Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Rita apkaltino jį meluojant. Ji išmatavo jį ore išskėsdama pirštus, bet Jorgenas laikėsi savo. Galiausiai Jorgenas nustūmė ją nuo tvoros.

Tai galėjo baigtis visai liūdnai, jei ne mažakalbė drovuolė Lina, kuri staiga pareiškė mačiusi tikrą vyrišką pimpalą.

Visų akys, kupinos didžiausio susidomėjimo, susmigo į ją. Burnos, susižavėjusios ir priblokštos, prasižiojo vienu metu.

– Liaukis, negali būti.

– Kieno taip? – paklausė Olė.

– Nesakysiu. Bet jis buvo mėlynas.

– Kas? Vyras? – pasiteiravo Tora, negalėdama tuo patikėti.

– Pimpalas, kvaiša!

Lina atmetė galvą triumfuodama ir pagaliuku nukrapštė purvą nuo nunešioto rantelio ant aulinio pado. Sučiaupė lūpas – jos panėšėjo į mažą snapelį – ir įbedusi akis į vieną tašką stengėsi į juos nežiūrėti.

– Liaukis, meluoji! Jie tikrai ne mėlyni. Apsirikai!

Jorgenas įsižeidė. Olė su mergaitėmis pažvelgė į jį. Jiems dingtelėjo, kad jis gėdisi savo lyties ir nenori būti apšauktas turintis mėlyną pimpalą. Olė atsargiai paantrino Jorgenui nepritardamas Linai. Bet Lina laikėsi savo: „Berno pimpalas ne toks pat kaip senio, negi nesupranti?“

Ne, Olė ir Jorgenas nesuprato.

Bet ilgainiui, toliau bešnekėdami, nusileido, mat argumentai buvo išsemti, o jie iš tiesų labiau troško kalbėtis apie šį dalyką negu pyktis.

Bet Tora vis tiek mąstė apie tai, ką pasakė Lina. Vakarais po plunksnine antklode visi jos reginiai įgydavo mėlyną spalvą, o fantazija kibždėjo kirbėjo po oda.

Virš visko tvyrojo ir viską temdė šleikštulys ir grėslumas.

Visi mamos ir tetos Rakelės šnabždesiai, visi garsai iš svetainės, kai būdavo manoma, kad ji miega.

Visi puse lūpų laidomi sąmojai žvejų nameliuose, visos istorijos, neskirtos jos ausims.

Ji negalėjo atskirti viena nuo kita, negalėjo žinoti, ką ji jaučia. Nežinojo, ar ją pykina, ar…

Retsykiais ji savęs gėdydavosi ir džiaugdavosi, kad toje tamsoje jos niekas nemato.

Jautėsi lyg nebesava. Skausmingi gumbeliai ant krūtinės atrodė taip, lyg būtų ne jos. Ji kūprindavosi, kad niekas jų nematytų. Norėjo juos tarsi paslėpti savyje.

Bet tai mažai gelbėjo. Nuo jų visi jos drabužiai per juosmenį tapo ankšti. Ji troško būti berniukas. Štai Lina ir Rita vis dar buvo plokščios. Galėjo šokinėti ir turkštis jūroj per atoslūgį praėjusią vasarą vienom kelnaitėm. Tora rasdavo visokiausių dingsčių, kad tik nereikėtų eiti kartu.

Nuo svetimų akių turėjo būti slepiami ne tik jos pumpurėliai. Ant jos visur dar želia plaukai, manė ji. O kartais nuo jos ir drabužių padvelkdavo senais gvazdikais.

Tai jai priminė laidotuves. Kažkoks prėskas, salsvas kvapas, kiekvienąsyk jai sukaitus ar susijaudinus. Taip susiklostė, kad daugiausia ji šliejosi prie Solės, kuri buvo mažne dvejais metais vyresnė ir turėjo visko per akis ir čia, ir ten.

Šeštadieniais Tora, pati pasikūrusi krosnį kamaraitėje, atsinešdavo prausimosi vandens ir rankšluosčių.

Praėjusią žiemą dar maudėsi skardiniame puskubilyje priešais virtuvės krosnį. Bet paskui ėmė ir paprieštaravo motinai. Kas nors gali ateiti. Kartą atėjo Henrikas, kai ji vis dar sėdėjo puskubilyje.

Jis pažiūrėjo į ją. Nors kiaurai žemės prasmek.

Ji sėdėjo ten, kaip sėdėjusi, kol tas galiausiai išėjo. Jis pamatė kūną, kuris nebuvo jos.

Po to ji atsisakė maudytis kelias savaites. Mama pasipiktinusi pasakė, kad joje atsiras kirminų. Galop numykė, kad leis jai pasikūrenti kamaraitę ir ten maudytis, jei norės.

Sulig tais žodžiais Tora motinai pajuto kažin kokį švelnų, šiltą prielankumą. Ji panūdo ją apkabinti, bet neprisivertė. Atrodė, lyg tarp jos ir mamos būtų praraja – štai kaip.

Visą pavasarį ir vasarą ji prausdavosi kamaraitėj, tvirtai tarp durų ir apkalo užkišusi peilį. Tai buvo jos vienintelė turima spyna. Galėjai lengvai nukrapštyti peilį iš lauko pusės. Bet tai buvo vis šioks toks užraktas, ženklas, kad ji nori būti viena, neprivalėdama to sakyti.

Priešais didįjį mokytojos stalą Sodyboje ji irgi galėjo sėdėti ir būti viena. Priešais būdavo tik Giuna.

Visų žvilgsniai likdavo už nugaros. Galėdavo sėdėti ir apsimesti besiklausanti, ką sako Giuna, nors ir paskendusi savo mintyse. Galėdavo ramiai fantazuoti apie keisčiausius dalykus. Giunai buvo svarbu, kad klasėje būtų darbinga ramybė.

Vaikų būriui ji turėjo keistos galios, kurios galėjo pavydėti net senasis mokytojas. Ir ji duodavo tokioms kaip Tora ramybę su savo mintimis.

Jos autoritetas buvo nesuvokiamas, nes taip skyrėsi nuo to, su kuriuo vaikai, kai pritrūkdavo tinkamo elgesio, susidurdavo antausių ir grasinimų, sulauktų iš tėčių, pavidalu. Giunos metodas ypač glumino vyriausius berniukus. Ji į juos žiūrėdavo. Nenuleisdama žvilgsnio.

Kartais ji pasitelkdavo šiltą delną ir uždėdavo jį jiems ant sprando. Tada ryžtingai pakeldavo galvą ir žiūrėdavo jiems į akis tol, kol klasė nurimdavo ir šurmulys nuslūgdavo.

Bet nereikėdavo ilgai laukti, kol priešais jų akis Giunos duobutės skruostuose virsdavo džiaugsmo žymelėmis ir vėl viskas būdavo gerai.

Torai patiko mokykla. Jai patiko dulkių ir kreidos kvapas. Tereikėjo atlikti gautą darbą, ir gaudavai ramybę. Bent jau per pamokas.

Giunos galėjai klausti bet ko – beveik.

Ir gaudavai atsakymą.

Bet pastoriaus eržilas ir grėslumas buvo tai, apie ką niekas negalėjo klausti suaugusiųjų. Ne visada galėjai klausti net ko nors panašaus. Tik tada, kai pasitaikydavo proga. Kaip tądien uosto sode.

Rudenį Tora pradėjo lankyti tą pačią mokyklos klasę kaip ir Solė. Dvi paskutinės laidos mokydavosi kartu.

Solė buvo prasimokiusi vieneriais metais ilgiau nei Tora, tačiau niekada dėl to nerietė nosies. Būdamas Šimtabučio gyventojas retai kada galėjai sau leisti paaukoti draugystę dėl niekniekių.

Tora nemanė, kad taip būtų buvę smagu su Jorgenu visus tuos metus. Kasdienybė ir metai juos pakeitė. Be to, Jorgenas priliedavo į jų batus vandens ir slėpdavo Solės vadovėlius, keikdavosi, kai tik mama negirdėdavo, ir vis traukdavo žemyn, į prieplaukas.

Solė buvo tyli, bet žinojo bene viską, kas vyksta tarp keturių sienų ir kas tyko klaidžiuose gyvenimo labirintuose. Ji buvo vyriausia iš septynių Elizifos vaikų ir metų metais, Šimtabutį apgaubus sutemoms, dažniausiai prieš savo valią verčiama klausytis gimdymo ir gyvybės pradėjimo garsų.

Tačiau Tora negalėjo teirautis Solės apie tokius dalykus jiedviem besišnekučiuojant – Solė ją būtų palaikiusi mažvaike.

6

Vokiečio pavainikė!

Šie žodžiai nuolat skambėjo jai ausyse. Juose slypėjo kažkas negera. Tarytum nuosprendis.

Henrikas šiuos žodžius irgi vartojo. Ne jos akivaizdoje, bet jie prasiskverbdavo pro plonas panelių sienas.

Ji vis norėjo paklausti mamos, bet tie žodžiai tapo grėslumo dalimi. Paskui nutiko taip, kad ji juos tyčia pamiršo, nes nebeištvėrė. Galėdavo praeiti ištisi mėnesiai, kol vėl juos nugirsdavo.

Bet jie be paliovos grįždavo. Tada ji jausdavosi kaip tąkart, kai vaikai kaime prikalbino ją su slidėmis nušliuožti nuo stataus šlaito ir ji nežinojo, kad vidury šlaito jie sukasę trampliną, o po juo iš kelių kibirų vandens išlieję ledą.

Kai pakilo į orą, atrodė, nėra jokios išeities. Tik didelis sopulys ir tuštuma aplink. Ir supratai tik viena – privalai nusileisti.

Čia būta savų dėsnių. Tie dėsniai ne visada buvo tokie, kokie galiojo suaugusiesiems. Ir tikrai ne tokie, kokie galiojo virtuvėje.

Tačiau jie būdavo skausmingi tik valandėlę. Kaip įdrėskimas ar nuospauda. Skausmingi, kad iš akių ištrykšdavo ašaros, tuoj pat. Bet tai praeidavo. Nevertėjo graužtis – viskam savo eilė.