Хербьёрг Вассму: Tora Namas su akla stiklo veranda

Iš seno apsilupusio ir apšepusio stogo galėjai aiškiai matyti ir viena, ir kita. Jis dvelkė senų dienų savininku ir didžiuoju kapitalu nuo pat akmeninio stogo su samanomis ir kirų mėšlu iki pat storųjų sienų iš rankomis iškaltų akmenų ir su šaknimis vieno metro gylio dirvožemyje.

Namas buvo trijų aukštų, su rūsiu ir daugybe aukštų, nesandarių langų.

Iš pavėsinės tebuvo likęs apsamanojęs griovys, už kurio vieną vasarą penktasis Elizifos vaikas užkliuvęs susilaužė koją. Tačiau giedromis, šaltomis dienomis dūmas virš sulopyto stogo kildavo vis dar didingai, ir iškart iš trijų kaminų.

Todėl buvo visada gerbiamas.

Bet iš ponų juo labiau buvo ne kažin kas likę. Jie dingo dar sunkiame ketvirtajame dešimtmetyje. Ir nuo to laiko namas buvo paliktas griūti žalojamas sambūrių.

Mat į Šimtabutį užklysdavo vargšai. Nešantys sunkią naštą ir stokojantys žemės gėrybių bei daiktų. Vienas kitas stokodavo ir dvasingumo.

Jie spietėsi apie tas tris laiptines ir ateidavo į pagalbą, kai tik visuomenėje atsirasdavo laisva vieta. Ar prieplaukose, ar apylinkių žvejų nameliuose, ar po skliautuotomis lubomis pas pasiturinčius žmones valymo darbams.

Šimtabučio žmonės dėl savo ramumo negalvojo apie tai, kad jie turėtų paveldėti žemės. Tai jiems mažiausiai rūpėjo.

Bet kai virš Laužakalnio ir Arklių skardžio vėlų rudenį imdavo šviesti mėnulis, kai motinos būdavo nuvijusios vyresnėlius į kolektyvinį lauką pabulviauti ir prasidėdavo metinė nesantaika dėl to, kur baigiasi Elizifos, o kur Arnos ir Pederio rėžiai, visi po lempomis savaip nurimdavo. Arba, jei būdavo jauni, bastydavosi po kaimą, o jei būdavo dar jaunesni, žaisdavo tamsiame rūsyje slėpynių.

Mėnulis virš senojo slibino galvos ant pietinio kraigo (nuo šiaurinio kraigo šis nukrito dar prieš karą) pažerdavo gausiai sidabro, ir Šimtabučio mintys pakildavo virš savo pilkos ramumos.

Saulei įsitempus virš apsnigto, seno akmenų stogo, vyrai grįždavo namo su menke ir ikrais. Iš rūsio būdavo atnešamos migdolinės bulvės, ir namas prisipildydavo sunkaus, taikaus garuojančių kepenėlių kvapo.

Tada jie iššūkalodavo žiemos tamsą pro atvirus langus, o moteriškės viena kitai padėdavo nustumti karučius iki upės žiočių, kur palikdavo per žiemą pageltusias, apibrizgusias staltieses blukti ant uolų ir senose sniego pusnyse.

Visa poezija slypėjo detalėse. Kad ir palaimingame lašėjime iš nulaužto latako. Bet šis buvo drovus ir pamirštas it vargšas vaikas, kurio niekas nenori žindyti ar mylėti.

Stebuklai vargšą retai aplankydavo. O jei aplankydavo, tai palydimi stingdančio vėjo ir skęstančių laivų.

Būdavo ir taip.

Tenai, Šimtabučio verandos palėpėj, daugelį metų tupėjo sena našlė. Ji megzdavo kiemo vaikams ir visiems iš eilės karšdavo kailį už šunybes.

Ji apmėtydavo akmenimis valkataujančius šunis ir plaudavo laiptus nežiūrėdama, ar jos savaitė, ar ne. Šit kaip turėjo džiaugtis vidurinės laiptinės gyventojai. Bet ilgainiui, pradėjusi puode skalbti puodelių šluostes, pamiršdavo ne tik pati nusiprausti, bet ir numazgoti laiptus. Galiausiai jai teko persikelti į senelių prieglaudą Breilane. Ten išbuvo lygiai parą. Tuo ir baigėsi jos gyvenimas.

Šitaip palėpė virš verandos atsilaisvino Einarui, kai šį naujasis pastorius išginė iš savo namų, nes tas iš po vištų vogė kiaušinius, o iš podėlio – sūdytus lašinius. Toji palėpė buvo pastatyta virš senosios stiklinės verandos. Tiesa, stiklo buvo likę nebe tiek daug. Pietvakaris stiklus buvo nusiaubęs vieną po kito. Dabar buvo likę tik du. Tie žiūrėjo žemaūgio miško ir Laužakalnio pusėn, kur neužklysdavo žiemos vėtros. Vyrai pietvakarių pusėje nuo audrų ir vėjo buvo prikalę stalo lūženas ir plokštes.

Kai lauke įsižiebdavo šviesa ir imdavo žėrėti baltos, ūmios jūros keteros, visa stiklo veranda panėšėdavo į nereginčią akį. Pietvakarių pusėj tik du maži stiklai buvo išlikę sveiki. Jie atkakliai ir nustebę žvairavo į milžinišką dangų.

Palėpės grindys buvo klaikiai šaltos.

Užtat beveik nebuvo skersvėjo. Mažasis stoglangis neturėjo tokio trūkumo kaip skersvėjis. Bet jis verkė. Kai apakdavo nuo sniego ar lietaus, nuo jo lašėjo ir lijo.

Einaras netruko išmokti tų pačių gudrybių, kokių griebdavosi ir Kalės našlė. Jis pastatė po lašančia vieta prausimosi kubilą.

Ant grindų, po langu, buvo matyti nuo našlės dubens likusi apvali rūdžių žymė. Einaras greitai sumojo, nuo ko ji, ir pakišo ten kubilą užėjus jau pirmam lietui. Pro palaimintą plyšį lubose vidun žvelgė rūstus ir senas kaip pasaulis Dievo dangus – jei toks išpuldavo oras. Nereikėjo jokių užuolaidų nuo smalsių žvilgsnių, ir ten nebuvo jokių palangių vazoninėms gėlėms. Einarui tai kuo puikiausiai tiko.

Tobijasui A. Brinkui ir Valdemarui E. Brinkui Saloje kadaise priklausė visa, kas gyva ir kruta. Jie per atstumą vadovavo kiekvienam žvejybiniam laivui į pietus nuo Įlankos ir žėrėsi kišenėn pelną. Senais laikais iš dviejų poniškų namų su tarnaitėmis, pobūviais ir visokio plauko šventėmis buvo davinėjami gyvybiškai svarbūs nurodymai. Pastoriaus namai buvo trečioji valdžia, ir ji vis dar buvo išlaikiusi savo pozicijas, kad ir nekalbant apie kronas ir eres.

Ketvirtajame dešimtmetyje nutiko kai kas nesuvokiama: kaimo savininkai Brinkai bankrutavo. Prieplaukos ir žvejybos įmonė, namai ir žemės – viskas pasirodė buvę pirkta skolon ir įkeista. Prasti laikai ir spekuliacija – sakė tie, kurie tokius dalykus išmanė.

Pagrindinė sodyba buvo didžiausia ir priklausė vyriausiam broliui T. A. Brinkui. Ji stūksojo su savo išdrožinėtais kraigais ir stikline veranda Kranto žemumoje.

Iš pradžių atkeliavo ponas iš Bergeno ir bankrutavusį būstą valdė vieną žiemą ir vieną vasarą. Bet kadangi buvo paprasčiausiai pasamdytas vienos Bergeno firmos prižiūrėti tvarkai, pamažu ėmė manyti, kad pernelyg vieniša tokiam ponui ir senberniui kaip jis sėdėti šiaurėj šviečiant šiaurės pašvaistei ir klykaujant kirams. Kad ir kaip ten buvo, vieną pavasario dieną jis dingo ir daugiau niekada nesirodė.

Šiandien pagrindinė sodyba talpino gyvą knibždėlyną žmonių ir buvo teisėtai pavadinta Šimtabučiu.

Tolėliau, šlaite, stūksojo Sodyba, tiesa, mažesnė nei Šimtabutis, bet už balto fasado, kurį dažė net kelios kartos, buvo išlaikiusi ne taip jau mažai orumo. Ji buvo mokykla, ją kūreno ir visaip prižiūrėjo senasis Almaras iš Hestvikos.

Per karą vokiečiai sodybą aptiko. Buvo pataisyti seni vyriai ir nudažyti išblukę šilkiniai tapetai. Po stogo sijomis skardėjo šiurkštus juokas ir riksmai, o į kambarius amžiams įsismelkė nesuvokiamas odos ir šlapių uniforminių švarkų kvapas.

Praėjo vieneri taikos metai, kol kažkas suprato, kad siųsti nekaltus vaikučius į mokyklą morališkai saugu, tačiau žmonės dauginosi it apsėsti, ir vietos senajame mokyklos name pačiame kyšuly pasidarė per mažai. Tada pasirodė vaikai su Almaru iš Hestvikos ir paėmė Sodybą į savo rankas. Bet senoliams, jaučiantiems didelę pagarbą didikų laikams, tai, kad Sodyba keliauja iš rankų į rankas, buvo bloga žinia. Ir jie nėkart neužsimindavo apie mokyklą kalbėdami apie Sodybą, kaip neužsimindavo ir apie barakus ar koncentracijos stovyklas.

Tačiau Almaras nepasidavė nostalgijai. Pagaliau turėjo iš ko valgyti duoną.

Vaikus žmonės noriai veisė, o kūrikas reikalingas, kad prasčiokas nesušaltų peržiem.

Palaimingas vasaras jis galėdavo ramiai leisti fiorde su juodžuvėmis.

Mokslo metais Almaras kūreno metrines krosnis, kuopdavo išvietes ir rankiojo šiukšles.