Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Ir išsyk praregėjo, kad nėra ko versti kaltės ant senųjų jaunimo namų už tai, kas buvo ar ko nebuvo. Tai žmonių darbas! Tai juos reikėtų kaltinti. Žmonių reikia bijoti ir šalintis.

Jie patys viską numarino.

Rakelė ją aptiko susirietusią prie tvarto sienos. Kaip pamestą maišelį šieno. Sniegas ir kruša stipriai žnaibė. Plakė nuogas rankas ir veidus. Gulė į plaukus – kad kitą akimirką jau būtų nupūsti dar vieno vėjo gūsio.

Drėbė šlapdriba. Gėlė šaltis. Bet jiedvi to nejuto, jos abi. Ir taip turėjo apie ką galvoti.

Pirmąsyk per ilgą laiką Rakelė nežinojo, kaip elgtis toliau.

Abidvi tylėjo. Tora buvo įsivesta už rankos vidun, sušildyta ir aprengta. Visą laiką Rakelė laikė ją stipriai apkabinusi.

Kelias iki Šimtabučio buvo ilgas.

– Šeimoje mūsų liko trys moterys, – tvirtai tarė Rakelė.

Ji žinojo, kad kas kas, bet pirma ką nors turėtų pasakyti jinai.

– Turime tiek daug apie ką pasišnekėt.

Pavaišino kava, kurios buvo pati išvirusi, ir pasiūlė joms dar du mėgstamus Ingridos pyragaičius – tiesiai iš dėžutės. Iš Ingridos lūpų neišsprūdo nė žodis. Mergaičiukei ir Rakelei įėjus pro duris iškart pamatė, kad nutikę kažkas negera.

Henrikas buvo išėjęs – kaip paprastai, kai ateidavo Rakelė. Ne kas kitas, o Rakelė užklojusi Torą antklode, išvirusi kavos ir pasiūliusi išgerti jos prie Toros lovos.

– Nežinau, ar mane kas šiandien traukė už liežuvio, Ingrida, ar tai tu taip apsileidai, kad nesusiprotėjai papasakot vaikui, kas jos tėvas? Bet dabar ji žino tiek, kiek iš manęs priklauso. Ir noriu savo ausimis išgirsti, kad pritari tam, ką papasakojau, idant vėliau nesakytum, kad meluoju. Nes pati esi jos motina. Pati turi apsakyt, kaip kovojom už šį reikalą petys petin, kad paskui nesigėdytų tėvo, kurį būtų turėjusi, jei viskas būtų ėję sava vaga. Kad, brangiausias Viešpatie, ne mums, moterims, reikia gėdytis vyrų, didžiosios karo jėgos ir lygybės žemėj. Ne mums reikia lenkti galvas. Bet mes turim ne tik meluoti ir nutylėti – verčiau turim paremti viena kitą. Ar girdi, Ingrida?

Kai vėlai vakare šlapias ir pavargęs, bet su išgelbėtais kalėdiniais otais, laivu ir įgula, Simonas grįžo namo, Rakelė vis dar kepė pyragaičius. Mat popietė Šimtabutyje buvo gerokai užsitęsusi.

Raudoni jos plaukai atkakliai styrojo iš po kepimui skirtos skarelės. Veidas buvo miltuotas. Kai ji pažvelgė į vyrą, mažytės, pusmėnulio formos lūpos buvo patemptos lyg kokiam nevalingam žiovuliui.

Simonas pamatė, jog ten, virtuvėje, nuotaika kybo ant plauko, tačiau įsmuko pas ją iš nugaros, kad ją truputėlį pralinksmintų „meiliuoju apkabinimu“, kuriuo mėgdavo paerzinti prieš eidamas persivilkti žvejo drabužius.

– Nešdinkis! Šiandien mane vemti verčia pamačius vyrą! Kepu Kalėdoms ir dar kepsiu, kol viską pabaigsiu!

Simonas vos vos šyptelėjo, bet toks proveržis jam sukėlė abejonių. Matyt, vyksta šis tas svarbaus. Pažįsta Rakelę.

Išsivilkęs iš šlapių drabužių prisipylė karšto vandens į didįjį cinko kubilą ir nusinešė jį į kamaraitę, iš kurios buvo padaręs savotišką skalbyklą. Jie turėjo naujovišką puodelį praustuvę su karštu ir šaltu vandeniu. Bet kai reikėdavo apsiprausti kūną, nusinešdavo ten cinko kubilą. Turėjo mintį vasarą pasistatyti ir vonią. Kaime nedaugelis tokią turėjo. Bet apie tai ir nereikėjo visiems skelbti, suprantama…

Simonas kruopščiai nusitrynė, taikydamasis progos paprašyti nutrinti nugarą ir atnešti švarių drabužių. Galiausiai nunešė nešvarius drabužius į dėžę erkeryje. Įėjęs virtuvėn papasakojo apie žūklę, tarsi grįžęs namo iš Rakelės nebūtų nieko nei girdėjęs, nei matęs. Bet ta pratrūko apie savo reikalus ir nieko negirdėjo. Tada jis pridūrė apie tą sumautą didelį surūdijusį kabliuką, kurį taip kvailai įsivarė į delną.

Rakelė dusyk apėjo ratu, vėliau puolė prie durų ir pasirodžiusi su jodu ir marle sutvarstė jį, lyg tas būtų mažas vaikas.

Berlynietiški tvarsčiai degino taip, kad Simonas su kate prie naktinės kavos gavo dar ir visą keptuvę pyragėlių.

Ir kol visa tai vyko, Rakelės šliuzai sprogo. Simonui teko išklausyti visą liūdną istoriją apie keistą tos mergaičiukės Toros elgesį prie tvarto sienos.

Ir Simonas jai atleido akimirksniu – kad jis tapo atpirkimo ožiu už viso pasaulio karus, priekaištus ir tėvystę. Nors pastarasis dalykas buvo didžiausias jo troškimas.

Pagaliau juodviem atsigulus, Rakelė buvo kaip virpanti šilto, čiurlenančio pavasarinio lietaus, žemės ir gėlių pieva. Ir Simonas priėmė viską drauge, pripildydamas sugrubusias rankas ir sužeistą delną visos žemės palaimos. Nors ir advento metu.

Simonas buvo laimingas vyras.

11

Šimtabutyje kiekvienas garsas ir ritmas visad turėjo vienokią ar kitokią publiką.

Niekada negalėjai būti visiškai tikras, kokį kitą skambesį įgis garsai. Čia visados būta stebinančių momentų ir neaiškių veiksnių. Dažnai vakaro ir nakties garsai turėdavo slaptų jėgų ir miglotų prasmių. Kartais galėdavai stipriai apsirikti, jei bandydavai perprasti garsus, neskirtus tavo ausims.

Su juoku ir verksmu buvo aišku. Kaip ir su keiksmais bei psalmių giedojimu. Čiaupus ir žingsnius, prislopintus pokalbius ir brūžinimąsi į grindis bei sienas buvo sunkiau suprasti.

Tik keli gyventojai, atrodė, mažai ką turėjo slėpti. Jie laisvai leisdavo garsus laiptinėse ir pro langus. Dažnai tai ir būdavo dienos garsai.

Kai ilgais prieškalėdžio vakarais šviesos užgesdavo, garsus, regis, kažkas užklodavo slopinančiu kilimu.

Vieną vakarą, vienuoliktą valandą, kažkas vienas ūmai atplėšė laiptinės duris ir tvirtais, greitais žingsniais užlipo laiptais. Net nemėgino eiti tyliai. Buvo savaitės vidurys, ir daugelis vyrų buvo išvykę savaitiniam darbui arba sėdėjo kur nors apačioj, kaime.

Tora ir Ingrida namuose buvo vienos. Ingrida siuvo naują suknelę Torai. Ši turėjo būti skirta Kalėdoms. Buvo persiūta iš Rakelės nebenešiojamų drabužių. Tačiau spalva buvo šilta ir žalia, ir Tora manė, kad ją pamėgs, nors medžiaga graužė.

Visą vakarą pas Elizifą buvo nepaprastai tylu. Taigi buvo ką tik aptarusios, kad Elizifa veikiausiai išėjusi su kuo nors susitikti, o Solei tekę anksti suguldyti visus į lovas, kaip visada darydavo likusi viena su jais.

Tora atsargiai kyštelėjo nosį lauk, pro duris, nors Ingrida pasakė, kad turėtų lįsti vidun. Puikiai atpažino senosios pribuvėjos palto kraštelį ir gumines kojines, kurias buvo apsimovusi ant aulinių.

Tai Elizifa susiruošė gimdyti paskutinį vaikelį! Torsteinas – kuris turėjo būti vaiko tėvas – buvo neseniai išėjęs. Bet šito niekas nepastebėjo.

Ingrida dūsavo ir dejonėms viršuje vis labiau stiprėjant nekantriai dirsčiojo į lubas. Elizifa šiaip jau nebuvo iš tų, kurios labai klyktų per gimdymą. Įpratusi, vargšelė, manė Ingrida.

Nuo paskutinio nėštumo – dar ir atsivertėlė. Sekmininkė bei iš Dievo malonės priimta į parapiją, kurios nariais pasitaikydavo tapti tik geriausiems. Šlovinant ir džiaugiantis pakrikštyta Hestvikelvos upėje. Ant senosios ąžuolinės komodos, kurią buvo paveldėjusi iš vieno giminaičio, turėjo pasistačiusi žalio stiklo dubenį, kuriame saugiu atstumu nuo ant grindų nuolat siaučiančių mažylių laikė „manos kruopeles“. Kiekvieną dieną ištraukdavo „manos kruopelę“ būtinai remdamasi kuria nors Biblijos vieta ir visą namo garsą nulemdavo patarta tosios Biblijos eilutės. Blogiausia, jei pasitaikydavo kas nors iš Senojo Testamento. Elizifa retsykiais bandydavo Viešpačiui paaiškinti, kad ji negalinti skaityti balsu vargšams nekaltiems mažyliams apie svetimavimą, užmėtymą akmenimis ir šėtono darbus. Kartais atrodydavo, kad Viešpats iškart pasiųsdavo malonę, nes ji jo garbei ištraukdavo naują kruopelę ir mikliai atsiversdavo kitą puslapį.