apimdavo kaži koks, vos juntamas bejėgiškumas.

Tora ir Solė ištisas popietes pratupėdavo mėlynai dažytoje išvietėje, kai suaugusiems atsigulus pokaičio arba užsiėmus savais darbais nurimdavo išvietės durų varstymas. Mergaitės plepėdavo ir skaitydavo laikraščius.

Fantomas joja ant savo balto žirgo per džiungles, kad surastų Salą. Būgnai išdavė, kur ji.

Solė murma pusbalsiu, įbedusi laikraštin smilių, su gamtiniais reikalais po pat apvaliu užpakaliuku. Ten, žemai, dažnai papučia gaivus vėjelis. Kai jūra patvinusi, iš tolumos atsirita uolas plakančios bangelės ir išmatos plumpteli tiesiai į jūrą.

Kai jūra atslūgusi, tarp skaitymų dusliai tekšteli, suplasta vietos nerasdamas popierius, ir tik tada šitai apsisprendžia patraukti į jūrą.

Tora retai kada turi progą atsiplėšti apsišluostymui ne senesnių nei savaitės laikraščių. Jų užtenka daugybei apsilankymų išvietėje. Laikraščiuose reikia ištirti dar daug sričių ir pasaulių, kol jie sunaikinami.

Higienos straipsniai paslaptinguose anonsuose. Gabardino paltai su nuolaida.

Bet pirmiausia Fantomas ir Sala.

Ir Tora, rūpestingai sulanksčiusi laikraščius, pakiša juos po krūvele lentynoje. Po senais senais savaitraščiais, kurie per kieti šluostytis. Po ryškiaspalviais vasariniais viršeliais ir vienu Allers leidiniu, užsilikusiu nuo pat Velykų, su perplėštu milžinišku viščiuku.

Retsykiais jos išsidrėskia nuotrauką ir pasikabina ją ant sienos. Bet ši visados būna apipaišyta pieštukais.

Kadaise, senais laikais, išvietė buvo dažyta baltai ir turėjo dvejas duris su trikampiais langeliais prideramame aukštyje – kad niekas nežvilgčiotų vidun, bet kad būtų šviesu ir gaivu.

Iš išvietės matysi, kokie žmonės ja naudojasi.

Iš pradžių pastoriaus namų ir Šimtabučio išvietės buvo vienodai baltos ir išsiskiriančios. Dabar pastarosios didybė buvo apgailėtinai sumenkusi, tad besilankantys geresnėse išvietėse tai iškart pastebėdavo.

Vienos išvietės durys buvo skirtos vyrams, kitos – moterims ir vaikams.

Vyrų išvietė kartkartėmis būdavo nušvirkščiama vandens žarna iš žvejybos įmonės. Ši būdavo atitempiama banguojančiu šlaitu nuo krantinių iki Šimtabučio su dideliu šurmuliu ir aptarinėjimu. Tai nebūdavo dažnai. Tik tada, kai pasidarydavo taip riesta, kad savo noru į vyrų išvietę niekas nebekišdavo nosies.

Moteriškės trikampiame langelyje turėjo pasikabinusios nurėžtą svetainės užuolaidą, o ant grindų pasitiesusios maišų atraižų kilimėlį. Vasarą kartais skardinėje ant lentynėlės virš suolo netgi būdavo pamerkta apskritalapių katilėlių ir ramunių. Ten buvo viena maža ir dvi didelės skylės. Kai kada visos trys būdavo užimtos. Ypač vėliais rudens vakarais ir kai žiemos pūgos ir tamsymetis įsiėsdavo iki kaulų smegenų.

Atrodė, kad tupint su nepridengta užpakaline kūno dalim ir girdint šalia, tamsoj, balsą, net šaltis gnyba mažiau. Net jei tai būdavo žmogaus kvapas ir šiltas to, kas viduje ir paslėpta, garas, šitai guodė ir skleidė bendrumo aurą, kuriai nereikėjo žodžių ir didelių kalbų.

Tik pasibelsdavai atsargiai į duris koridorėlyje, pašnibždėdavai tarpdury vienai kitai porą žodžių. Ir seserystė būdavo sutvirtinta, o kelias į išvietę atvertas. Neretai būdavo neapsieinama ir be tylių pasvarstymų apie gyvenimą, išpažinčių apie tai, kas užgulę širdį, arba nežabotą širdies šėlsmą. Čia ne tik pati gamta atsikratydavo atliekų. Šaltąją tupyklą visą tamsymetį ne mažiau pripildydavo širdgėla ir paguoda. Atvirose skylėse gerai nė nepajusdavai vandenyno gūsių, kai jas uždengdavo keli užpakaliai.

Vyrų išvietės koridoriukas buvo vienišesnis. Bet jie galėjo pasidžiaugti kitokia, moterims dažniausiai neprieinama draugija – pasišnekučiavimu prie stikliuko žvejų namelių palėpėse ir slampinėjimu po kaimą savaitgaliais.

Jie, vyrai, taip atvirai neparodydavo bijantys tamsos.

Tą dieną, kai Einaras įsikėlė į palėpę virš verandos, jis pabandė atidaryti visas iš eilės išvietės duris. O netrukus, pamatęs, kad moterų išvietė jaukiausia ir maloniausia, nuėjo ten ir rūpestingai užsikabino duris. Tai ir buvo didžiausia Einaro Šimtabutyje padaryta klaida. Jam taip iki galo ir nebuvo atleista.

Kai jis pasirodė ant išvietės laiptelių netgi kaip reikiant neužsisagstęs antuko, į kiemą jau buvo atlapotos trys langų sąvaros.

Prieš akis iškilo trijų moteriškių marmūzės. Viena už kitą piktesnė. Pirmoji išlindo Elizifa. Stipriai sugriebusi megztą švarkelį ties tvirta krūtine, pravėrė burną ir smailiai atkišo lūpas. Balti, pirktiniai jos dantys grėsmingai sužybsėjo, o garsas nuskambėjo it rimbo pliaukštelėjimas giedrą dieną.

– Gal leisi paklausti, ką veiki moterų išvietėj!?

Einaras taip ir liko stovėti pusiau pasisukęs ant išklypusių medinių laiptelių: dešinė ranka už kelnių užtrauktuko, kairė – ant durų kabliuko. Akimirką jam atvipo žandikaulis, pasukus galvą ir nešvarioje namo sienoj pastebėjus moteriškių galvas. Tris nuožmias, lyg iš marmuro iškaltas fizionomijas pilkutėliame fone.

Einaras nurijo seilę. Tada atsitokėjo ir žaibiškai atitraukęs dešinę ranką nuo kelnių antuko paslėpė ją už nugaros. Nedrįso jos net įsibrukti kišenėn – štai kaip jį apstulbino tas milžiniškas namas laikrodis su trimis kukuojančiomis galvomis ir plačiai pražiotais snapais. Darsyk nurijo seilę, kol jį staiga pagavo pyktis, kuris užėmė kvapą ir nuo kurio užkimo balsas.

– Ką, po galais, sekioji ten, iš viršaus!? Negi draudžiama čia atlikti savo reikalus?

– Tu buvai moterų išvietėj! Pati mačiau!

Elizifa buvo negailestinga. Baudžiantis, nepaprastai aukštos tonacijos griaustinio balsas.

Bet Einaras vėl atgavo pasitikėjimą.

– Nejau čia, Krante, taip skiriasi moterų ir vyrų išvietės? Šitaip gražu nėra net pas pastorių, iš kur atvykau. Pastoriaus bobos nebuvo tokios stambiašiknės, kad neišsiverstų be atskiros išvietės – kaip čia, pasirodo, yra Šimtabuty.

Ir nebekreipdamas dėmesio į Elizifos kudakavimą nužygiavo per kiemą į vidurinę laiptinę. Užtrenkęs stiklines verandos duris, įsiutęs nutrepsėjo aukštyn senais mediniais laiptais taip, kad vario apkalai, atsikišę nuo kiekvieno laiptelio krašto, net sutirtėjo.

Po akimirkos Einaras jau sėdėjo ant savo kušetės ir nedraugiškai dilbčiojo į sieną. Kad jį kur velniai tokias bobas! Nenorėjo prisipažinti, kad krūtinė vis dar kilnojasi.

Daugiau jis niekada nekėlė kojos moterų išvietėn. Vis dėlto visada piktai pašnairuodavo į Elizifos langą, kai išeidavo kieman spiriamas gamtinių reikalų. O kai, būdavo, vienur ar kitur name išgirsta jos spigų balsą, jam retsykiais nei iš šio, nei iš to imdavo taip daužytis širdis, kad nieko negalėdavo padaryti. Tai jį siutino. Mat Einaras buvo iš tų, kurie šiame pasaulyje visada suima save į rankas. Jis nebijo nei pastoriaus, nei bobų.

4

Šimtabutis! Didysis medinis amžių sandūros pastatas stovėjo kaip praeities laikų didybės ir žmonių kvailybės paminklas.