Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Olė buvo didžiausias ir stipriausias, bet ne blogiausias. Jis turėjo savo silpnybių. Šlapindavosi naktį į lovą. Retsykiais galėdavai tai užuosti, kai jis, prieš eidamas į mokyklą, nespėdavo susitvarkyti. Didysis kaltininkas!

Tora rinko silpnybes – kitų.

Jiems nieko nesakydavo, taip tik būtų užsitraukusi nemalonę. Bet apie tai galvodavo.

Kartais pasvajodavo, kad vis dėlto reikėtų kirsti atgal – ir į skaudžiausią vietą. Bet iš to taip nieko ir neišeidavo. Tora buvo liesa, gležna ir maža. Jėgos turėjo tik išpūsti kramtomosios gumos burbulą.

Jei prireikdavo, ji skuosdavo greičiau nei kas kitas. Arba išsėlindavo niekieno nepastebėta.

Dar turėjo du gėdos nudažytus pilkšvus skruostelius. Ji gaudavo jai priklausančią mušimo, išdalijamo pakeliui, porciją. Bet ši būdavo kitokia nei ta, kuri kliūdavo nuo Henriko.

Kitoje Įlankos pusėje, kur pačioj pakelėj tankiai žėlė viržynai ir žemaūgių medžių miškas, Tora galėjo įžiūrėti senuosius jaunimo namus. Iš tiesų jie nebuvo seni, tik apgailėtinai apleisti. Kadaise jie buvo nudažyti raudonai. Prieš karą.

Gerokai prieš karą, tačiau Tora žinojo, kad ji – jo dalis.

Apie jį buvo girdėjusi aibę istorijų.

Iš viso to, ką girdėjo, kilo šleikštus supratimas, kad mama – irgi jo dalis.

Kai Henrikas šnekėdavo apie karą, mama nueidavo į kitą kambario galą, ir visada atsukusi nugarą į esančius kambaryje. Henrikas karą keikė daugiau už visus, mat tas beveik pasiglemžė jo kairį petį ir pusiau įsispaudė į plaučius.

– Prakeikti vokiečių išperos! – sakydavo jis, ir tarp dviejų tankių jo antakių įsirėždavo gilios raukšlės.

Visi jam pritarė, ir vis tiek žiūrėdavo kažkur į šoną, keistai žvilgčiodami į Ingridą, tarsi būtų Henriko išpuolio liudytojai. Mama niekada nešnekėdavo apie karą.

Teta Rakelė kartą puse lūpų užsiminė, kad Toros gimimas močiutei kainavo gyvybę. Tai nebuvo skirta Toros ausims, todėl ji negalėjo paklausti daugiau.

Torai atrodė keista, kad dėl močiutės mirties kalta ji, nes ją dar aiškiai atsiminė – liesą, išblyškusį veidą baltos pagalvės fone kamaraitėje pas tetą Rakelę ir dėdę Simoną Bekejorete.

Tora žinojo, kad viskas buvo normuojama ir žmonės turėjo mažai ko valgyti ir apsirengti. Gal ji ne taip išgirdo, kai teta pasakė, jog kaip tik tai ir numarino močiutę.

Tora įsivaizduodavo, kaip Almaras iš Hestvikos per patį normavimo metą nuogas ir išbadėjęs kiūtinėja po savo žvejybinio laivo denį. Turėjo būti šiurpus ir keistas reginys. Visada matydavo tik Almarą, ne ką kitą.

Ir šit viržynuose stovėjo jaunimo namai. Jie irgi buvo karo dalis.

Ten jie kartą nukirpo mamos plaukus iki pat balto it pienas pakaušio.

Tora apie tai girdėjo visko ir iš daugybės lūpų. Bet labiausiai pasikliovė Solės pasakojimu: jie nukirpo mamai plaukus, nes Tora gimė per karą.

Tora vis dėlto manė, kad taip nutiko iš pavydo mamai. Mat galėjo puikiai matyti, jog naujieji plaukai taip pat neįprastai tamsūs ir tankūs. Ji turėjo gražiausius plaukus visame kaime.

Bet kad jie būtų tokie negeri?

Sykį ji paklausė tetos Rakelės.

Tada teta ją priglaudė ir pasakė, kad karas daugeliui žmonių atėmė protą ir kad Torai nereikėtų erzinti mamos ir klausinėti apie tokius dalykus.

Bet kiekvieną sykį, kai Tora eidavo pro jaunimo namus, jai atrodydavo, jog įkandin tiesiasi nematomos rankos, kurios nori jai bloga.

Namas turėjo baikščias, mažas langų akutes ir įkypais raštais išmargintas nublukusias užuolaidas, todėl buvo šiek tiek keista, kad ji tai juto. Bet ji net negalėjo pagalvoti, jog kas nors iš sutiktų kelyje, Otaro krautuvėlėje ar prieplaukoje kada nors mamai būtų linkėję tiek blogo, kad būtų nukirpę jai plaukus. Tuomet geriau kaltę prisiimtų anie namai.

Tai nutiko tenai. Ir tegu stovi anie sau vieni su tinkline tvora, vis dar prisispaudusia prie maurotų pelkynų, o jų apsilaupiusios sienos tegu bado visiems akis!

Mama jos niekada ten nesivesdavo.

Nei gegužės septynioliktąją1, nei per Kalėdų šventes Tora, priešingai nei kiti vaikai, tokiuose renginiuose nedalyvaudavo – kol pradėjo lankyti mokyklą.

Tora įsivaizdavo, kad jei „namai“ nebūtų nukirpę mamai plaukų, tie būtų siekę pačius klubus. Taip ir matė akyse mamą: palinkusią prie upės ir vėjy skalaujančią skalbinius. Plaukai srūva tarp upės akmenų veik iki jūros gelmės.

Ji papasakojo tai Solei.

Bet Solė buvo beveik dvejais metais vyresnė ir atšovė:

– Niekam tokie plaukai neužauga. Taip nutinka tik pasakose.

Solė ir kitos Elizifos atžalos gyveno Torai tiesiai virš galvos. Rytais ten, viršuje, vamzdžiai baubdavo stipriai ir ilgai. Buvo daug tokių, kuriems reikėdavo prisipildyti skardinį kubilą ir, stebimam griežto Elizifos žvilgsnio, nusiprausti pasilenkus virš durpių dėžės prie krosnies.

Tenai, viršuj, brūžinosi ir bildėjo, krenkštė ir virkavo. Ir žinojai, kad taip turi būti.

Bet, žinoma, buvo ir tokių, kurie manė, kad tikrai kažkas negerai tiems Elizifos vaikams.

Jie buvo pradėti mažo, neišvaizdaus vyriškio, kuris niekada netrankydavo durų ir niekada nekeldavo balso. Nelyginant švelnus šešėlis, su kuriuo niekas nesiskaitydavo stipriosios, dominuojančios Elizifos pašonėje.

Tuo tarpu vyrai, trindamiesi Otaro krautuvės pasieniais, juokaudami svarstė, ar ir šiemet prieš Kalėdas Elizifa susilauks dar vieno. Dabar taip atsitikdavo ne visada. Jorgenas bent jau buvo gimęs gegužės aštuonioliktąją. Torą, regis, tai guodė – kad blogai, jog kasmet pasaulį išvysta dar vienas Elizifos vaikas. Taip nebuvo palikta bėdoje viena.

Kai Tora buvo maža, kartą sėdėjo nuslūgusios jūros pakrantėj ir žiūrėjo į šviesą, kuri kilo iš pilkšvos mėlynės ir skleidė spindesį iki pat dangaus.

– Jūrą ir žemę apšviečia dangus, – pasakė Ingrida, kai Tora pamėgino jai duoti suprasti, ką mato.

Jiedvi mėgdavo sėdėti prie upės žiočių ir valgyti, kol žlugtas virdavo milžiniškoje prieplaukos skardoje tarp akmenų. Kavaduobė – taip vadindavo šią vietą žmonės. Ten galėdavai atsinešti gėlo vandens puodui upėje prieš akis plytint vandenynui.

Tora nesusimąstė apie tai, ką mama pasakė apie šviesą ir dangų. Mat jūra buvo tokia be galo gili. Jai būtų vieni niekai paslėpti visą laivą ir tuntą žmonių. Ir vis tiek būtų buvusi tokia didelė, kad joje būtų likę vietos dar viskam kitam: žuvims ir dumbliams, žvejybos įmonėms ir akmenims.

Bet mamai nepaprieštaravo, tik stebėdamasi žvelgė į apačioj šniokščiančio vandens žvilgėjimą, akimis nulydėdama sroves ir sūkurius iki tos vietos, kur šie pasiekdavo pilką jūros vandenį, jis virsdavo žalzganu, su raibuliuojančiom putų keterom.

Sykį Tora atsigėrė jūros vandens, nes nesuprato, kuo skiriasi jūra nuo upės.

Nuo to karto kaip gyva nepamiršo to skonio.

Nuo jo jai pasidarė baisu maudytis jūroje. Jai labiau patiko upės duburiai, nors ir šaltesni. Ir kai išgirsdavo ką nors nuskendus jūroje, visada pajusdavo sūrų, vimdantį skonį.

Taigi šį tą išmanė apie mirtį.

1 Norvegijos nepriklausomybės diena (čia ir toliau – vert. past. ).

7

Ruduo buvo malkų ir durpių kūrenimo metas.

Žmonės ruošėsi žiemos sezonui ir užsiėmė viduje kas kuo.

Visi daugiau mažiau laukė didžiojo judėjimo, kai žuvys patraukdavo sausumos link.

Tada nervai ir galūnės būdavo įsitempę, ir niekas neklausdavo, ar dabar diena, ar naktis, ar nori dirbti, ar esi pavargęs. Vieni stovėdavo ir laukdavo įsibridę į pačią mūšą ir jūros purslus, ir tiek. Kiti styrodavo prie virtuvės lango arba prikišę ausis prie radijo lentynėlės garsiakalbio. Vaikai žliumbdavo, o gyvulius reikėdavo šerti ir kuopti, nors moteriškės būdavo vienos. Jos nesiskųsdavo. Kad tik būtų daugiau naudos iš žuvies sezono. Daugeliui tai pasisekdavo su kaupu. Tai buvo viskas.