Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Ir apie tai jis prasitardavo tik probėgšmais kokiems pažįstamiems. Bet stengdavosi to nesureikšminti, kaip kad geras medžiotojas nemini gerų kurapkų brūzgynų pavadinimų.

Giuna Almarui buvo kaip vasaros sekmadienis. Jos jam reikėjo.

Jis, Almaras, nė iš tolo nesijautė senas. Praėjusį spalį jam sukako keturiasdešimt septyneri, ir jis galėjo stovėti savo paties laive paskendęs mintyse…

Atrodė, lyg jotum.

Tora juto siūbavimą visu kūnu. Ji buvo visu svoriu atsišliejusi į skersinę pirmagalio sienelę ir įrėmusi aulinio padą į stalo atramą.

Jie buvo išplaukę į pačią fiordo gilumą. Vandenynas tolumoj skalavo plokščius kyšulius. Viršun niekas nebekilo. Tora pilvo apačioje pajuto lengvą pykinimą.

Kajutėje buvo troškiai tvanku. Laivo krosnis įnirtingai ūžė. Tarp aprūdijusių geležies žiedų ji retsykiais galėdavo išvysti atviros ugnies pliūpsnį, kai šiluma būdavo pamaitinama iš plonojo vamzdžio, nutiesto iki kuro bako.

Teta Rakelė buvo nurimusi. Ji buvo beveik tiek išblyškusi, kiek visada būdavo išblyškusi Ingrida.

Tora pažvelgė į tetą, svarstydama, ar ši nesunegalavo. Keista, bet niekada nebuvo pamaniusi, kad teta turi kokių silpnybių. Ji visados buvo iš tų, kurios susitvarko. Geros nuotaikos, aštrialiežuvė. Visuomet sugebėjo viską išnarplioti ir juoda paversti balta. Šis kartas, ko gero, buvo pirmas, kai ji su teta buvo laive pačioje jūroje.

Rakelė šiaip keliaudavo tai šen, tai ten – apsipirkti ir lankyti visur išsibarsčiusių pažįstamų ir giminaičių.

Turbūt Rakelė turėjo daugiau giminių nei Ingrida ir Tora, nors ir buvo iš tos pačios šeimos.

Ingrida su Tora retai kur lankydavosi.

Vasarą Tora galėdavo iš prieplaukos senių pasiskolinti valtelę ir nusiirti tarp salų.

Galėdavo irtis ir irtis, kol imdavo degti delnai ir vandenynas prie jos priartėdavo kaip trolis. Plakdamasis plačiomis, apgaulingomis, ilgomis keteromis – nors ir ramiu oru. Nemaloniai ir sykiu dieviškai.

Būdama viena kaip pirštas, ji galėdavo aikčioti iš palaimos – jei šis ją užsipuldavo pernelyg staiga ir ji nebedrįsdavo irtis toliau, bet ir nesiryždavo valties pasukti šonu tol, kol ši pati pradėdavo suktis.

Mama niekada nežinojo apie tokias jos keliones. Nebuvo verta.

O kaipgi, Rakelė buvo sunegalavusi. Ji įrėmė galvą į sieną ir sunkiai keliskart nurijo.

– Nereikėjo man gerti tos kavos, – sumurmėjo ji mėgindama nusišypsoti.

– Ar tau negera? – susirūpino Ingrida. Ji kalbėjo tuo pačiu niurzgančiu balsu, kuriuo vadovavo namie. Tora net sudrebėjo, išgirdusi mamą pasiėmus į kelionę tą balsą.

– Taip, žinai, kaip būna, – tarė gailiai Rakelė.

– Buvau pamiršusi, – Ingrida pati savim nusistebėjo. – Juk jau seniai mudvi drauge buvom kur išsiruošusios.

Rakelė tik linktelėjo. Neturėjo kitkam jėgų. Atrodė taip neįprasta matyti tokią Rakelę. Ingrida sėdėjo kaip visada pablyškusi, tiesia nugara, su nutrinta rankine rankose. Ji atrodė rami, kone laiminga, nepaisant susirūpinusio, niurzgančio balso. Ingridos išvykos buvo retos. Bet kai Rakelė trūks plyš užsigeisdavo palydos ir apmokėdavo visą kelionę, Henrikas nieko negalėdavo prikišti.

Ingridos akys buvo kiek apsiblaususios, bet kitaip nei Rakelės. Ingrida buvo saugi ir truputį pailsusi. Ji sėdėjo Almaro šarkoje pasitikdama gyvenimo iššūkius.

Torai į ją bežiūrint taip užliejo širdį. Kunkuliavo pro kraštus. Tetą pamiršo ilgam. Tik sėdėjo ramiai ir vogčia tyrinėjo mamos veidą.

Ūmai Rakelė pakilo ir nusvirduliavo aukštyn trimis denio laipteliais. Vos nepastūmė Almaro, ir tik spėjo iškišti galvą pro durų skylę, iš jos tarsi išslydo – visa, kas buvo viduj. Ji sunkiai tampėsi, be atvangos leisdama nesmagius garsus. Tartum tai būtų sklidę iš kito pasaulio, kito nei Rakelės.

Ingrida pašoko ir nulėkė jai įkandin. Tora nusekė iš paskos. Jai užlipus viršun, mama stovėjo ir laikė Rakelę. Atrėmusi ją į žemą turėklą, tvirtai laikė save ir ją. Rakelė apgailėtinai raitėsi. Šįkart sklido tik nenoringi kimūs garsai. Ji buvo tuščia, bandė tai ištverti ir nuraminti pilvą.

Ingrida pasodino ją ant triumo. Pagriebusi brezentą, užmetė ant sesers, kad nors kiek ją apsaugotų nuo purslų. Tada aprišo skarele „Rakelės skrybėlę“, nė kiek nesirūpindama, kad jos pačios iširęs kuodas ir plaukai visi išsidraikę.

– Taigi, taigi – blogiausia jau praeity. Tiesiog pasėdėk ramiai ir pailsėk gaiviam ore. Kai tik viską išvemi, praeina. Pamatysi, pamatysi…

Tora atsisėdo visai šalia ir apsikabino tetą iš kitos pusės. Taip jos ir sėdėjo, trise po brezentu, jūrai puldinėjant per mažąjį denį. Pliūkštelint pro turėklus iš vienos pusės ir nušniokščiant į kitą pusę. Kartais Almaras turėdavo užgesinti variklį ir palaukti, kol praeis didžiosios bangos. Apie tai jos išgirsdavo iš anksto ir imdavo nerimauti dėl Rakelės. Ingrida sėdėjo liauna ir saugi. Torai atrodė, kad gali justi patvarią mamos jėgą kiaurai tetos kūną.

O kad taip sėdėtų mažos šarkos kajutėje visą gyvenimą, pamanė Tora. Per vėją – kaip šis.

Pirmagalis arė jūrą tarytum apačioje kažko ieškodamas. Kažko, ką kadai pametė ar pamiršo. Tada vėl išnirdavo, lyg iš smalsumo, ir į jį tėkšdavo tiek, kad nebūdavo tam pasirengęs. Pirma atsilošdavo, pasisukiodavo į kairę, į dešinę. Norėdamas atgręžti šoną ir prisidengti nuo audros.

Tačiau Almaras viduj, stovintis ant laiptelių prie vairo, irgi buvo jėga. Jis žiūrėjo vėjo gūsių ir užbėgdavo jiems už akių. Sulėtindavo greitį ir likdavo laukti bangų slėnio apačioje. To užtekdavo. Tiek ir reikėdavo.

Juos užmesdavo ant kitos didelės bangos, bet viskas eidavosi gerai. Jūra putodama sruvo per denį. Per naujuosius tetos guminius. Taškė visoms trims virš blauzdų, palikdama ant drabužių tamsias dėmes ten, kur būdavo nupūstas brezentas. Nuo jos ašarojo druskų nugairintos akys ir stingo veidas.

Toros rankos naujose, plonose kumštinėse pirštinėse buvo visiškai nutirpusios. Jos tam netiko. Buvo tik dėl grožio. Vis dėlto širdyje ji džiaugėsi ir juto šilumą.

Mama su viskuo susitvarkė! Ji kitokia nei namie. Čia ji net pasirūpino teta Rakele! Ji lyg karalienė, pamanė Tora. Švytinti prisikėlusi per audrą, išskleista plaukų kupeta šėlstančiam mūšy su vėju.

Taip, tokia ir buvo: prisikėlusi!

Tai neturėjo nieko bendra su maldos namais. Čia buvo svarbu būti pačiai stipriai ir nepažeidžiamai ir su viskuo susitvarkyti nemaldaujant kitų pagalbos.

Po mamos smakru kabėjo sunkus lašas. Tora matė, kad mamai tai nerūpi ir kad ji ramiai sau spokso į audrą ir palei krantą besidriekiantį jūros kelią. Tora sėdėjo žvarbdama, bet buvo karšta karšta.

– Ji smarki pasidarė. Bet autobusan spėsim. Nebijokit! Nesėdėkit ten per audrą ir nestipkit šaltyje. Ateikit vidun pačios, jei norėsis vemti. Tokiu oru moterims ir vaikams saugiau viduj!

Almaras buvo iškišęs galvą pro kajutės duris. Jis šaukė toms trims per pūgą paguodos žodžius. Tarpais stipriai užliedavo, bet jos to nepastebėdavo. Jūros purslai jas ir taip buvo išmirkę.

O tada! Tarp švyturio ir žemės ruoželio, pačioj šėlstančio dangaus aukštybėj, Tora įžiūrėjo vienišą, per pūgą žibančią žvaigždę. Tai stebuklas! Permainos ženklas. Ženklas…

Ji atkartojo laivo ir bangų judesius visu kūnu, leisdama save smagiai blaškyti. Pykinimas buvo praėjęs. Vėjas ir jūra, regis, košė kiaurai visą galvą. Juto, kaip spaudžia akių vokus, svilina skruostus, gnaibo ausų galiukus. Burna buvo pusiau pražiota, ir ji galėjo aiškiai justi savitą, sūrų jūros skonį. Savitą sūrų mirties skonį. Bet šis nebebaugino.