Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Otaras ir Grėndalas turėdavo atsiimti savo dalį už maistą, kuris galbūt jau būdavo išsibarstęs išmatų pavidalu po visą įšalusios žemės lopinėlį arba trūnijo sau slaptose, apleistose vietose, patvinusių pakrančių dumblių raizguliuose.

Vaikams reikėjo tai naujų aulinių, tai slidinėjimo kelnių, tai kambarinių drabužių, su kuriais galėtum pasirodyti žmonėms atėjus Kalėdoms.

Durpės tiko tik prakuroms, taigi savo dalį turėdavo gauti ir anglių prekeivis. Tie, kurie galėjo laikyti tvarte avių skerdienai, irgi gaudavo savo, o tie, kurie turėdavo mėsą pirkti, atiduodavo paskutinius grašius. Tereikėjo ištiesti kaklą virš didžiosios mūšos, ir viskas. Kiaulieną tegu ėda priešas. Mat kiaulių galėjo užsiauginti tik ponai ir tie, kurie namuose turėjo sumanias žmonas, tiktai tie.

Bekejoreto Simonas tvirtino, kad gera žmona – pusė prasimaitinimo šaltinio.

Jis teisus, manė pažinojusieji Rakelę.

Visi žinojo, kad jos dvigubai daugiau, nei atrodo.

Rakelė valdė Simono turtą, o Simonas – savo skolą. Sykiais ji šiek tiek nusukdavo nuo jo gyvenimui. Bet ne iš piktos valios. Tik tam, kad jį apsaugotų nuo rūpesčių ir pinigų zyzimo daiktams, kurie, šiaip ar taip, jam atrodė nebūtini.

Rakelė komodoje laikė savo mažąją krizių dėžutę. Ilgainiui ji pasidarė ne tokia jau mažytė.

Jei jau reikėdavo ja pasinaudoti, tai ir naudodavosi, ir nesuko dėl to sau galvos. Bet išlaidauti neišlaidavo. Mat Rakelė buvo patyrusi ir blogesnių laikų nei tie, kuriuos išgyveno namuose su Simonu.

Simonas leisdavo sau pasišaipyti iš Rakelės komodos, bet niekada nesikišo į jos reikalus. Ji savo ruožtu niekuomet jam nedavė suprasti, kad nusimano apie žvejybos įmones, laivus ir žvejus.

Bet Bekejorete būta ir slapto šulinio.

Tame šuliny kartą Simonas vos neprigėrė. Tąkart Rakelė, pasirodžiusi iš seklyčios šilumos, išgriebė jį iš šalčio.

Širdies gilumoj Simonas suvokė, kad Rakelė pasitrauktų paskutinė ištikus nelaimei arba ėmus skęsti laivui.

Rakelės jėga jį glumino ir stebino, juolab kad slypėjo ne kumščiuose. Jos smūgis buvo kur kas sunkiau apčiuopiamas.

Tai jis galutinai suprato tą dieną, kai ji grįžo iš miesto ir pasakė negalinti turėti vaikų.

Ji stovėjo ten nauju paltu dideliais langais ir skėsčiojo priešais jį rankomis.

Gydytojas taip pasakė. Po septynerių santuokos metų: nesitikėti jokių vaikų. Taigi nors įsigijo naują paltą. Ištarė tai taip pat kandžiai ir be ašarų veide, lyg išėjus bulviakasio samdiniams turėtų darsyk išplauti grindis.

Jokių vaikų! Mintyse jai skambėjo viena melodija.

Ji stovėjo tąkart prie mėlynų kontoros durų apačioje, žvejybos įmonėje. Jo karalystėje ji rūpinosi tuo, dėl ko, jis žinojo, pats yra kaltas.

Mat gyvybės nebuvo Bekejoreto Simono sėkloj.

Daug kartų žiojosi jis jai tai pasakyti, bet, regis, liežuvis neapsivertė ištarti tų žodžių.

Juk žinojo, kaip ji širdyje trokšta turėti vaiką. Permąstė viską, ką reikėtų sakyti. Bet kai atėjo ta valanda, vis tiek liko nepasakyta.

Vis nepavykdavo ir nepavykdavo. Galiausiai jis taip ėmė krimstis, kad pradėjo vengti jos lovos. Rasdavo sau įmonėj vis svarbesnių reikalų, kad tik ji būtų užmigusi, kai grįš namo.

Gal todėl ji, užrakinusi komodą, ir išvyko į miestą.

Rakelė valdė tai, ko Simonas, tiek visko turėdamas, neturėjo, – taip bent atrodė.

Taigi ji stovėjo ten nauju paltu ir kaip niekada sąžiningomis akutėmis melavo jam tiesiai į veidą.

– Aš negaliu turėti vaikų, Simonai. Turime susitvarkyti kitaip arba eiti savo keliais!

Vakare jis prisilietė, iš pradžių gėdydamasis, kaip dėkingas šuo. Tada ji davė jam suprasti, kad ne šito iš jo nori. Tada jis įsitaisė pas ją, pajusdamas, kaip saugu turėti žmogų, kuris bent lygiavertis kūnu ir valia.

Juodu pabudo vienas kito glėby tik įsidienojus, darbymečiui tykant prie lovos krašto su savo kūjais.

Abu gyveno būdami vienas kitam švelnūs ir artimi.

Abu žinojo.

Rakelė įsigijo katę.

Užėjo lietūs, o migla palei kalnų skardžius tvyrojo tiršta kaip įsisenėjęs blogis.

Kalnai pietuose nepriklausė regimam pasauliui.

Žmonės kūreno krosnis, uždarinėjo laiptinių duris ir purkštavo dėl nesandarių langų. Išsitraukę vilnonius megztinius ir kojines, krimtosi, kai tik reikėdavo apsilankyti mažajame namelyje.

Eidami laukan gerai užsisagstydavo viską, ką turi.

Veidai gniutule drabužių bolavo ir švietė iš vidaus, kai praeidavai pro ką nors kelyje.

Verčiau visi burdavosi tarp savo keturių sienų. Atstumo laikėsi nuo visko kitapus durų.

Baigėsi riksmai dėl dėmėtų sodo žiogrių ir surūdijusių, cypiančių drabužių kabyklų.

Bulvės buvo namuose. O serbentus, kurie dar buvo likę, dėl Dievo meilės, tegu lesa žvirbliai.

Lauke kur ne kur, tarp apatinių kelnių, kabėjo ir vėjyje plaikstėsi viena kita paklodė ir pagalvės užvalkalas. Bet vidurnakty šie, iškabinti vienoj virtinėj ir nerangiai krutėdami, imdavo beveik braškėti. Maskatuodavo it pamiršti negyvėliai spiginančiam šalty.

Tarp vasarinių ir žieminių apatinių šiauriečio drabužių – didžiulis skirtumas.

Žiemos žmogus kur kas mažesnis pats, bet tiek pat didesni jo apdarai.

Gyvenimas prieplaukose slinko lėtai. Atrodė, lyg būtų taupoma degalams žiemos žūklei.

Vyriškiai slampinėjo rūškani po laivų triumus.

Dideli, atgniaužti delnai maskatavo palei džinsines kelnes arba knibinėjo suktinių tabaką ar pypkę.

Kai kada apglėbdavo ir patrindavo sukryžiuotom rankom drobinės palaidinės krūtinę taip smarkiai, kad ši įkaisdavo nuo kraujo apytakos ir šalčio.

– Tai ko taip spirgi? – mestelėdavo vyrukai pavymui vienam kitam vaikigaliui, negerbiančiam ziuidvestės ir susiruošusiam į kokį žvejo namelį ar už valčių pašiūrių.

Bet dauguma vyrų šiuo metų laiku vis dėlto elgėsi geranoriškai, nepamiršdami, kad ir patys kadaise buvo jaunikliai.

Tačiau ir tie dažnai įžiūrėdavo krislą aky ir būdavo pasirengę įgelti, kai prošal praeidavo Tora ir Šimtabučio pulkas.

Vienądien – nuo lietaus permirkę, įkaitę veidai ir šliuksintys batai, kitądien – nušalę pirštų galai ir varvančios nosys. Štai taip.

Vienądien – kaliošai su gumytėmis nuo stiklainių ant kulkšnių, kitądien – veltiniai.

Visą spalį ir lapkritį Viešpats dairėsi po ūkanotos jūros dugną, bet naktys kaip buvo ledinės ir šiurkščios, su įgrisusiu, vis ką nors kitai dienai žadančiu mėnuliu, taip ir liko. Dar gerokai anksčiau, nei vištos įniko kapstytis daržinėje „Anos kamparo lašų“, sykiais manydamos, kad diena, iš pražūtingo dangaus dažnai, būdavo, pasipila lietus ir ima gurgėdamas tekėti sutrūnijusiais Šimtabučio stogo latakais.

Vyrai susitikinėjo naujoje Norvikos parduotuvėje arba sename, tamsiame Otaro namely. Leido laiką plepėdami. Po poros valandų, būdavo, kažkuriam topteli, kad reikėtų apsipirkti. Tam irgi reikėdavo laiko, ir niekas neskubėdavo.

Otaras stovėdavo už prekystalio ir kažką vis sverdavo, matuodavo.

Kai neturėdavo kito užsiėmimo, skaičiuodavo burnodamas orą.

– Kad jį kur tokį orą, nejau nelabasis negali sąžiningai ir atvirai pasakyti, kada imti ziuidvestę traukiant prieplaukos sandėlin silkės, sirupo ar dar ko nors.

Nes Otaras turėjo „bangą“.

Plonučiai neaiškios spalvos plaukai buvo rūpestingai sušukuoti ir perskirti dešinėje pusėje.

Taip nešiojęs tuolaik, kai tarnavęs ekspeditoriumi Bodėje, paaiškindavo jis išdidžiai.

Žinoma, kasdien neturėjo laiko glotniai susišukuoti, todėl kur nors eidamas užsimaukšlindavo erdvią, geltoną ziuidvestę. Ši kabėdavo paruošta už siūlų kilpelės šalia durų su dėmėta, ovalia emalio iškaba, kurioje buvo parašyta: PRIVATUS.