Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Rakelė staiga užgniaužia žodžius ir energingai pakrato Toros suteptas formeles.

Bekejoreto jaukumas ir šiluma nejučia išgaravo pro langą, pamanė Tora. Žodžiai ir gėda ją atsekė iki pat tetos Rakelės virtuvės.

Gėda! Kuri suteikė teisę vaikams kelyje jai pavymui šaukti: „Dega, dega Toros plaukai – motka gulėjo su vokiečiais!“

„Vokietė“ buvo blogiausias žodis pasaulyje. Blogesnis, nei būti iš Norsiuno barakų. Blogesnis, nei būti „apsilakėliu“ žvejybos sezonu. Blogiau, nei būti anos Jeni iš kiosko pavainike.

Tai buvo tikrai šiurpu.

Visoje Saloje, matyt, tik Tora buvo vokietė.

Sykį Olė užpyko, kad iš jos negavo pasiskolinti naujo trintuko. Jie sėdėjo ir rašė diktantą.

– Šykšti vokiečio pavainikė! – mestelėjo jis.

Tada netikėtai tarp suolų eilių išgirdo Giunos veltinius. Šie sustojo tarp Olės ir Toros.

Ji nieko nebuvo pasakiusi, o į Torą nebuvo nė pažvelgusi, tačiau ant Olės ausies atsirado ugninė žnybimo žymė, o plaukai ant sprando pasistojo piestu – ilgam.

Kad ir kaip keistai ir atvirkščiai nutiko, kaip tik tą kartą Tora suprato, kaip blogai būti vokiečio pavainike. Mat kaip gyva nebuvo mačiusi tokios Giunos. Atrodė, vargšelė susitrauks.

O Olė rašė visą pamoką iki pabaigos nepakeldamas akių ir nešnibžtelėdamas blogųjų žodžių.

Rakelė stebėjo mergaičiukę virš kepimo stalo.

Tada pasigirdo susirūpinimo gaidelė:

– Juk neįskaudinau tavęs, vaikeli? Pasakiusi tą žodį?

Tora pajuto gerklę gniaužiančias ašaras. Toks tas susirūpinęs tetos balsas.

Žodžiai išsprūdo jai vietoj ašarų. Regis, būtų tūnoję ten, už užrakintų durų, pasirengę iššokti, kai tik kas nors kiek jas pravers.

– Tai gal atvyks – mano tėtis?

Balsas pasidarė ne toks, koks turėtų būti, nuskambėjo taip, lyg būtų pernelyg uždusęs ir užkimęs.

Rakelė apmirė. Atrodė, lyg būtų negyva. Net silpno šnopavimo, kurį visada, kai būdavo užsiėmusi mėgstamu darbu, išleisdavo pro lūpų kamputį, ir to nesigirdėjo.

– Ką – ką turi galvoje? – ištarė neaiškiai, labiau, kad laimėtų kiek laiko.

– Turiu galvoj savo tikrąjį tėtį.

Tora leidosi į atvirą jūrą – dabar reikėjo išsilaikyti ant vandens. Nebuvo kada apsisukti. Rakelė rūpestingai nusišluostė rankas į baltą kaip sniegas kepimo prijuostę ir lėtai susmuko į artimiausią kėdę.

– Nejau tau mama nepasakojo apie tavo tėtį?

Jųdviejų akys neryžtingai susmigo viena į kitą dvejodamos.

– Na… mamai dabar visko tiek daug – jai tiek daug reikalų. Ji neturi laiko!

Paskutinis sakinys išsprūdo pašėlusiu greičiu, lyg netikėtai ji būtų aptikusi gelbėjimosi plaustą.

Nors dar niekad nebuvo taip išdavusi mamos, turėjo sužinoti. Turėjo įgyti tą žinojimo galią – kai visi purvini žodžiai atakavo ją iš visų pusių, o ji negalėjo jų atremti.

Rakelė sėdėjo. Visą laiką nenuleido akių nuo Toros. Atrodė, tarsi stengtųsi nežvilgtelėti į šalį. Pagaliau pasigirdo:

– Ką gi. Ištrauk iš krosnies pyragą, Tora! Tada ateik ir atsisėsk. Ši diena bus ne tik kepimo diena.

Ir Tora padarė, kaip paliepta Rakelės, jausdamasi taip, lyg rankos būtų pririštos prie kūno prasta virve. Kojos einant kliuvo už kilimėlių.

– Tavo tėtis, – pradėjo abejodama Rakelė, – tavo tėtis buvo paprastas vyras juodais plaukais, mėlynomis akimis ir plačiais pečiais. Gražus vyras. Tavo mama ir jis pamilo vienas kitą. Jis nebuvo eilinis kareivis.

Rakelė sustojo, perkėlė žvilgsnį prie garų, virstančių iš viryklės. Bet tada ėmė dėstyti greitai ir ryžtingai:

– Tačiau buvo atsiųstas čionai, į šalį, mūsų nukariauti, taigi buvo priešas! Nesvarbu, kaip elgėsi, kaip atrodė ar kieno tėvu tapo! Tuokart jis buvo priešas! Nors ir mylėjo tavo mamą, ir… Štai seneliui po to nebebuvo nė vienos laimingos dienos. Pasimirė nuo džiovos, pati žinai. Taikos pavasarį. O tavo močiutė verkė, ir viskas tebuvo sumaištis, kol paaiškėjo, kad tu beldiesi į šį pasaulį. Turi suprasti, Tora! Nors ir kaip žiūrėtum, tada buvo sunkūs laikai. Tiek neapykantos. Žmonėms teko išmokti neapkęsti ir išgyventi. Vėliau, kai atėjo taika, savo neapykantai išlieti susirado atpirkimo ožį. Tavo mama dėl viso šito apsijuokė, ir nežinau, ar iš to išties išsikapstė.

Paskutiniai žodžiai buvo vos girdimi.

Akimirką Rakelės virtuvėje stojo tyla.

– Bet kas jis toks buvo? Kur… kur jis dabar, teta? – ištarė pašnibždom Tora.

– Luktelėk, – Rakelė atsikrenkštė. – Tavo mama ir jis turėjo vykti į Oslą, kur jis turėjo draugų, pas kuriuos ji būtų galėjusi apsistoti, kol susilauks tavęs. Tokioms niekur nebuvo vietos. Jie irgi manė, jog karas pasibaigs. Tada būtų keliavę į Berlyną, kur laukė jo artimieji ir namai.

– Ir!?

– Nukeliavo ne taip toli. Tronheime tavo tėtį pribaigė, Tora…

– Pribaigė! Kas tai padarė?

– Taip ir neišsiaiškinome. Išsiaiškinti tokius dalykus niekad nebuvo svarbu per karą. Išsiaiškinti, kaip nukautas priešas. Svarbu, kad tik būtų negyvas! Bet galbūt tai buvo saviškiai – nes iškart…

– Saviškiai?

– Taip, jam buvo nevalia daryti to, ką darė. Jis paėmė laisvų dienų, kad palydėtų tavo mamą pas savo draugus – tai buvo ne juokas vyrui vokiška uniforma. Tavo mama pensionate, kuriame buvo apsistojusi, rado po durimis pakištą laišką. Su daugybe bjaurių žodžių ir žinia apie tai, kad jis miręs.

– Miręs! – Regis, Tora tik dabar tai suvokė.

– Taip, Tora. Ir tada mama grįžo per pusę Norvegijos namo. Daugiausia savo pačios kojomis. Mat pinigai buvo pas jį . O tu buvai jos pilve, ir saulė, rodos, švietė ne taip skaisčiai…

– Bet ar jis miręs, teta? Ar jis tikrai miręs?

Rakelė įsistebeilijo į mergaičiukę negalėdama patikėti tuo, ką girdi. Tada atsistojo ir iš lėto apsukusi stalą priėjo prie Toros.

– Brangioji Tora, mano brangioji, brangioji Tora! Žinai, kaip tave mylime. Na, senelis miręs, bet močiutę atsimeni. Ji buvo gera, Tora. Tiesa? Niekas negalėjo tavęs nė pirštu paliesti.

Rakelė nedrąsiai šyptelėjo. Bet tie žodžiai jos, regis, nepalietė.

– Jis nebuvo koks blogas žmogus, tavo senelis, tikėk manim. Pati Ingrida norėjo iš čia pasprukti. Išgirdo, kaip baisiai žmonės šneka. Daugelį kartų mąsčiau, kaip būtų viskas susiklostę, jei tavo tikrasis tėtis būtų buvęs ano Vilaro sūnus, kaip Simonas. Jei būtų buvęs norvegas, ir visa kita.

Tora nieko negirdėjo. Tik matė, kaip greitai kruta Rakelės lūpos. Greičiau ir greičiau. Atrodė, ji uždus nuo žiūrėjimo.

Vadinasi, šitai Simono namelio palėpėj ji tik susapnavo. Išsigalvojo ir susapnavo. Davė jam vardą. Veidą. Viską.

Tėtis.

Nėra jokio tėčio. Niekada ir nebuvo. Buvo miręs jai dar negimus!

Tai nejau nieko ir neturi? Negi tai norėjo pasakyti? Lūpos išsikreipė, lyg būtų arti ašarų, bet šios nepasirodė. Tada pakilo nuo kėdės, kur stovėjo ir laikė ją apkabinusi Rakelė, nudrožė per kambarį ir pasuko prie durų. Neatsiminė, kad ant laiptinės sienos palikusi kaboti švarkelį, tik išsikapanojo į pūgą ir gerai uždarė už nugaros duris.

Širdyje atsivėrė didelė tuštuma. Nevertėjo ropštis į namelio palėpę, kad išmestų tai iš galvos sumaniusi naują pasaką.

MIRĘS!

Torai tai šįkart buvo blogiau už grėslumą. Nes prarasta kažkas gera – visiems laikams. Visa, kas bloga, galėtum prisiversti pamiršti. Galėtum nuo to pabėgti skrisdamas, lėkdamas per parapiją it vėjas, ūkaudamas prieš vėją kaip pamišėlis, mėtydamas kamuolį, smogdamas taip stipriai, kad žmonės susigūžtų – jei tik jiems siektum iki pažastų. Galėtum jaukiai tūnoti susisupęs į veltinį žvejo namelio palėpėj su visais pasaulio pavojais, žvilgčioti į pilką dangų, kol viskas dingtų ir visa išvien pasidarytų miglota ir nesvarbu. Bet šito negalėjo įveikti. Tai buvo jos džiaugsmas, vienintelis, kurį rūpėjo turėti – tąjį mirusį ir dingusį amžiams. Tora pajuto skausmingą, slogų norą kam nors suduoti. Įspirti, atimti gyvybę. Iš tų, kurie taip jai padarė.