Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Tora padėjo mamai šveisti sienas. Perplovinėjo vandeniu ir šluostė klausydama trumpų mamos paliepimų. Azijos kraštas ir žmonės buvo užbaigti, nors ir ne visai stropiai.

– Teta Rakelė sakė, kad Kalėdoms gausiu mėsos suktinuką! – sučiauškėjo ji.

Mama atsisuko. Nebedaug likę.

Nuo kaktos jai žliaugė prakaitas.

– Sakė, kad jį gausiu už kepimą!

Per vėlai Tora atsiminė, kad paminėjo tąjį vakarą.

Ingrida nuo tada nėkart nebuvo užsiminusi apie tėtį. Tarsi tai būtų apsitraukę lyg žaizda. O Tora negalėjo prisiversti paklausti daugiau. Bijojo, kad odelė įtrūks ir žaizda ims kraujuoti.

Bet niekas negalėjo Torai – savyje – uždrausti to tarti: Vilhelmas. Ji slėpė tą vardą prie pat širdies – lyg tai būtų buvęs sužeistas kiriukas, apie kurį niekam nevalia sužinoti, mat tada jis būtų negyvai užspardytas.

Ingrida su Tora pagaliau atsisėdo prie darbastalio išgerti arbatos. Tylios ir patenkintos, raudonomis, ištinusiomis rankomis ir pavargusiomis akimis. Tuo metu pro pravertą langą sunkėsi ką tik išplauto kambario drėgmė. Plūdo į šaltą vakarą, virsdama stogo šešėlyje puošniais, ruplėtais varvekliais. Švelniai pustant sniegą, kažkas silpnai ir gailiai skimbtelėjo, ir para praėjo.

Šviesos Šimtabutyje užgeso – viena po kitos. Tora pakėlė siaurą, mažą veidelį didele nosimi ir sutiko mamos žvilgsnį. Jiedvi buvo daug nuveikusios. Dvelkė švara, ir priešais Torą, ant dryžuotos lėkštutės, gulėjo garbingai užtarnautas taukuose keptas riestainis. Šiam vakarui pakaks. Mat iki Berlyno be galo toli.

13

Atrodo, Elizifa nesuvokė, kas nutiko vaikui. Ji atsisakė nutraukti pieną iš pritvinkusių krūtų. Ir Ingrida, ir kitos Šimtabučio moterys viena po kitos lankėsi viršuj, norėdamos ją atvesti į protą. Senoji pribuvėja mėgino pasilenkusi pieną nutraukti jėga. Bet Elizifa inkštė ir, kad nepaplūstų, po naktiniais marškiniais įsikibusi laikė permirkusį skudurėlį. Viešpaties dovanos nešvaistomos, dejavo ji. Bet žodžiai buvo beprasmiai, nes dovanos liejosi per kraštus. Tuo tarpu ir vieno, ir kito veikiau trūko tiems vaikams, kuriems reikėjo gyventi.

Nenorėjo ji ir praustis. Nei keltis. Pribuvėja įpykusi pagąsdino, kad, jei tinkamai neprisižiūrės, gangrena įsimes į visą gimdą. Bet Elizifai dingojosi, kad Viešpats duoda ir atima, ir Jo vardas turi būti šlovinamas per amžius!

Tuo metu vilnonis skudurėlis vis labiau gižo, o plaukai negražiai šarmojo aplink dėmėtą veidą. Viduje, regis, viskas skendo kančioje. Ji gausiai kraujavo. Patalai iš pradžių nusidažė raudonai. Vėliau ši spalva pasklido po pilkšvą paklodę, kuri įgijo vis tamsesnį rudą atspalvį. Prie pat kūno nepaliaudamas tryško šviežio, raudono kraujo šaltinis. Atrodė, tarsi kūnas beviltiškai mėgintų išlaikyti atvirus jūrų kelius. Elizifai atsivėrė žaizda, ir ji garbino Dievą. Nė ašaros neišspaudė. Ir dar tvirtino, kad nėra reikalo valgyti.

Po geros savaitės Ingridos virtuvėn, gaudydama kvapą, įlėkė pribuvėja – kaip furija.

Į siūles įsimetęs uždegimas. Jėga laikiusi Elizifą, kad nors ką įžiūrėtų, kai traukė siūles.

Jos ją užpuolė – Ingrida, Johana ir pribuvėja. Nebuvo kitos išeities.

Pribuvėja sutvarkė, ką reikia, o visą čiužinį teko supleškinti atslūgusios jūros pakrantėj.

Bet kai šitai baigėsi, visos apsiverkė, išskyrus Elizifą. Mat tokios gimdymo lovos dar niekas nebuvo regėjęs.

Torsteinas bindzinėjo pakampiais it nuplaktas šuo. Po kurio laiko nebepajėgė įeiti kambarin, kur gulėjo žmona.

Ne kas kitas, o Solė ėjo pas ją nešina maistu ir gėrimu ir ramindama šnekino ją susiimti nors tiek, kad negautų galo. Kiekvienąsyk pravėrus duris, jai į veidą tvokstelėdavo salsvai šleikšti šviežio ir seno kraujo drėgmė. Ši buvo kaip reikiant sumišusi su aštriu šlapimo ir sugižusio pieno šutu.

Kalėdų vakarą Solė ir Tora išvietėj sėdėjo drauge.

Joms besėdint buvo ką tik išmušusi valanda savaitgaliui. Solė verkšleno, bet nebuvo nusiteikusi išlieti širdies. Tora sėdėjo ant savo skylės ir nieko nesakė. Pakako ir Solės ašarų.

Galutinai pabaigusi, Solė nusišnirpštė į vieną iš senųjų laikraščių, kurio net nesiteikė paminkštinti patrynusi rankose.

Jiedviem beeinant per kiemą sniegingu oru, Tora palietė sustipusią Solę už rankos. Ir kai jos jau stovėjo verandoje bandydamos apsivalyti sniegą, Tora ryžtingai tarė:

– Tai ateikit judu su Jorgenu apačion, kai mažyliai nueis gulti. Uždegsiu kamaraitėj žvakę angeliuko žvakidėje.

Solė akimirką ar dvi nušvito, bet paskui vėlei paniuro. Lėtai papurtė galvą ir nuskubėjo aukštyn laiptais. Priėjusi posūkį paskutinėje laiptų aikštelėje, ūmai atsisuko ir bejėgiškai pažvelgė į išblyškusį Toros veidą. Blausi palubės šviesa smelkėsi į kiekvieną Toros veido bruožą, palikdama Solės veidą viršuje tūnoti tamsiuose šešėliuose.

Gandai apie Elizifą pasiekė ir pastorių.

Vieną ketvirtadienio priešpietį laiptinėje pasigirdo aiškus, švelnus Norvegijos pietų dialektas. Tora jį lengvai atpažino iš kalbos. Kaip ir Solė. Einaras iš verandos palėpės ir vėl parodė, ką apie viską mano, trinktelėdamas kambarėlio durimis taip stipriai, kad ir pats išgirstų tą trenksmą.

Elizifa buvo pragulėjusi bemaž tris savaites, o kalendorius išplėšytas iki pat sausio galo. Iki laiko, kai Elizifa, būdama jauna ir žemiška, pagimdė mergaitę, kurią pavadino trumpai ir gražiai: Sole2.

Bet keturiolikmetei saulė švietė ne itin daug. Tamsu lauke, o namuose – nors į akį durk.

Pastorius perdavė linkėjimų ir pasiuntė Jorgeną atvesti Torsteiną. Susigėdęs, tylėdamas ir su kepure tarp delnų Torsteinas stypsojo vidury virtuvės, pamatęs, kokio didelio svečio sulaukta. Kepurė dabar sukosi it ratelis. Jis stovėjo šitaip, turėdamas tiek daug ką pasakyti pastoriui, šiam vis dėlto atkakus jų aplankyti tokioje bėdoje. Tačiau žodžiai, regis, niekaip negalėjo prasiveržti. Nebuvo tikras ir dėl to, ar toks protingas ir apsiskaitęs žmogus supras.

– Čia tas religingumas, tas atsivertimas. Patikėkit, tai ir buvo pamišimas, pastoriau.

Štai ir pasakė, bet viskas pakrypo taip, kaip bijojo: pastorius užuominos nesuprato.

– Tavo žmona – tikrai geras žmogus ir gera krikščionė, tuo neabejoju, – atsakė pastorius išsiblaškęs.

Ligonės kambaryje jis buvo netrukęs apsisukti. Tai bent moteriške tekę pasirūpinti. Aišku, sielą, kiek reikėjo, išganęs, bet moteris buvo labai jau nesukalbama. Vis giedojo psalmes. Suprantama, tai sugluminę pastorių.

Galiausiai jis pasivedė Torsteiną į laiptinę ir užvėrė duris. Norėjo pasikalbėti su Torsteinu prie keturių akių.

Vaikai turį išvažiuoti, patikino pastorius.

– Kur taip? – bent šį tą įsidrąsino šnibžtelėti Torsteinas.

To pastorius dar nesugalvojęs, bet tai šiokia tokia išeitis. Tai vaikų apsaugos tarnybos reikalas. Jis, kaip kunigas, galįs tik aplankyti namus ir patvirtinti, kad skurdas ir nepriteklius nuolatinio augintojo rankose didelis. Kuriam laikui reikalinga globa.

Tada, įžengęs vidun, draugiškai pašnekino vaikų pulką, paplekšnojo Solei per galvą ir pasiteiravo, kada ši bus konfirmuota.

Laiptinė turėjo plačiausius plyšius duryse bei ausis ir akis kiekvienoje kertėje, taigi nepraėjo nė pusės valandos, kai apie Torsteino ir pastoriaus pokalbį sužinojo visas Šimtabutis. Torsteinas grįžo prie tinklų lopymo, iš susijaudinimo papilkėjęs iki barzdos pašaknų.

Tora ir Solė baigė plauti indus.

Ant taburetės buvo pasistačiusios cinko dubenį. Ant žemo suolelio, prie pat cinko dubens, Solė ramiais, vangiais judesiais ant didelio kibiro dangčio vieną ant kito džiovė įkaitusius puodelius.