Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Pusė pietų pertraukėlės buvo praėjusi. Skersvėjis nuo durų ir langų plyšių degino blauzdas. Gretė per plonai apsirengusi, pagiežingai pamanė Ingrida. Kad tik pasirodytų, kuo vilki.

Hansinė nuėjo išvietėn. Gretė kažką suniurnėjo, kad joms pamainoj reikėtų vikresnės.

Hansinė gaišinanti… gadinanti atlygį.

Kitos dvi susižvalgė, kramtė, nieko nesakė. Iš laiptinės pasigirdo balsai, kažkurie iš vyriškių įėjo vidun. Ingrida pajuto nenusakomą palengvėjimą. Tik ne šiandien jos jėgoms žiūrėti, kaip Gretė puldinėja Hansinę.

Žuvys gulėjo krūvomis, paruoštos pakavimui – Ingridai tai šįvakar buvo svarbiausia. Mažai tepadėjo, kad šiandien buvo šeštadienis ir vyriškiai galėjo paimti laisvų dienų.

Ingrida žinojo, kad ne jos vienos namie laukia darbas.

Frida užsiminė, kad prieš išeidama nespėjusi išskalbti drabužių, nes vieną mažylį supykinę ir jai reikėję jį aptvarkyti. Pas ją gyveno pasiligojusi motina, o vyras buvo išvykęs žūklėn.

Hansinė turėjo karvę, kuriai buvo tešmens uždegimas. Ji gyveno kitoje Įlankos pusėj ir buvo pradūrusi senojo dviračio padangą. Jai tai turėjo virsti naktimi, jei nerastų pas ką nors paguodos.

– Šįkart maišas išeis kaip reikiant!

Gretė kalbėjosi su vyriškiais. Užmetusi vieną nailoninę blauzdą ant kitos, iššovė priekin krūtinę. Per pietų pertraukėlę visada nusimaudavo vilnones pėdkelnes.

Ingrida sėdėjo svarstydama, ir iš kur ji ima tiek jėgų ir ištvermės. Dieve mano!

Maža to, ji buvo vienintelė iš jų netekėjusi. Turėjo vaiką, bet gyveno pas močiutę Breilane. Gretė buvo laisva kaip paukštis.

Ši mintis Ingridos vis neapleido: laisva kaip paukštis!

– Rytoj padarysiu sau ilgą rytmetį, po galais, tai jau tikrai! Su kava ir sluoksniuotos tešlos bandele! Kitaip būčiau ne moteris, o vyras! – Gretė šįvakar buvo puikios formos ir su didele energija traukė pirktinę cigaretę, iškalbingai žvelgdama į jauniausią vyruką.

– Ką turi galvoj? – paklausė tas.

– Turiu galvoj filė pjaustytojus – kuriems nereikia šeštadienio vakarą stovėt juoda burna už grašius.

– Ir vėl užsivedei? – tarė Hansinė, kuri buvo ką tik įžengusi vidun. Ji stovėjo atsišliejusi į praustuvę, nes jai nebuvo kėdės.

Vienas iš vyriškių jai pasiūlė savo kelį. Bet Hansinė pakikenusi atsisakė.

– Tau teks pasiieškoti kito globėjo kelių ir liautis vaizduoti, antraip Dalas pamanys, kad esi vyras, ir pristatys tave prie vyriško darbo! – pašaipiai mesteli vyriausias iš vyriškių.

Gretės veidas akimirką suakmenėja. Veido bruožus apgaubia kažkas šiurkštaus ir negražaus.

– Ką gi, manai, jog taip ir turi būti: kad pelnytumeis valandinį atlygį, užtenka tarp kojų turėt kabantį kapšelį.

Abiejuose Gretės lūpų kampučiuose pakimba po mažytį purslelį. Akys sužaibuoja. Ji visai pamiršta demonstruoti nailonines blauzdas. Taip staigiai užgesina į cinkuotą peleninę cigaretę, kad pelenai pažyra virš Hansinės rudojo sūrio griežinėlio. Vyriškiai pakyla ir juokdamiesi išeina.

– Tau teks įsitaisyt nuolatinį berną. Tada nebereikės uždarbiaut ir užimt vietos tų, kuriems patinka užsidirbt! – atsklinda iš koridoriaus.

Ingrida, savo nuostabai, pamato, kad Gretė arti ašarų.

– Gretė sako teisybę, – išgirsta save kalbant Ingrida. – Tai mes, moteriškės, sėdim prie tos krūvos, kai vyrai išeina savaitgalio poilsio. Mūsų, pakuotojų, turėjo būti penkios.

– Taip, bet dabar mūsų tik keturios, – taria pavargusi Frida.

– Ir su tuo reikia taikstytis?! – pasipiktinusi rėžia Gretė. – Nejau neturim viršininko, kuriam galime pasiskųsti?

Frida pasiruošė eiti – laikas tuoj baigsis.

– Mes neorganizuotos, jis neprivalo kalbėti su valdžia apie mūsų reikalus, – taria Ingrida be nuotaikos.

– Ak, jūs leidžiatės vedžiojamos už nosies kaip kvailelės!! – tėškia Gretė.

– O pati taip nedarai? – sušvokščia Frida.

Stoja tyla.

– Jei tik baigtum traukti savo dūmą, kad mes, likusios, galėtume valgyti sumuštinius be pelenų ir neaušindamos burnos, pjaustykloje eitųsi kur kas geriau!

Gretė į ją atsisuko, staigiai ir keistai įskaudintu veidu. Bet nieko daugiau nesakė.

– Manau, kad pavargome. Geriau nebesipeškim. Turim sutampyti žuvis į krūvą, kad ir kaip mums dėl to būtų apmaudu. Nereikėtų pietų pertraukėlės gaišti tam, kad viena kitai perkąstume gerklę.

Hansinė žiūrėjo į kitas maldaujamu žvilgsniu.

Gretė iš valgymo kambarėlio žengė paskutinė.

– Vyrų dieną niekas nevaiko, kai nėra žuvies, – šūktelėjo joms pavymui.

– Vyrai yra maitintojai, – šūktelėjo atgal Frida.

– Aš irgi! – užstaugė Gretė, ir tai buvo paskutiniai jos žodžiai.

Šitaip atkeršijo už nuorūką, kurią jau buvo užgesinusi. Ji ją trynė, maigė, sutraiškė į cinkuotos peleninės dugną.

Išėjusi koridoriun Ingrida pajuto, kad valgymo kambarėly jaukiau, nei manė. Čia, anapus durų, vėjas košė iš visų pusių. Ledinis ir drėgnas.

Tai ją taip papiktino, kad ir pati negalėjo paaiškinti kodėl. Ji stovėjo laukdama Gretės tik iš užsispyrimo. Jautėsi apgailėtinai ir be ūpo. Bet širdies gilumoje prisikapstė iki pasipiktinimo priežasties. Tai Gretės darbas.

– Aš tik irgi noriu trupinėlio gyvenimo, – paaiškina Gretė, kai vėl prisiveja Ingridą. – Ar supranti, Ingrida?

– Taip, suprantu. Supranta ir kitos. Tik nebeišgali. Dabar aš, beje, irgi maitintoja, – tyliai priduria Ingrida.

Gretė priblokšta. Tokių išpažinčių kiekvienądien iš Ingridos lūpų neišgirsi. Ji draugiškai kumšteli Ingridai į nugarą ir tvirtai pareiškia:

– Norėčiau, kad pasimatytumėm ir kitapus šių sienų, Ingrida. Manau, abidvi esam vieno plauko.

Ingrida nusišypso.

– Gal ir taip…

– Norėčiau pagyventi ir truputėlį save palepinti. Ketinu nusipirkti kailinius. Taip, tikrai. Vaikščiosiu po kaimą su savo pačios pirktais kailiniais! Pamatys tie smirdžiai! Skaičiau apie juos skelbiant žurnale. „Rudi ir juodi šilkinio ruonio kailiniai: 400 kronų. Prima: 850 kronų.“ Kad ir pigiausius – matyt, – priduria ji.

Veidas nušvinta, o žvilgsnis atsitraukia nuo Ingridos ir nuklysta į dienos sapną.

Torsteinas Jarlas gulėjo prie prieplaukos laukdamas, kada reikės krauti. Ingrida mestelėjo lauk žvilgsnį, joms nuskubant pro paskutinį langą siaurame koridoriuje. Bent kažkas iš vyriškių turės prakiurksoti šeštadienio vakarą.

17

Almarui iš Hestvikos priklausė dvidešimt vienos pėdos šarka3.

Jis ją turėjo daugel metų ir buvo supratęs, kad ji parankus kasdienis įrankis šlapiame Viešpaties delne.

Ji nebuvo labai išpuoselėta, toli gražu. Bet variklis buvo prižiūrimas nuolat.

Almaras šiek tiek vertėsi sau vienas žvejyba. Būdamas Sodybos kūrikas, negalėjai dorai apsirūpinti.

Tai nereiškia, kad tas, kuris užsidirba valdišką duoną, ją ir turėtų valgyti, manė Almaras. Ką gauni, turi atsidėti vienoms Kalėdoms, kad turėtum ką valgyti per kitas.

Ne, ačiū, sakydavo Almaras ir – gaudydavo žuvį.

Be to, laivas praversdavo tada, kai vienam ar kitam prireikdavo į Sturėjos salą arbą žemyną tomis dienomis, kai neplaukdavo maršrutinis laivas. Sykiais nutikdavo taip, kad vaikai iš motinos įsčių imdavo lįsti po du, kojomis į priekį ar kitaip sukeldavo papildomo rūpesčio, ir senosios pribuvėjos neužtekdavo.

Tada Almaras ištikimai pasitarnaudavo. Negerai užsiimti tuo, ko nelaikai tvirtai kumštyje – kol neatplaukęs maršrutinis laivas, pamanydavo jis ir užkurdavo variklį.