Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Kokia gėda augti, kad mama leistų pinigus naujiems drabužiams, kai nesunešioti seni. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol Tora suvokė, jog neverta įtraukti krūtinės ląstos, kūprintis ir gėdytis.

Ji paglostė ranka naujus, baltus marškinėlius. Naktinės stalinės lempos šviesoje jie švytėjo melsva spalva. Kur kas geresni ir baltesni nei senieji.

Nusirengė. Atsistojusi prie mažos, juodos krosnies pajuto, kaip šiluma apgaubia kūną. Gera.

Kad taip visada vaikščiojus be drabužių. Krosnies šilumoj. Ant uolų. Saulėj. Tiesiog būti tokia, kokia esi, nesirūpinant, kad kitiems tai atrodys keista arba bjauru.

Torai dingtelėjo, jog tai turėtų būti nuostabiausia.

Jai liečiant save, ilgos, styrančios kasos kuteno nugarą.

Aplink duris žiojėjo aiškiai matomas plyšys, ir nuogą kūną nejučia apsiautė stingdantis vėjas. Ji pašiurpo, įkišo rankas į vandenį ir palengva leido šiltam, muilu kvepiančiam vandeniui ją užlieti. Kasos vis įkrisdavo į vandenį, bet jos turėjo palaukti kitos dienos. Mama jai padėdavo su plaukais. Skalauti buvo toks sunkus darbas. Reikėjo tiek vandens, kiek užtekdavo išplauti indus virtuvėje.

Vaikščioti nuogai… visada… Beveik pasibaisėtina mintis. Niekada neturėtų kam nors to sakyti. Netgi Solei ar tetai Rakelei.

Nors šiaip teta Rakelė atvirai šnekėdavo apie daug ką – apie ką mama neužsimindavo.

Kai jos sėdėdavo plepėdamos virtuvėj – jos trys, būdavo, Ingrida papučia lūpas ir sako: „Fui, Rakele, nešnekėk prie vaiko!“

Teta Rakelė buvo kito sukirpimo.

Bet ji galėdavo tai sau leisti – turėdama vyrą su laivu ir žvejybos įmone, baltu nameliu Laužakalnio papėdėje ir tvartu su avimis. Ji galėdavo netgi juoktis.

Teta Rakelė – didelis vaikas, sakydavo mama. Bet Tora miglotai suprato, kad ji jai nelinki būti dideliu vaiku, nes Bekejorete nebuvo vaikų.

Rakelė mokėjo juoktis. Iš visos gerklės.

Pirmąsyk ją išgirdus, apimdavo nuostaba. Neįtikėtina galybė juoko skambėdavo iš lūpų ir sykiu kliuksėdavo pilve. O raudoni, cheminiu būdu nudažyti plaukai, jai atlenkus galvą ir smarkiai nusijuokus, pasipūsdavo kaip debesėlis. Sklandė istorijos, kad ji per savo vestuves kvatojo taip, jog Simonas turėjo pateikti atsakymą už juos abu – bažnyčioje ir vidury ceremonijos. Ir tik dėl to, kad kunigas buvo įsidėjęs naujus dantų protezus ir nesugebėjo raiškiai paklausti, ar juodu nori tapti vyru ir žmona.

Staiga ant laiptų Tora išgirdo žingsnius. Žaibiškai atsitokėjusi įkišo peilį į durų apkalą. Nežinia, ar čia pas juos. Sukluso, abiem rankomis prie krūtinės glausdama muilo gabalėlį. Nuo kaklo, nosies, po to ant medinių grindų ritmingai ir veik be garso lašėjo. Vienas kitas lašas tekštelėdavo ant mažos krūtinės, ir ši net pašiupdavo.

Kažkas stipriai griebė už virtuvės durų rankenos. Jis!

Bet jis juk turįs būti Dalo sandėly dar kelias valandas! Ji susmuko kampe prie lovūgalio.

Jei kas darys duris, jos prasivers tiek, kiek leis peilis.

Peilį galėjai nukrapštyti iš kitos pusės. Dabar girdėjo, kaip tas perbraukia virtuvės sieną.

– Ingrida! – šūktelėjo jis tuščioje virtuvėje.

Vadinasi, girtas, ir vidury dienos.

Šįkart jį išgirdo kampe prie svetainės. Jis stenėjo bandydamas nusiauti batus.

Jei tik atsigultų, bemat užmigtų. Per ploną sieną ji išgirstų dejavimą ir knarkimą. Tada galėtų baigti praustis. Apačią ir kojas. Negali atsistoti ir praustis jam neužmigus.

Tas kaip reikiant užkliuvo už lovos.

Tora tupėjo savo kamputyje kaip pelė po šluota. Plyšys aplink krosnies dureles patamsėjo, bet ji neprisivertė įmesti anglių.

Kažkoks balsas jai sakė, kad neturėtų išsiduoti. Ji neturėtų ten būti. Turėtų būti lauke, pakeliui pas tetą kaime. Bet kur. Kol Henrikas užmigs.

Vos tik užmigs, galės namie daryti, ką nori. Galės apsimesti, kad jo nėra. Galės uždaryti visas duris ir sėdėti ant durpių dėžės virtuvėje, jausdamasi švari, susitvarkiusi ir šviežut šviežutėlė. O gal užsidegs šviesą virš virtuvės stalo ir skaitys gražią, liūdną knygą, kurią pasiskolino iš Giunos.

Pasaulis dar gali būti geras.

Nuo tupėjimo jai nutirpo šlaunys, o nudžiūvus nuo kūno vandeniui ėmė darytis šalta. Vis dar negirdėjo jokio knarkimo. Gal jis toks girtas, kad nebegali knarkti? Gal numirė? Nejau liūdėtų? Matyt. Nes liūdėtų mama.

Henrikas buvo. Jos tai negalėjo stebinti. Ji kreipdavosi į jį kaip į Henriką. Kiti vaikai kreipdavosi į vyrą, būnantį namuose, kaip į tėtį. Tora nejučia apsidžiaugė, kad jo niekada nepavadino tėčiu. Iš tiesų nežinojo kodėl. Matyt, dėl šiurkščių rankų, dėl svajonės ir realybės, taip stipriai ir tamsiai susipynusių, kad nebegalėjai tverti.

Sunkus mazgas, pašėlęs spaudimas į patį tarpkojį.

Norėtų, kad būtų vasara ir šviesu visą parą, kai šitai jai nutinka. Ir tuo pat metu trokštų pasislėpti tamsioj žiemoj, atokiausiame, koks tik galėtų būti, kampelyje.

Ne, vis dėlto įmes į krosnį. Henrikas veikiausiai miega.

Krosnis vos ruseno, taigi pagriebė pilkojo popieriaus ir įmetė durpių gabalėlį, kad įsiliepsnotų ugnis.

Kambarys buvo atvėsęs, ir ji visa stiro iš šalčio, nes dar nebuvo nusišluosčiusi.

Muilo putos plūduriavo kubile it sustingęs varlių kiaušinėlių gumulas. Vanduo buvo šaltas. Vis dėlto ji išgręžė skudurėlį ir nusiprausė tarpkojį ir strėnas. Gana greitai ir ramiai, beveik neįkvėpdama oro. Ten, kur lietė skudurėliu, oda šiurpo. Tada atėjo kojų eilė.

Mama visada žiūrėjo, kad praustųsi teisinga tvarka. Veidas, ausys, kaklas, krūtinė, rankos, nugara. Paskui apačia, kaip ji tai vadino.

Galiausiai plonytės kojos ir pėdos. Iki pat kelių, nors buvo labai vėlyvas ruduo ir pats aulinių metas.

Niekada nedrįsdavo išsisukti.

Atrodė, lyg mama kiaurai matytų, kaip Tora prausėsi.

Pastatė kubilą ant grindų ir sukišo į jį abi kojas. Tuomet išgirdo jį prie svetainės durų.

Jos galva, regis, išsiplėtė. Pasidarė didelė, beformė ir nevaldoma nusklendė tolyn. Galvoje tuščia tuščia!

Kaklo venos smarkiai tvinksėjo, o liežuvis tarytum ištino galvoje, kurios nebuvo. Užpildė visą ryklę.

– Tora… – išgirdo netvirtą, abejojantį balsą.

Ji neatsakė. Tokio vardo kaip Tora nėra visoj žemėj. Ji nuskraidinta į niekur. Liko tik didelė tyla.

Peilis po apkalu lėtai pajudėjo. Ji žiūrėjo neatitraukdama akių. Kaip atsidarė durys. Matė, kaip jis įvirsta vidun it didelis, kudlotas kalnas. Ji priglaudė muilo gabalėlį prie krūtinės. Pamėgino prisidengti dviem laibomis rankelėmis ir muilo gabalėliu.

Tuomet kambaryje buvo girdėti tik šniokštimas. Šniokštimas, koks būna naktį name. Dabar diena, bet…

Vyras neturėjo veido. Kubilas apvirto. Sveikoji ranka buvo linkusi darbuotis už dvi.

Sykį kažkur, prie pat galvos, pasigirdo balsas:

– Nebijok. Aš tik… aš jo viso neįvarysiu… aš tik…

Nudirta katytė kelyje.

Nebevertėjo slapstytis jokiame užkampyje. Ten nebuvo prieglobsčio.

Ta pati ranka, kuri išgelbėjo ją ant prieplaukos krašto, ta pati, kuri laikė ją iškėlusi virš Arklių skardžio, kuri įstūmė ją ana ten, tarp didžiųjų beržų už namo, ta pati, kuri numesdavo kokį pinigėlį ir daug kur padėdavo. Ji augo šalimais, aplink ją, joje. Tapo beformiu ir deginančiu ruonio vėmalų garu, kuris sekė paskui, kur beeitų.

Kai jis atsikvošėjo su aplink karančiais drabužiais, vis dar buvo be veido. Tik sustingęs šypsnys, siūbuojantis ore tarp savęs ir drabužių tumulo lovoje.

Tora suvokė esanti savotiškai mirusi.