Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Giuna pradėjo jiems pasakoti apie karą.

Tora susigūžė ir nunarinusi galvą įniko uoliai tvarkyti plunksninę. Laukė žodžio „vokietė“. Norėjo, kad tai greičiau praeitų.

– Atominis karas! – tarė Giuna. – Tai blogiausia, ką žmonės padarė. Visi suaugusieji, kurie tai seka, bijo, kad gali prasidėti atominis karas.

Ir ji išdėstė apie atominių bombų sprogdinimą ir nemalonius jo padarinius. Sprogusi atominė bomba švietusi kaip šimtas saulių. Kilusi į Nevados dykumos dangų 15 000 metrų it ugnies stulpas! Ir viskas aplinkui tapę radioaktyvu!

Toros kūnas senajame mokykliniame suole, kurį dalijosi su Sole, nurimo. Padėjusi ant kelių sudrėkusius delnus, ji pajuto neapsakomą palengvėjimą.

Atominis karas! Tai kur kas blogiau negu vokiečiai! Giuna tai ką tik pasakė, kad visi girdėtų.

Nei iš šio, nei iš to, netgi nebūdama kaip reikiant išalkusi, Tora su džiaugsmu ėmė galvoti apie maistą mėlynoje skardinėje dėžutėje ir pieno šlakelį stiklinėje. Pažvelgusi į Giuną širdyje pajuto tokį švelnumą ir lengvumą.

Tą pačią dieną, kai Ingrida pasakė, kad ją priims į šaldyklą, jei vėl eis į vakarinę pamainą, Giuna užsiminė, jog Vesterolo seklumoj pasirodžiusios atlantinės menkės. Viršutinis rifas jau davęs gražaus laimikio.

Tada Tora suprato, kad mamai teks ilgos vakarinės pamainos…

Ji žiopsojo į mokytojos veidą, kol išvydo, kaip aristokratiška tėčio mamos galva slysteli tiesiai už Giunos palaidinės apykaklės.

Tora sėdėjo sustingusi nunarinta galva ir spoksojo, kol galų gale patikėjo, jog diena vis dėlto skleidžia šilumą.

Niekieno katytė.

Katytė visiems darė gėdą.

Galiausiai buvo nutempta griovin.

16

Vyriškiai stovėdami Otaro krautuvėje prisiekinėjo, kad dabar žvejams tai jau tikrai benzinas bus neapmokestinamas.

Ne vienas buvo pasidaręs ponu, įsigijęs po penkiolika dvidešimt nailoninių tinklų vien vildamasis sulaukti žuvies.

Praėjusiais metais trečdalis tinklais gaudomo laimikio buvo pagauta nailoniniais.

Almaras mįslingai supapsėjo suktinės nuorūką, prisimerkęs pažiūrėjo į lentynas ir pro sukąstus dantis iškošė:

– Tai kad tuoj nebeliks ko plaukti. Per šitiek metų žvejojantys gaubiamaisiais tinklais išgaudė visas suaugusias žuvis, dabar liko tik ledjūrio menkių mailius. Atlantinę visoj jūroj išbaidė taip, kad šita nebedrįsta apžioti valo. Tinklininkai vargšams padieniams meškeriotojams stovi skersai kelio: suskaido menkių guotus, kad žvejai su paprastais tinklais nerastų nieko kito, tik smulkmę.

Almaras vėlei garsiai ir iškalbingai supapsėjo.

– Taip, bet jie saugo Hopsteigeną, – atsargiai tarsteli Otaras.

– O taip, tie, kurie yra ne tokie talentingi ir nesugeba sukaupti kapitalo šešiasdešimtpėdei su gaubiamuoju tinklu ir echolotu, tie tegu žvejoja laisvai kaip pasakoj. Eik jau! Ant pašto ženklo!

Du iš Simono laivo įgulos išsijuosę tempė lauk dėžę su maisto atsargomis. Tiems nebūdavo kada diskutuoti su seniu iš Hestvikos, kai tas pasirodydavo.

Bet vienas iš vyrukų vis dėlto negalėjo atsispirti. Grįžęs pasiimti kibirėlio aliejaus, kurio nepasiėmė pirmu nešimu, eidamas lauk pro durų plyšį mestelėjo:

– Tai ko anas Almaras nestreikuoja?! Jo valia! Taigi gali savo savivaldybės pajamas dėti bankan, užuot brangiai investavęs ir kentęs nepriteklių žuviai dingus!

Po šios papliūpos Almarui tenka kitų akyse išlaikyti savo veidą ramų. Visi ištikimai nusigręžia į prekystalį ir Otarą ir užveda kitą kalbą.

Štai Dalui šią savaitę reikia daugiau žmonių. Laukia laivo, kuris bus pakrautas į JAV.

Čia gera žinia.

Bet spiningautojai šnairuoja, nors ir nestoja į atvirą kovą. O žodžių virš klijuotės aplinkiniuose žvejų nameliuose netrūksta, ir jie aitrūs. Šitai pasklinda po kaimą, įsiskverbia į virtuvių kertes. Moteriškės pritaria, vaikai leidžia lietis bjauriems žodžiams ir – kraujui iš nosies, kai paaiškėja, kad esama dviejų frontų. Tų, kurie palaiko žvejojančius gaubiamuoju tinklu iš vienos pusės, ir tų kitų – iš kitos.

Retsykiais nebe juokais. Jaunimo namuose šeštadienį tuoj nebegalėsi prašnekti apie žuvį, nes už tai kaipmat gausi į nosį.

Tuo metu 783 laivai su gaubiamaisiais tinklais yra gavę sezoninę koncesiją, ir spiningautojai, meškeriotojai bei žvejojantys paprastais tinklais elgiasi kaip duonos tešlos neįsileidžiantis raugas. Jie grasina, kad liks namie pas žmonas ir namų šilumoj, jei valdžia neatidės žvejybos gaubiamaisiais tinklais įteisinimo datos.

Vyrukų kumščiai kišenėse dideli ir nenustygstantys. Laikai neaiškūs. Vis dėlto atsiranda vienas kitas, kuris nueina įsigyti radijo aparato, nežinia iš kur dabar traukęs pinigų.

Vėjai tolygiai stiprėja, ir Viešpats viską sutvarko taip, kad palaiminto sausumos laiko užtektų radijo klausymuisi. Nors šis ir nėra labai laukiamas tų, kurie vaikosi pelno.

Nuomonės dėl to, kas sutvarkęs žuvies kainas: Geradaris ar nelabasis, skyrėsi. Kai kurie žinojo vieną kitą pavardę iš Oslo. Už Lofotenų atlantinę menkę jau mokėjo 67 eres, o juodžuvės ir juodadėmės menkės vis dar kainavo 61 erę.

Moteriškės dūsavo dėl kavos kainos: 17,70. Bet džiaugėsi bent tuo, kad audros nepasiglemžia žmonių ir laivų. Finmarke šeši laivai dingę.

Dieve Švenčiausias! Tada nebereikėtų skųstis dėl kainų…

Apačioje, Dalo žuvies pjaustykloje, darbas virte virė.

Dalas anaiptol nebuvo griežtas šeimininkas. Bet jam patiko, kad darbas būtų padarytas. Taip visiems geriau. Ypač tiems, kurie sėdėjo prie pakavimo stalo ir atlygį gaudavo už padarytą darbą.

Jis niekada neatsisakydavo progos prižiūrėtojui duoti valią priminti „damoms“ apie šį faktą. Pats tokiais atvejais laikydavosi nuošaliai.

Hokonui Dangaus Šviesuliui (jis buvo žvairakis) užduotis ne itin patiko, ir jis nesivertė per galvą. Jis buvo žmogiškas ir labai santūrus viršininkas. Paguosdavo ir pralinksmindavo, kai darbas dėl vienokių ar kitokių priežasčių vėluodavo ir jo sumažėdavo tiek, kad gaudavai mažiau nei 13 kronų už valandą.

Vyriškiai gaudavo pastovų 15 kronų ir 50 erių atlygį.

Bet gyvenimo ratas sukosi, ir tai svarbiausia. Pasisekė tiems, kurie abiem auliniuotomis kojomis stovi pjaustymo ceche. Frida, Gretė, Hansinė ir Ingrida šitai suprato. Jos paeiliui mazgojo delnus įskilusioj praustuvėj. Muilas gerai plovė, kad ant sumuštinių joms valgant nepatektų smarvė.

Visas branginamas pusvalandis!

Valgymo kambarėly vietos užteko tik šešioms metalinėms kėdėms ir dideliam kvadratiniam stalui su respatekso viršumi. Prie durų buvo praustuvė ir veidrodis. Kai jos vilkdavosi baltą chalatą arba pasibaigus pamainai braukdavo šukomis plaukus, save ten regėdavo it kokį pilką, beformį šešėlį.

Šviesa virš stalo – atvirkščiai – gulė ant bejėgių, blyškių veidų ir kiekvieną raukšlelę paversdavo blogai sugijusia operacine žaizda, o kiekvieną strazdaną – bjauriu, nepatraukliu iššūkiu.

Ingrida nusitempė gobtuvą ir susmuko ant suolelio prie grublėto termoso. Išsiblaškiusi klausėsi šiurkščių, Fredai laidomų Gretės juokelių.

Čepsėjimas. Vienskiemeniai žodžiai. Laikymasis abiem rankom už pilko bakelito puodelio, kad sušiltų rankos.

Pirmosiomis minutėmis kitkam nebūdavo jėgų.

Keturios valandos su trumpomis penkių minučių pertraukėlėmis buvo įsismelkusios į pečius ir sprandą bei aptraukusios žvilgsnį it plėvele.

Po kurio laiko iš Fridos išgirdo vieną kitą žodį: Dalas neva ne toks jau blogas. Ne prasčiausias ir jo atlygis už darbą.