Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Bet daugiausia bėdos buvo su ziuidveste – ta, kuri plaikstėsi lauke, ir ta, kuri kabėjo ant pakabo.

Kartais, būdavo, nueina iki pat prieplaukos, kol prisimena galvos apdangalą. Jei tik pūsdavo menkiausias vėjelis – o taip dažniausiai ir būdavo, visa „banga“ nueidavo perniek.

Tada tekdavo skubėti į savo privatųjį, kad viską susitvarkytų, susišukuotų, senkant ir taip brangioms prekybos minutėms. Tačiau mažąjį slaptą mėnuliuką turėdavo paslėpti, kad ir kiek tas kainuotų.

Vis dėlto nė vienas vargšelis neįsigudrindavo išsmukti papietauti. Regis, ir gerajai dvasiai atrodė, jog jiems reikėtų sėdėti susidėjus rankas ir mirti badu, nors ir su maisto sandėliuku prie pat prieplaukos krašto.

Vyrai spjaudė ant didelio bespalvio šlaito prie durų – ar kramtydami ką burnoje, ar ne – ir visi kaip vienas sutarė.

Tora sėdėjo ant statinės tamsiausiame kampe ir laukė. Ji turėjo produktų sąrašą, kuris veikiausiai būtų tilpęs delne. Vilnonės kojinės graužė. Mama privertė jas užsimauti ir šiemet.

Kiekvienąsyk kam nors įeinant ar išeinant pro duris, pajusdavo skersvėjį, kuris įsisukdavo ir aptikdavo kaip tik tą vietą, kur baigiasi klešnių apačia ir išlenda apnuoginta oda, mat per vasarą ji buvo paūgėjusi tiek, kad kojinės pasidarė per trumpos.

Iškart jo nepajuto, šis tarytum įsigavo it šlaunis badančios ledinės adatėlės.

Laukė nesulaukė, kada Otaras jai linktelės ir ateis jos eilė, nes ji ir šiandien neturėjo pinigų. Tik lapelį, sudrėkusį nuo prakaituotos rankos ir lietaus. Ant jo Ingridos buvo užrašyta:

250 g kavos

1 kg melanžo

2 kg kvietinių miltų

10 g mielių

1 litras sirupo

Ar galėtumėt šitai įtraukti į sąskaitą, kol ateisiu kitą kartą?

Ingrida

Otaro veidas persikreipė ir net patamsėjo, kai ji jam įteikė lapelį. Jis krenkštelėjo ir atnešė jai prekes.

Po to išsitraukė ilgąją, storąją knygą, kuri kitados buvo žalia ir su įvairiaspalviais marmuro raštais.

Lėtai, su grėsmingai atkištu smiliumi, nusiminęs susirado Ingridos Tostės pavardę. Tada šalia galybės anksčiau įrašytų sumų įrašė naują. Galiausiai užvožė knygą ir pusbalsiu atsiduso.

Tora visą laiką, kol tai vyko, stovėjo kilnodama svorį nuo vienos kojos ant kitos ir jautėsi taip, tarsi po drabužiais kūnu ropinėtų skruzdėlės.

Vis tas noras šlapintis. Nors paskutinis veiksmas, kurį atlikdavo išsiruošusi į parduotuvę, būdavo pritūpti už aukštos medinės tvoros.

Tačiau prekes visada parsinešdavo.

Dar nėra buvę, kad Otaras būtų atsisakęs kam duoti produktų, reikalingų duonai kepti.

Kai Tora prasmuko pro vyriškius, jų veidai susispietė ten, aukštai. Akys akys, kiek užmatai. Lūpos kramtančios, lūpos, įkalinančios pypkės kandiklį tarp pageltusių dantų arba pusiau pražiotos ir smalsiai ją stebinčios. Trumpas varinio varpelio skimbtelėjimas virš durų Torai buvo ir geras, ir blogas ženklas. Žiūrint, kur būdavo nukreipti kojų pirštai ir nosys. Vidun ar laukan.

Drebėdama ir uždususi kuo greičiau stabtelėjo už medinės tvoros ir nusišlapino. Paskui nuskrido keliu, o toliau pasileido žemyn, šlaitais, į Šimtabutį. Taškydama purvo balutes, mosikavo palei blauzdas pirkiniais. Senasis juodas lietpaltis plevėsavo įkandin jos it burė, nes nebuvo kada jo užsisagstyti.

Iš tiesų nežinojo, kas būtų nutikę, jei būtų neištvėrusi, kol jos pirkiniai buvo rašomi į sąskaitą. Vaizduotė čia išseko.

Bet Otaras krautuvėlėj buvo lyg Jėzus ir Dievas, lyg pastorius, senasis mokytojas ir dar Henrikas vienu metu.

Ji nebeiškentė. Turėjo skriste skristi!

Kai grįžo namo, mama jos neapibarė, kad trepsėjo laiptais ir įvirto su batais net vidun. Tik paėmė pirkinius ir kuo greičiau pavijo Torą laisva ranka. Nežymiai šyptelėjo, lyg norėtų šį tą pasakyti.

Bet Tora nušuoliavo laiptais ir išmovė į kelią pas kitus, plasnodama styrančiomis, raudonomis kasytėmis it sizalio galiukai ir su keistu, permainingu džiaugsmu širdyje.

Atrodė, lyg būtų išgelbėta. Ir šį kartą. Galėjo nustumti nuo savęs kitą apsipirkimą švaria sąžine! Be jokio jaudulio!

Suprantama, jautė, kaip ji artėjant dienai retsykiais ima graužti it žiurkė. Ypač kai gulėdavo vienišoj, šiltoj lovos tamsoj. Bet tą akimirką, kai tik tai praeidavo, liūdesio nebelikdavo nė kvapo.

Vakarais, kai pareidavo sustirusiom rankom ir degančiais ausų galiukais, visoj laiptinėj kvepėdavo duona. Jos burna prisipildydavo seilių, ir ji puldavo strimgalviais lakstyti laiptais.

Tos dvi laibos, tiesios kojelės nešdavo neįtikėtinai greitai, kai prireikdavo. Duonos kepalai vis dar gulėjo ant darbastalio ir garavo.

Niekas negalėjo prilygti mamos duonos kvapui. Net Henriko veidas atlyždavo, kai jis ją užuosdavo. Būdavo, atsisėda šalia darbastalio ir krapštinėjasi. Pajėgiąja ranka meistraudavo neįtikimai gražiai, o kita padėdavo kiek gali. Bet tik kai pats norėdavo.

Teta Rakelė manė, kad būdamas toks sumanus jis galėtų puikiausiai užsidirbti iš tinklų lopymo, jei tik neturėtų pačios, kuri tempia į namus visa, ko reikia. Bet Ingrida niekada neatsakydavo į tokias pastabas. Paprasčiausiai apsimesdavo jų negirdinti. Tora suprato, kad jei ne teta Rakelė, kažin ar būtų taip gerai išsivertę tuo laiku, kai mama neturėdavo darbo.

Šįvakar jiedvi, ji su mama, buvo vienos. Henrikas sėdėjo Arntseno namelyje. Girdėjo jo balsą pro atvirą langą, kai nudrožė pro šalį žaisdama slėpynių tarp statinių apačioje.

Buvo šeštadienis, ir vienas iš vyriškių pasitrumpino darbo laiką.

Tora pasidžiovė prie krosnies šlapius drabužius. Įmetė kelis semtuvėlius anglių, kad tik parodytų mamai, jog jai nori padėti.

Ingrida siuvo. Sėdėjo palinkusi virš senos, juodos siuvamosios mašinos, kurią buvo gavusi iš močiutės.

Dabar palengva pakilo ir išsitiesė įremdama į nugarą dešinę ranką. Atrodė pablyškusi ir pavargusi, bet šypsojosi. Tai buvo natūrali šypsena, tarsi galvotų apie ką gera. Tada paėjėjo prie darbastalio ir paėmė vieną šviežią kepalą. Mikliais, įprastais judesiais paraikė minkštos duonos, kuri įdubdavo vos jai peiliu perpjovus auksinę plutą. Ši buvo trapi ir kiekvienąsyk lyg melsdamasi sutraškėdavo.

Ingrida užtepė daug sviesto ir viršuj padrebino cukraus šaukštelį, kad baltai ir gražiai pabarstytų riekę.

– Tai ką pasakė Otaras? – paklausė ji ir pabarstė cukrumi dar vieną riekę.

– Na, nieko tokio nepasakė… Tai yra šnekėjo su kitais ten stovinčiais vyrais.

Tora dvejojo tiek, kad mama atgręžė veidą, kokį Tora šįvakar troško matyti mažiausiai.

– Kodėl taip sakai? Kodėl nesakai, kaip yra? – Mama atrodė kiek papykusi ir nekantraujanti.

– Ką gi man sakyti? – Toros balsas buvo vos girdėti, bet ji ištiesė ranką siekdama riekės, kurią padavė mama.

– Sėsk prie stalo galo ir nepribarstyk cukraus!

Tora, susmukusi prie virtuvės stalo, paėmė lėkštutę riekei, kaip, žinojo, norėtų mama.

Ir kodėl reikia visada sugadinti nuotaiką mamai! Vis ką nors ne taip padaryti. Atrodo, lyg tyčia! Ir dar šįvakar, kai jiedvi vienos ir joms turėtų būti taip gera.

– Tas Otaras man nieko nesakė. Tikra teisybė. Jei manai, kad turėjo ką nors sakyt dėl to prekių užrašymo, tai tikrai nesakė. Garbės žodis!

Tarp jųdviejų įsivyravo tyla. Ingrida vėl buvo nusisukusi į darbastalį. Cukrus garsiai traškėjo tarp Toros dantų. Ji negalėjo nieko padaryti, nes buvo taip skanu, o ji tokia alkana.

Dabar į langų stiklą ėmė barbenti lietus. Lietus jas abidvi užsklendė viduje. Atrodė, lyg mama matytų tai, ką ir ji – kad jos liko viena su kita, mat nejučia ji atsigrįžo, draugiškai pažiūrėjo į Torą ir tarė: