Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Seniai galvojo įsigyti naują ir geresnį laivą, bet pinigais nelijo, tad tokią mintį pavijo šalin. Bet didžiausią gėdą darė antstatas, kuris buvo toks atviras ir mažas, kad gimdyvėms dažnai tekdavo gulėti iškišus kojas pro siauras kajutės duris į šaltą vėją.

Jame, apačioj, nosį rietė alyva, prisvilusi kava, taukuota ir prasmirdusi laivo krosnis.

Klijuotė ant trapecijos formos staliuko su siauromis, rudai dažytomis kėdėmis iš abiejų pusių pirmagalio kajutėje buvo subraižyta ir sutrūkinėjusi. Tik per vargą galėjai įžiūrėti, jog kadaise ji visa buvo išmarginta smulkiu rožiniu rašteliu. Viršutinis sluoksnis buvo atsilupęs, ir šen bei ten lindo lauk purvinai rudas staltiesės audinys.

Virš krosnies kabėjo raudonai languota puodelių šluostė – vis ta pati. Ji buvo perėmusi gyvenimo sunkumų spalvą ir tapusi inventoriaus dalimi.

Dėl to niekas nereikšdavo pastabų, išskyrus Rakelę.

– Dovanojau tau Kalėdoms naują puodelių šluostę, Almarai. Kur ją laikai?

– Liaukis, ji tokia graži, kad laikau ją namie stalčiuj.

– Taip, bet ant paketėlio buvo užrašyta, kad ji turi būti laive!

– Che che, kaip čia pasakius, tikrai buvo, bet…

– Ir kaip galit gerti kavą šiame laivo deny, jei nėra kaip išplauti puodelio ir jį nušluostyt. Tikra puodelių šluoste! Nejau nesupranti?

– Spjaut man į tai!

– Nepyksti, kad tai sakau, Almarai?

– Atstok!

– Supykai – matau iš akių. Ir koks tu kvailelis!

– Baik!

Rakelė pamėgino vėl viską užglaistyti. Ji pažadėjo vieną puodelių šluostę stalčiui ir kitą laivui. Turėsiu išsiuvinėti monogramą, pajuokavo ji.

Bet Almaras užvedė variklį smarkiu pasukimu ir visu greičiu leidosi iš Įlankos.

Jie buvo priartėję prie pat kraštinio poliaus, kol jis pasuko galvą ir mestelėjo žemyn, kajutės pusėn.

– Ar kaiti puodą, Ingrida?

Net nepažvelgdamas ten, kur sėdėjo Rakelė.

Rakelė išsprogino į jį akis ir paerzino.

– Dar visą kelią galėsi šiauštis!

Almaras pastabą nuleido pro ausis ir piktai pasuko vairą. Torai tai nebepatiko. Nevertėjo tyčiotis iš Almaro, juk žinojo ir taip.

Ji nenorėjo, kad kas nors sugadintų šią kelionę.

Rakelė buvo išsiruošusi į Breilaną taisyti dantų ir nenorėjo vykti viena. Ingrida, šiaip ar taip, iki savaitės pabaigos nebeturėjo darbo, tad Rakelė apmokėjo kelionę. Dar pakalbėjo su Giuna ir paprašė Torą išleisti iš pamokų.

Teta vilkėjo platų paltą dideliais langeliais. Ji graži, pamanė Tora.

Tada nedelsdama dirstelėjo į mamos pasenusį, persiūtą paltą. Šis buvo naujai išlygintas, o dėmė ant skverno apačios iš vakaro rūpestingai pašalinta. Bet vis tiek atrodo, lyg toji ten tebebūtų, pagalvojo Tora. Tarsi visi šią dieną sutiktieji Breilane pamatę pamanys: „Ar tik ten ne dėmė?..“

Rakelė ant batų mūvėjo naujamades gumines kojines. Jos buvo vadinamos „poliarininkais“ ir buvo žalios. Mama avėjo aulinius. Plačius ir trumpus, su vilnoniais vidpadžiais. Tuos pačius, kuriuos avėjo ir pjaustykloje. Torai atrodė, kad nuo jų turėtų tvoksti iš tolo.

Ar ji gėdijosi? Mamos? Ne! Tik pajuto silpnumą, pamačiusi, kokios teta ir mama skirtingos.

Tora buvo apsirengusi namuose siūtu anoraku, kurį vilkėjo virš persiūtos, Kalėdoms gautos suknelės.

Tamsiai mėlynos vilnonės pėdkelnės iš vidinės pusės turėjo kvailas siūles ir karojo ant kojų lyg armonika, nors ji jas buvo užsitempusi kone iki pažastų.

Tai nebuvo labai svarbu. Tai niekis, palyginti su Almaro šarka.

Vis dėlto galėjo tik palinkėti mamai taip gražiai rengtis. Palinkėti sau tokios mamos – kaip teta Rakelė.

Aplink Rakelę, regis, visa kibirkščiavo. Ne tik drabužiai. Ji buvo tokia kupina gyvybės, ir taip visada. Ar būtų pikta, ar švelni. Apie ją tarytum bangavo. Visų akys nukrypdavo į ją, kai ji įžengdavo į kambarį. Tora tai matė ne kartą.

Kokia neteisybė! Nors tetai ir linkėjo geriausio. Kad mama būtų buvusi nors kiek linksmesnė…

Nejau tai iš tiesų taip paprasta? Nejau džiaugsmas žmones daro gražius?

Dabar jie buvo praplaukę uolas. Almaras užfiksavo vairą ir palypėjo dviem laipteliais žemyn pasiimti kavos.

Stipriai supo.

Kavos puodelis buvo didelis, gilus ir tik pusiau pripiltas, vis dėlto iš jo šlakstėsi ant visos klijuotės.

Almaras paėmė cukraus gabalėlį tarp dviejų suaižėjusių pirštų, kurie niekada nebeketino atgauti odos spalvos. Visą amželį jis tai kūreno, tai tepė, ir ta spalva buvo įsiėdusi iki pat kaulų.

Sniego baltumo cukraus gabalėlis atrodė toks keistai svetimas tarp dviejų pageltusių dantigalių. Bet šis netruko įgyti vyro atspalvį, nes Almaras siurbtelėjo kavos su pasimėgavimu, it godžiu piltuvu burna.

Tora sėdėjo ir žiopsojo, kol Ingrida jai niuktelėjo alkūne. Jos irgi gavo po porciją stiprios ir karčios kavos. Almaras įkišo aprūdijusį šaukštelį į dėžutę pieno miltelių ir dosniai šliūkštelėjo jų, keistų ir baltų, Toros puodelin.

– Tik jaunoms panelėms, – pajuokavo jis, nusišypsodamas pusiau pražiota burna.

Tada pranyko savais reikalais laiptelių prie vairo pusėje. Tiedvi moterys pagaliau galėjo netrukdomos pasišnekėti burzgiančio variklio priebėgoj.

Tora pasirėmė delnais į suolą, į kietą medinę sėdynę, išorėn atsukdama pirštus. Šitaip, vis stiprėjant siūbavimui, galėjo lengvai išlaikyti pusiausvyrą. Atrodė, lyg ritmas būtų įaugęs į šlaunis ir rankas ir saugiai ją laikęs vienoje vietoje. Jos pėdos šįmet siekė iki pat denio grindų. Pernai, kai su mama keliavo į Vestbiugdą, prisiminė, sėdėdama turėjo ištiesti kojų pirštus, kad pasiektų apačią.

Nuo pirmagalio šniokštimo ir monotoniško dunksėjimo ji apsnūdo. Aušo rytas. Nebuvo šešių. Kada leistis į kelią, nulemdavo autobusas. O Almaras visada paskaičiuodavo gerą laiko rezervą. Buvo lėtas ir kruopštus. Geriau pusvalandį paplūduriuodavo prie kranto ir palaukdavo autobuso, nei leisdavo niokoti ir kankinti laivą.

Šitaip jam tekdavo atstoti ir laukiamąjį, ir vežiką.

Mat Griunvole, laukdamas nesulaukdamas raudonos dėmelės, kuri tave turėdavo nugabenti toliau, virš galvos negalėdavai rasti nė menkiausios pašiūrės.

Almaras jau kadai buvo pabudęs iš miego ir pakūrenęs mokyklą – kai nusileido iki šarkos.

Giunai teko atsikelti kiek anksčiau ir vietoj jo visą rytą užsiimti kurstymu. Jai tai sekėsi geriau nei senajam mokytojui. Tas per laiką buvo taip nusilpęs ir sukretęs, kad prašyti jo ištiesti pagalbos ranką kam kitam nei dėl knygų ar rašymo atrodė nepadoru. Dabar jam tik vaikštinėti tarp suolų eilių šnirpščiojant į švarias nosines, atrodė Almarui.

Šiuo metu jo pareigas buvo perėmusios dvi moteriškės. Žmonės juk ėmė taip gausiai daugintis, kad vieno mokytojo nebeužteko.

Viena moteriškių buvo kaip iš akies luptas senasis mokytojas ir nelabai šneki. Bet vėliau jie dar gavo šią nuostabią merginą iš Sėrlano. Vis besišypsančią. Mažytę, apvalutę ir keistą. Ji netgi juokėsi! Jis, beje, buvo girdėjęs ją juokiantis klasėje kartu su vaikais!

Retsykiais, jam atėjus pakurti krosnies, ji šmirinėdavo po šaltą koridorių vienmarškinė.

Tačiau ji šūktelėdavo: „Labas rytas!“ – tartum būtų apsitūlojusi nuo galvos iki kojų ir segėtų sijoną ir vilkėtų megztuką.

Šiuo atžvilgiu ji buvo palaimintas natūralumas.

Almaras širdies gilumoje ją dievino ir šį jausmą saugojo taip, kad tik niekas jo neatimtų.

Atgabendavo jai raudonųjų jūros ešerių ir menkių – kaip kada. Sykį ji pasišaukė jį ir paprašė, kad šis pamokytų, kaip išsivirti norlanietiškos žuvienės. Almaras kaip gyvas neužmiršo tos valandėlės. Ji it atspindys buvo įsirėžusi šiurkščioje jo veido odoje. Taip, ji driekėsi per visą jo nebejauną kraujotaką, įsismelkdama į kresną, ištvermingą jo kūną.