Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Vis dėlto paėmė prausimosi skudurėlį ir nušluostė pusiau pridžiūvusį pėdsaką, nutįsusį ant vilnonio apkloto lovoje. Trynė ir trynė, kad viską nuvalytų.

Nudirta katytė. Bertelseno šuo vis dėlto ją pričiupo. Ilgai tampė po makalynę ir purvą. Paskui ji dar ilgai gulėjo griovyje.

Veikiausiai pati katė ir kalta. Nes neturėjo šeimininko ir niekas ja nesirūpino. Panašu, kad patys žmonės ją nunėrė. Ko gero, šunys valkiojo ją po purvą.

Štai kaip būna. Kažkas tai būna seniai nusprendęs. Neverta bandyti išsisukti.

10

Bekejoretas su beržynėliais ir laukiniais brūzgynais iki pat viršutinių dirvonų driekėsi pačioje Laužakalnio papėdėje. Namai buvo išsibarstę per vidurį šlaito – baltai dažyti ir prižiūrėti, su dideliais, dviejų dalių stiklais virtuvėje ir svetainėje. Tvartas kyšojo išsiskirdamas raudona spalva ir vėduoklės formos langeliu aukštos palėpės viršuje.

Žmonės pasakojo, kad Simono dėdei kartą viešint pas savo seserį Giudbransdalene kilo poniška idėja ir jis nusižiūrėjo iš ten tvarto langelį.

Simonas paveldėjo ūkį, žemes ir prieplauką. Jis nebuvo labai pasipūtęs, bet ir ne tas, kuris prieš ką nors lankstytųsi. Samdė žmones svarbiausiems žemės darbams ir išlaikė žvejybos įmonėlę.

Turi iš ko, piktai bambėdavo žmonės. Simonas uždirbo daug. Netgi nėkart nebuvo leidęsis žvejoti, tik nusamdydavo įgulą ir kapitoną. Pats sėdėjo prie popierių, žuvies pardavimo ir sutarčių. Pernelyg jau lengvai ir niekur neįkliūdamas šokinėja nuo viena prie kita, manė kaimiečiai. Tas Bekejoreto Simonas ir pastorius tai jau tikrai turį iš ko samdyti žmones talkai! O kaipgi, ta apgailėtina dirvožemio bulvė už tai turėtų dėkoti Rakelei. Ana daranti viską, išskyrus arimą. Pastorius turįs galybę melžiamų karvių ir nuolatinį piemenį, o Simonas – pilną tvartą avių, kurias išleidžiąs kalnuose vasarą. Na ir skirtingi tas Simonas ir pastorius. O kaip kitaip!

Niekas negalėjo Rakelei prikišti, kad ji namuose – tik puošmena arba kad dienų dienas svečiuose geria kavą. Rakelė pati rūpinosi savo avimis ir kiekvienai jų parinkdavo vardą. Kas rudenį per skerdimą nusisamdydavo geriausią Breilano skerdžių. Pati maišydavo kraują, šniurpščiodama, verkdama ir vydama visus besiartinančius šalin.

Vienodai apsipylusi ašaromis ir šluostydamasi plaštaka panosę, kasmet, žiemai pasibaigus, keturiomis ropodavo po pažliugusius gardus ir į dienos šviesą traukdavo vargšus, gleivėtus padarėlius. Rakelė turėjo savo pasninko laiką, visiškai priešingą kitų papročiams, – avienos nevalgydavo skerdimo metu.

Viršuje, palėpėje virš svetainės, kur buvo ketinama pamažu apgyvendinti pasaulį išvysiančius visus jos vaikus, stovėjo staklės. Jos buvo didelės, žaliai dažytos, ir Rakelė, kai tik į jas įsėsdavo, taip, žiūrėk, ir neatsitraukdavo.

Kiekvienais metais visi jau išsižioję laukdavo, kas laimės Rakelės dovaną per didžiąją Kalėdų loteriją, kurios pinigai atitekdavo jūreivio misijai. O tai būdavo ne kas kitas, kaip keli uolekties ilgumo nuausti kilimėliai. Visi vieno ilgio. Nuostabiai suderintos spalvos, ne atsitiktinių spalvų kratinys, kaip kad būdavo sumeistravus kitoms. Ne, o kaip spalvų ir raštų šedevras, keliaspalviai, tolygiai ir tiksliai atsikartojantys langeliai ir dryželiai.

Kol srovė pasiekdavo Salą, žiemą palėpėj virš svetainės vienu metu šnypšdavo dvi žibalinės lempos. Pasukusieji trumpuoju keliu tarp Viršutinės sodybos ir kaimo, galėdavo girdėti, kaip kažkas viršuj gyvai ir džiaugsmingai plaka.

Sykiais nurimdavo, nors pro didelius langus vis dar plieksdavo šviesa. Tuomet Rakelė, atsistojusi virš savo atraižų dėžučių, dėliodavo vieną siūlų kamuolį prie kito ir kruopščiai rinkdavosi spalvą ir storį.

Jei tik pritrūkdavo kokios spalvos arba kokio storio siūlų, kuriuos būdavo kaip tik įsikalusi į galvą, lėkdavo pakiemiais ir kaulydavo, mainydavo. Arba atsigabendavo iš rūsio didįjį kubilą bei išsijuosusi kibdavo dažyti.

Ne kartą aprėkė vargšelį Otarą krautuvėje už tai, kad šis nesiteikia užsakyti spalvų, kurių jai reikia. Būdavo ir taip, jog jis dėl to įsiusdavo, bet ničnieko nesakydavo, kol Rakelė su savo prekių krepšeliu nepasišalindavo ten, kur, jis būdavo tikras, ji neišgirs.

– Atrodo, labai jau reikli ta Simono boba! – ima tas ir išrėžia.

Kadangi ten būdavo klientų, kurie nugirsdavo tokius žodžius, nepraeidavo daug laiko, kai tas susigriebęs atitaisydavo klaidą:

– Bet šiaip nepasakytum, kad labai riestų nosį. Dažnai, žiūrėk, kam pagelbsti ir būna geros nuotaikos. Ale smarki. Nepritinka tokiai, kuri viską laiko savo rankose kaip Rakelė. Bet ji ir ne iš kokių ponų. Tačiau tai jau buvo seniai. Nebūsiu tas, kuris traukia iš užmaršties vokiečių menkystę. Ta vargšelė Ingrida… Daug laiko praėjo. O ta Rakelė sumokėjo grynais! Bet, nori tikėk, nori ne, savo Simono įmonėj apšaukė kažkokį senioką žveją. Kad tas, įeidamas į kontorą, nenusivalė kojų. Išvadino jį šiknium ir paklausė, gal jis gimė samių gamyje! Kaip tau? Taip netinka, pasakiau. O anas Simonas tik nusišypsojo ir atšovė, kad tiems teks taikytis prie jos, Rakelės, mat ji vadovauja valymui! Mano rūpestis – tik žuvis, paaiškino jis. Kaip tau?

Sniegas panamiais snyguriavo verpetais, o langų švieselės, melvos ir vienišos, pasklisdavo virš kietos sniego plutos vos tik pranykus šykščiai dienos šviesai.

Šalnos pagaliau pakando ir Šimtabutį. Jos nežmoniškai gnaibė laiptinėse ir gūsiavo tavęs pasitikti iš skylės išvietės suolelyje. Visi jau buvo pamiršę, kaip jųjų laukė, kai prieš prasidedant žiemai buvo užėję tiršti rūkai. Visi tai neigė – dabar, joms atėjus. Nusipurtydavo iš šalčio tarp kambario sienų ir leisdavosi į tamsią rūsio angą atsinešti dar kuro.

Visai prieš pat Kalėdas Rakelė įdarbino Torą kepėja.

Tora, įkaitusi ir patenkinta, tepė trupininių pyragaičių formeles. Nuo aukšto biskvitinio pyrago, kuris stovėjo skardinėje formoje ant darbastalio ir vėso, sodriai kvepėjo. Šis turėjo būti skirtas antrai Kalėdų dienai. Tada Rakelė išskleisdavo abi stalo plokštumas ir padengdavo giminaičiams ir draugams didžiulį, gausų vaišių stalą. Visą popietę žmonės varstydavo duris – visi grįžę iš tvarto ar nuprausę ir paguldę vaikus. Turėjo būti ir taip aišku, kad dauguma buvo draugai, nes Tora ir Ingrida buvo tik dvi. Jis ten niekada nesilankydavo.

Torai atrodė, kad jis prisibijo tetos Rakelės ir dar nemėgsta Simono, nes šis su dviem rankomis. Bet nebuvo tuo visiškai tikra.

Tora stengėsi ištepti, kaip dera. Kiekvienoje formelėje su sviestiniu popieriumi, prieš padėdama ją į šalį, sužiūrėdavo raukšleles.

– Galvoju per šias Kalėdas pasikviesti aną Jeni iš kiosko. Sėdi ji toj savo Šimtabučio palėpėj ir, žiūriu, neturi nė su kuo pasišnekėt. Negi ji ne žmogus, jei turės pavainikę.

Tora nukaito kaip žarija. Pavainikę!

– Manau, mergiotė susitvarkys pati. Neatsiduos taip lengvai į socialinės rūpybos rankas, tikrai!

– Kodėl? – pagaliau Tora atgavo kalbos dovaną.

– Ji pati užsidirba – kioske.

– Iš… iš kur ji gaus pavainikę?

Rakelė nusijuokia ir žvilgteli į Torą.

– Taigi tas, kaip ir kiti bernai, padovanojo jai mažytį meilės šlakelį. Tik kad tėvas nenorėjo imti tos Jeni.

– Kodėl nenorėjo? – pasiteirauja netvirtu balsu Tora.

– Ir paklausei. Tikriausiai jau vedęs, man taip atrodo. Kalba, kad jis ne vietinis. Kalba, kad važinėja po kaimus su kinu. Visaip gali būti. Aš paskutinė išgirstu gandus. Su tokiais pliurpalais pas mane niekas neina. Puikiai žino…