Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Dabar Ingrida buvo užsivedusi. Bambėjo visą laiką ruošdama pietus. Trapinėjo kažką paistydama su paltu ir skarele. Tora jos nesiklausė arba pasistengdavo čia pat pamiršti. Taip geriau. Abiem.

Ji jau vaikštinėjo ir gaminosi lieptą, kuris ją išlaikytų likusią dienos dalį. Turi paruošti pamokas, nulėkti tiesiai pas Jeni į kioską ir padėti užrašyti kainas.

Argi to nežadėjo!

Nori šiandien tapti nematoma.

Bet iš pradžių turi kaip dera sutvarkyti virtuvę, kad mama galėtų prigulti.

Jei Jeni nenorės, kad ji būtų su ja visą dieną, galės nueiti į namelio palėpę prie savo bloknotų.

Dėdės Simono žvejo namelio palėpėj buvo mažas langelis su keturiais murzinais stiklais. Jis jai leido matyti dienos šviesą, jei tik jos būdavo. Rodė jai gerą kraštą dangaus. Kitos šviesos nebuvo.

Kartais norėdavo pasiimti žvakigalį, bet nugalėdavo save.

Ingrida įkalė jai į galvą, kaip baisu paleisti šilumą vėjais. Todėl negalėjo skaityti ar rašyti, nes nebuvo šviesos. Bet niekas negalėjo trukdyti sėdėti po didžiule, apdraskyta bure po langu, kampe, ir klausytis tarp sienų plokščių ir kartono krebždenančių pelių. Jūra ir kirai irgi visad skleisdavo garsą.

Viduje riogsojo silkių dėžės, statinės ir senienos. Iš to galėjai visaip įdomiai apstatyti kambarį.

Tiesą sakant, tokiems dalykams ji buvo per didelė. Bet niekas jos nematė.

Tora į namelio palėpę nieko nesivesdavo. Net Solės. Solė tam buvo pernelyg suaugusi. Todėl nesijautė nuo jos ką nors slepianti.

Ten turėjo ir seno veltinio. Šaltoms dienoms, kai galėdavo įžiūrėti savo pačios kvapą it nemalonų ir vienišą dūmą iš burnos. Atrodė, lyg ji būtų pabaisa ar išsigimęs slibinas, kuris vėl tampa savimi, kai tik būna vienas.Vis dėlto ji buvo Tora.

Jei tik pasėdėdavo ten valandėlę, jos galvoje imdavo suktis daugiau istorijų, nei pajėgdavo prisiminti. Kai kurios iš jų – neapsakomai įdomios. Kai kurios – su vienoda pradžia, bet skirtinga pabaiga.

Sykiais kankino save užbaigdama jas liūdnai. Tuomet sriūbaudavo į vilnonį apklotą neišspausdama nė ašaros. Šios būdavo kaip užsklęstos ir nė už ką neketindavo lįsti lauk.

Istorijos jau knibždėjo sienose, kvadratinių baldų šešėliuose, tarp ilginių.

Gražiausiose visada sugrįždavo tėtis.

Kai kuriose mirdavo ligota mama. Ir kai tėtis apie tai sužinodavo, grįždavo iš svetimos šalies ir išsiveždavo savo mergytę, nors ir niekada nematęs jos akyse. Lengvai ir paprastai leisdavo mamoms numirti. Savaime suprantama, joms geriau danguje.

Viena.

Ši mintis buvo saldi paslaptis.

Ji laikė savo „nagus“ po apversta margarino dėže. Tris bloknotus, kuriuos gavo iš Giunos, ir cheminį pieštuką. Bet ne taip dažnai leisdavo sau užrašyti kai kurias istorijas. Neretai būdavo per tamsu arba veiksmas vystydavosi taip greitai, kad nespėdavo surasti tam žodžių.

Kartais tai, užrašius į bloknotą, jai pasirodydavo taip gremėzdiška, kad viską išbraukdavo.

Geriau buvo klejoti su savo mintimis po veltiniu ir virš jo. Mintys jau ir taip buvo be galo didelės. Jos buvo gražiausias dalykas, kokį Tora žinojo esant. Nesvarbu, kad viena kita mintis būdavo nepakeliama.

Tora turėjo istoriją apie tai, kaip eina keliu su raktu kišenėj. Raktu nuo mažo, uždaryto kambarėlio. Uždaryto nuo žmonių. Tada visad prieidavo tam tikrą kelio vietą, kai apsisukdavo ir grįždavo atgal į kambarėlį, nesvarbu, kiek toli būtų nuėjusi. Atsirakindavo duris, įeidavo, užsirakindavo.

Nebūdavo girdėti jokio garso.

Grėslumas? Grėslumas negali atklysti į tokius kambarėlius.

Jei koks pašalinis netyčia paminėdavo jo vardą, grėslumas visą jos dieną galėdavo paversti niūria ir tamsia, tegu ji ir mokėsi apie tai negalvoti.

Jei jisai staiga įžengdavo į kambarį, kuriame ji būdavo viena, pasijusdavo taip, lyg ant jos kas būtų užmetęs apskretusį, priplėkusį drabužį.

Tada likdavo stovėti sustingusi aukštyn pakelta galva, kol kažkas atsitikdavo ir kerai išsisklaidydavo.

Kai kada išsigelbėdavo žaibiškai sugalvojusi naują pasaką.

Ji būdavo užkeikta princesė, kuriai atsitikę kažkas bjauraus. Bet kadangi tai arba tai įvykdavo, kerai išsisklaidydavo ir pavojus praslinkdavo.

Sykiais gera diena praeidavo rudadumblių gelmėje, kai jis kabindavo savo drabužius šalia josios ant laiptinės sienos arba kai jos lėkštė, nutvarkius stalą, būdavo padedama ant jojo, stirtos viršuje.

O kai kada, kai jai atrodydavo, kad galvoja visiškai apie ką kita, užeidavo nepaaiškinamas šleikštulys – vien pamačius jo skutimosi putas, plūduriuojančias prausimosi kubile.

Lauke dažnai būdavo gera.

Ten laukdavo kitoks gyvenimas. Galėdavai bėgti! Bėgti nuo kas ten bebūtų.

Jei tik nors kiek subjurdavo oras ir pakildavo vėjas, jausdavo, kad skrenda. Tereikėdavo dar greičiau įsibėgėti, dar aukščiau pašokti. Ir išsyk tapdavo skraidančia Tora!

– Tik paauk ir pamatysi! – sakydavo Rakelė ir mama.

Tora žinojo, kad jau pakankamai užaugusi. Nes grėslumas buvo itin priartėjęs, labiau nei kada nors anksčiau. Tai nebuvo vien fantazijos ir svajonės – jis tūnojo joje. Ir jai reikėjo su tuo susitvarkyti. Tai buvo jos reikalas.

Štai kaip.

Tuo metu ji skraidė labai greitai. Ir niekas nelakstydavo per žaidimus taip greitai kaip Tora.

Jai pasitaikydavo susitikti su didžiaisiais kaimo vaikėzais ir, jei norėdavo pamėtyti kamuolį, Tora pagaudavo jį, ir stipriai bei taikliai sviesdavo toliau. Būdama geros nuotaikos pasukiodavo jį ore, kas keldavo kitų susižavėjimą.

Niekas nesmūgiuodavo taip stipriai kaip Tora, nors ir atrodė, kad toji kiekvieną dieną atsiduodanti žuvimi tuoj lūš pusiau.

Ji atstatydavo smailų, mažą smakrelį, kaulėtu, akmeniniu kumšteliu akimirką ar dvi suimdavo guminį kamuolį ir paleisdavo. Tą patį momentą, kai šis palikdavo jos ranką, ji pajusdavo užplūstant laukinę jėgą. Kūnas būdavo it įtempta spyruoklė. Ir kokio karingo džiaugsmo prisipildydavo jos širdis!

Tada kamuolys nuskriedavo, ir ji vėl tapdavo…

Bet jis svilindavo – kai pataikydavo.

9

Kai Tora užtraukė užuolaidą, pro langą jau žvelgė melsva popietė. Ji buvo prisipylusi drungno vandens iki didžiojo skardinio kubilo krašto. Dabar šis stovėjo prie lovūgalio, ant taburetės, ir džiugino akį.

Visą popietę, mamai išėjus į darbą, ji kūreno kamaraitę. To šiaip buvo nevalia daryti. Ingridos manymu, prieš prausimąsi užteko pakūrenti ir porą valandų. Akmens anglys brangios. „Iš tiesų negali sau leisti kūrenti anglių, verčiau jas valgyti“, – sakydavo Einaras iš verandos palėpės.

Tora pasidėjo ant lovos didįjį, aštriai išgaląstą stalo peilį. Paprastai jis buvo naudojamas bulvėms skusti. Ašmenys spindėjo dieviškai pavojingai.

Butas turėjo tik vieną raktą, ir tas buvo nuo didelių, rudų laiptinės durų. Durys turėjo dvi masyvias iškilas plokštes, perdažytas daugybę kartų. Jos stovėjo dar masyvesnėje ir dar daugiau kartų perdažytoje staktoje.

Didįjį, senovinį raktą jie naudodavo, kai išvažiuodavo. Visą kitą laiką jis kabėjo prie jungiklio ant virtuvės sienos. Kambariuose buvo vienas kitas stalo peilis durims užstumti. Veikiau kaip ženklas neiti vidun, o ne kaip spyna.

Tora susirado naujus egiptietiškos medvilnės marškinėlius, kuriuos iki šiol laikė ypatingoms progoms. Mama pasakė, kad juos apsivilktų, nes drabužių neskalbė dvi savaites.

Torą užliejo džiaugsmas. Aišku, kad gali apsivilkti marškinėlius!

Pastaraisiais metais viskas, beje, ėmė veržti. Liesas kūnas išstorėjo į visas nenumanomas puses, ir čia tikrai nebuvo nieko gera.