Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

– Užteks apie tai kalbėti. Tas Otaras geras. Reikės tau, beje, nueiti kitą savaitę su pinigais. Gausiu šį tą už valymą, kurį apsiėmiau lensmano namuose. Taip, dar gausiu ir atlyginimą, pati žinai. Turėsi su jais nueiti, tikrai.

Tora kramtydama šypsojosi. Akyse matė mažiausiai dešimt skaičių Otaro knygoje. Bet nieko nesakė. Neramiai pasimuistė ir lyžtelėjo cukraus, byrančio ant lėkštutės. Nulaižiusi pirštą stipriai prispaudė jį prie cukraus kruopelių, kad šios patektų į burną.

– Nedaryk taip, – pasakė mama. – Bjauru, kai žmonės laižo pirštą valgydami!

Tora nunarino galvą ir nustojo laižyti cukrų. Pilve kažkas susimezgė, o nauja jai atkišta duonos riekė buvo per didelė. Ji pasijuto tokia nuskriausta, kad nežinojo, ko daugiau griebtis, nebent tik dar sykį nusišypsoti mamai.

Bet šypsena išėjo netikra, ir mama jos, aišku, nepastebėjo, nes vėl buvo nusigręžusi į darbastalį nurinkti maisto.

Po valandėlės Ingrida paėjėjo prie stalo, ant kurio laikė siuvamąją. Vis atgręžusi nugarą.

Tora pajuto tuštumą.

Mamos nugara, regis, visą laiką buvo jos priešas.

– Gal išvirti kavos, mama? – abejodama paklausė Tora po kurio laiko.

Ingrida, lėtai atsisukusi, pažvelgė į mergaičiukę, lyg jos nebūtų dar gerai mačiusi. Prisimerkė, tarsi prastai matytų, kai akys, įpratusios prie stiprios šviesos virš siuvamosios, staiga turi pažvelgti į tamsą.

– Ne, brangioji… Bet gali man padėti pasimatuoti štai šitą švarką. Truputį vargstu su rankove, turiu pasakyt. Toji Rakelė juk mažesnė už mane. Smulkesnė. Taigi turiu štai čia įsiūti intarpą, ar matai. Bet persiūti pavyko neblogai. Apdaras atrodo kaip naujas, tikrai.

Ji atkišo Torai persiūtą, nebenešiojamą sekmadieninį Rakelės švarką. Tora staigiai nusišluostė burną ir nudrožė prie jos.

– Taip! Ką man daryti?

Mama aiškino diriguodama. Įlindusi į švarką ji sukiojosi priešais veidrodį, kurį buvo atsinešusi iš svetainės ir atrėmusi į kėdės atkaltę. Tora smaigstė smeigtukus, kur rodė Ingrida. Plika lemputė virš stalo skleidė šaltą aureolę aplink tiedvi viena prie kitos palinkusias galvas.

Po valandėlės matavimasis buvo baigtas, ir Ingrida vėl atsisėdo prie siuvamosios. Jai siūbuojant ši dūzgė. Tora kabėjo virš stalo krašto stebėdama. Dabar drįso. Buvo prie pat prisistūmusi kėdę ir galėjo sekti visą procesą. Mama buvo patenkinta. Švarkas ėjosi gerai, ir ji matė darbo pabaigą. Gilioji raukšlė tarp akių buvo išnykusi. Ji išsilygino taip gražiai, kad Tora net susijaudino.

Paskui mama ją paprašė užkaisti kavos – vis dėlto. Ir jiedvi šnekučiavosi, kaip nustebs Rakelė pamačiusi, koks puikus tapo jos švarkelis.

Jos dar nebuvo baigusios, kai grįžo Henrikas.

Neatkreipė dėmesio į žingsnius apačioje, laiptinės duryse, nes nelaukė jo taip anksti šeštadienį.

Ne toks ir girtas, pastebėjo Tora. Atsisėdęs prie virtuvės stalo tas ėmė šnekinti.

Padavė Torai žirkles, kurios gulėjo ant stalo nuo to laiko, kai ji karpė mamai siūlų galiukus. Torai pasirodė, kad net žirklės nebe tokios kaip anksčiau. Šaltesnės. Svetimos. Buvo keistai bjauru jas paimti į rankas. Todėl tai padarė paprastai ir ramiai. Nežiūrėdama į jį.

Ji garsiai padėkojo:

– Ačiū!

Vėliau jis paklausė, kaip sekasi mokykloje. Bet tada jau buvo kaip reikiant apsnūdęs, ir Ingrida, pakilusi nuo siuvamosios, padėjo jam nueiti į lovą.

Kai mama su Henriku įėjo svetainėn ir Tora juos galėjo matyti pro pusiau praviras duris – kartu, ją apėmė ūmus šleikštulys. Ji nuskubėjo savo kamaraitėn ir kruopščiai užvėrė už nugaros duris.

Ten buvo šalta. Užtat ramu, ir niekas jos nematė. Valandėlę stovėjo vidury kambario jausdama gailestį stikle įrėmintam, ant sienos kabančiam angeliukui. Šis buvo parėmęs skruostą viena suglebusia rankele, bet niekur nežiūrėjo.

Buvo vienui vienas.

8

Tora gavo iš Jeni kioske čiulpinuką ant pagaliuko, nes atsiėmė Lofotenų pašto siuntinį, atplaukus maršrutiniam laivui.

Dabar neskubėdama pėdino namo.

Matė, kad giedras dangus – kaip stebuklas ir kad kirai staiposi prieš ją virš žuvies džiovyklų. Jos galvoj tai įgavo nuostabų skambesį. Galėjo girdėti krykaujančius kirus kada panorėjusi, kad ir kur būtų. Nešiojosi šį garsą savyje.

Bet protarpiais jis būdavo šviesesnis ir malonesnis nei įprastai.

Ši diena buvo kaip tik tokia. Diena, kai galima pradėti viską iš naujo. Diena, skirta galvoti apie gerus dalykus. Diena lakstyti kiek kojos neša, kvatoti visa gerkle – arba vaikštinėti su čiulpinuku. Kur akys veda, nors jos veda namo.

Jeni buvo miela. Galėdavo būti šiurkšti ir kandi. Bet miela. Matyt, dėl akių. Siaurų plyšelių su kažkuo žaliu viduje. Žaismingų, ar būtų patenkinta, ar pikta.

Jeni skruostai tarsi giminiavosi su jos obuoliais. Raudoni. Prikyštė su geltonais ir rudais dryželiais niekada nebuvo labai švari. Cheminio pieštuko dėmės ant prikyštės. Amžinai.

Laiptinės durys buvo atviros. Bet niekas nešūktelėjo, kad ji nusiautų. Staiga Tora sustingo. Apmirė širdis. Ten kažkas buvo, bet nieko nematyti.

Nejau Henrikas prisigėrė vidury dienos, ar gali taip būti?

Jai įėjus Ingrida sėdėjo prie virtuvės stalo. Apsivilkusi nutriušusį, rudą paltą. Nepakėlė akių, tarsi nepastebėtų grįžusios Toros. Sėdėjo su skarele ir kumštinėmis pirštinėmis!

Veidas buvo be išraiškos. Nosis – it rašalo dėmė, kurią bandyta nuvalyti, bet dar labiau išterliota.

Keli tamsių, storų plaukų kuokštai kyšojo iš po skarelės ir atrodė keistai gyvybingi.

– Jie nebegali manęs ilgiau laikyti. Pasakė, kad iš manęs jokios naudos, jei daugiau negaliu imtis vakarinio darbo. Aš bedarbė, Tora!

Ingridos balsas šaižiai perskrodė kambarį. Jame būta kažkokio bejėgiško pykčio, kuris nedrįso parodyti savo galios, tarsi bijotų, kad bus nepakankamai stiprus.

– Nežinau, iš ko mes gyvensim, – pridūrė silpnu, niurzgančiu balsu, kokį Tora buvo girdėjusi ir anksčiau.

– Ar užkaisti, mama, bulves?

Tora išbėrė šiuos žodžius nekvėpuodama.

Kadangi apsimetė nieko negirdėjusi, gal tai tik išsigalvojo. Kadangi sugebėjo suskaičiuoti iki šimto, kol nušuoliavo į rūsį bulvių, gal jai tik prisisapnavo ir, kol grįš į viršų, mama stovės lyg niekur nieko, troškindama padažą žuvies kotletams.

Vis dėlto viršuje užmiršo skaičiuoti, o mama sėdėjo kaip sėdėjusi.

– Jei tu dar būtum išsivertusi viena vakarais, – skundėsi mama, – būčiau galėjusi dirbti!

Torai šie žodžiai buvo tarsi kirčiai į nugarą.

Ji iki galo atsuko srovę iš čiaupo, kad nebegirdėtų. Tada, kiek galėdama, pamaišė smėlėtam dubeny. Kažkur, kitapus akių, ištryško ašaros. Bet Tora plovė bulves, tarsi gyvenime nebūtų nieko svarbiau. Tarsi ji negalėtų išsiversti viena kiek tik reikėtų vakarų!

Vis dėlto priekaištas svarbus ir teisingas, nes jį pareiškė mama.

Teisingas! Jei tik ji, Tora, nebūtų…

Po visą kūną pasklido keistas beodiškumas. Ir ji nedrįso atsisukti. Veidas buvo pernelyg nuogas. Tai prasidėjo nuo akių, vėliau pajuto tai pirštų galiukuose. Pasklido greitai, pasiekdamas visas jos kerteles. Pasidarė šalta ir drėgna, tarytum būtų prisilietusi prie močiutės, mirusios praėjusiais metais.

Gal ir ji pradeda savaip mirti?

Tas gvazdikų kvapas?

Kai atsiskaitė už namų darbus ir ruošėsi atsistoti visų kitų akivaizdoj: žinojo, kad moka pamoką, ir vis tiek rankos permirko šaltu prakaitu ir sudrėko pažastys. Tada siūbtelėjo salsvas mirties ir gvazdikų kvapas.