Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– Reikės truputį prigulti. Pavargau. Buvo tiek daug darbo. Vėlai guldavausi ir…

Torai buvo keista, kad per darbymetį teta guli ant kušetės. Bet ji siuvo toliau. Tylėdama. Sėdėjo nugara į kušetę, o prieš akis vėrėsi vaizdas į dirvonus ir beržais apsodintą alėją. Ant sienos tiksėjo laikrodis. Krosnelė skleidė šilumą. Mikliai darbavosi pirštai. Ir vis dėlto kambaryje tvyrojo kažkoks šaltukas, nes teta nedirbo ir tyliai gulėjo ant kušetės. Tora nepasižiūrėjo, ar ji miega. Alsavimo nesigirdėjo. Atrodė, tarsi teta Rakelė sėdėtų ir žiūrėtų jai į nugarą. Nuo tų minčių pasidarė taip nejauku, kad galiausiai Tora pakilo ir išėjo į kiemą. Prieš išeidama ji praustuvėje nusiplovė rankas. Žvilgsnis užkliuvo už Rakelės. Kokia ji išblyškusi! Guli užmerktomis akimis. Bejėgiškai. Tora suglumo ir išslinko į lauką. Sėdėjo šaltyje galvodama, kad šiandien Bekejorete kažkas ne taip.

Kai grįžo vidun, Simonas jau buvo parėjęs. Rakelė virė marinatą vyniotiniams. Juokdamasis jis porino apie įmonę ir kaimą. Gnybtelėjo skruostą Torai, Rakelę apglėbė per klubus. Bet ore kažkas tvyrojo. Nuo to niekam negalėjo būti gera.

Po keturių dienų Rakelė nuėjo į kaimą. Sėdėjo ir laukė savo eilės pas gydytoją.

Kūnai ant kėdžių su plieninėmis kojomis. Vangi tarpusavio šneka.

Rakelė jautėsi mirtinai nuvargusi ir negalėjo įsivaizduoti, kaip tai galima paaiškinti vyrui – net jeigu jis ir gydytojas.

7

Ingrida apsivilko išeiginį paltą. Tiesą pasakius, tik juo vilkėdama ir tegalėjo pasirodyti tarp žmonių. Šia proga buvo išskalbta ir išlyginta mėlynais ir žaliais langeliais skara. Išplauti plaukai – tik kam skirtas jų žvilgesys? Prieplaukoje ryškios šviesos nutviekstas jos veidas atrodė liguistai išblyškęs. Vyrai šnairavo į ją. Bet nieko nesakė. Linkčiojo sveikindamiesi, kad nemanytų esanti atstumta.

Už motinos lyg koks šešėlis stovėjo Tora. Rankoje ji laikė iš pažiūros lengvutį rudą lagaminėlį.

Ir štai prie išmirkusių ir aptriušusių prieplaukos polių, išmesdamas saujelę žmonių, prisišvartavo maršrutinis keltas. Jam ramiai siūbuojant į šonus, sulalėjo balsai, sutrinksėjo per bortą iškraunamos dėžės ir statinės.

Dangus buvo giedras, jūra rami, kirai – geros nuotaikos. Bet šaltukas grabinėjo. Gailiai cypavo keltuvas. Buvo girdėti, kaip po kojomis girgžda sniegas.

Ingrida vyko į miestą, ir visi žinojo, kokiu reikalu.

Kai sukdamas Įlankos pusėn maršrutinis keltas kiek pasisiūbavo posūkyje ties Kyšuliu, Tora, stovėdama pakrantėje, pamojavo. Bet ant denio nieko nebuvo. O kai tas juodašonis laivas it koks vaiduoklis aplenkė Kyšulį su Šimtabučio prieplauka ir nučiuožė tolyn į šerkšnotas ūkanas, Tora jau stovėjo ant kalniuko už Šimtabučio. Plaikstėsi kaselės, sužvarbo rankos. Greta riogsojo samanotas, apšepęs senasis vėliavos stiebas, kurį dergė aptūpę kirai.

Iš taip toli Tora nebegalėjo matyti, ar kas stovi ant denio.

Uždususi nuo smarkaus bėgimo, ji šalčio nebejuto. Bet jis sklido iš vidaus. Iš pradžių motina nesakė, ko jai reikia mieste. Neminėjo jo vardo. Matydama, kad tai ją kamuoja, Tora vis svarstė, kaip motinai padėti. Pagaliau tarė:

– Ar veši jam drabužių?

– Ne.

– Tai gal duonos?

– Ne.

– Ar jis ten gauna ko reikia?

– Taip. Pasisaugok, kad lėkdama į Bekejoretą nenusisuktum sprando ant ledo gurvuolų…

Motina suprato, kad Tora žino. Daugiau apie Ingridos reikalus mieste jos nekalbėjo.

Turėjo grįžti po trijų dienų. Greičiau neįmanoma. Gerai sutapo – šiomis dienomis darbo šaldiklyje nebuvo.

Tuščioje virtuvėje krosnelė buvo užgesusi. Tvyrojo tamsa. Name pasigirstantys garsai Torą ramino. Viršuje gerklę laidė Elizifa. Jos balsas buvo šaižus kaip ir seniau, tik pati nebebuvo tokia energinga. O Solė pritilo, bet buvo smarkesnė.

Tora susirado reikalingus daiktus. Kuprinę, drabužius. Ir džiūgaudama greitai nustraksėjo į Bekejoretą.

Tik vieną kartą, kai gulėdama švarioje palėpės lovoje ji išgirdo Simono ir Rakelės balsus, jai suspaudė širdį dėl motinos. Tie lipšnūs iš miegamojo sklindantys balsai tarsi pasityčiojimas. Iš jos taip pat.

Bet viskas nuščiuvo. Nakties tamsoje ramiai ilsėjosi visas pasaulis. Name kažkas trekštelėdavo nuo šalčio. Lyg gailiai suinkštų per miegus.

8

Būdavo trošku nuo drėgnų drabužių, parūgusio autų šuto ir prakaituotų kūnų. Kieti suolai nusėsti visi iki vieno, nė piršto neįkiši. Vienas kitas, mėgindamas įsitaisyti plačiau, stumtelėdavo kaimyną į šoną, bet ne visada sėkmingai. Kildavo sumaištis, pasipildavo keiksnojimai.

Jaunimėlis sėdėjo pačiame gale. Susispaudę, – pagaliau nesibaimindami dėl priekaištų, – visa eilė lyg vienas kūnas. Susimetę į daugiau ar mažiau laimingą simbiozę, nelygu kas sėdi šalimais.

Dvi savaites iš plakato į juos žvelgė „Maja iš Maliojos salos“. Dabar jie laukė trokšdami juslinių įdomybių. Tačiau kaimo kino mechanikui nesisekė paleisti aparato. Jis tvirtino, kad dėl šalčio bevežant. Bet jam atliepdavo daugiabalsis: „Fuuui.“ Tai reiškė, kad jam gali baigtis labai prastai, jei ekrane nesugebės parodyti moters.

Tora, Solė, Jorgenas ir dar vienas vaikinas iš kaimo klausėsi erzeliavimo, sklindančio iš paskutinio suolo. Jorgenas išsišnypštė į delną ir pats jau buvo bebandąs padūkti. Bet Solė užlaužė jam ranką. Visą valandą jie žvarbo prie durų, kad užsitikrintų vietas antros eilės viduryje.

Kaip devintame danguje. Sukandę dantis, prisispaudę užpakaliais prie suolo, jie nepasidavė stumdynių bangoms iš abiejų pusių. Suolas grėsmingai svyravo, nes atraminė jo koja per vidurį buvo lūžusi. Bet jiems nerūpėjo. Juk pirma atlaikė. Sėdėdami iš šonų Solė ir Jorgenas spaudė vieną prie kito anuos du.

Tora juto stangrius berniukų kūnus. Drabužiais aptūlotas žmogaus formas. Kiek mena, niekada nėra sėdėjusi taip glaudžiai. Šitaip – ne.

– Velnias, kaip jie triukšmauja.

Jorgeną tai erzino. Ir vien dėl to, kad pačiam knietėjo būti tarp jų.

Netikėtas bakstelėjimas alkūne vos nenuvertė jo ant grindų, ir jis kaip patrakęs ėmė spraustis atgal ant suolo, bandydamas atsikovoti prarastą vietą. Plykstelėjo noras atsikeršyti.

Lauke šniokštė ir pliaupė. Kaip grėsmingas įspėjimas langus lipdė šlapdriba. Tarpais stiklu nuvarvėdavo vienišas stambus lašas. Per jo paliktą šliūžę vėrėsi pasaulis.

Viltingi veidai skendėjo iškvepiamų garų rūke; nesvarbu, atėjai sušlapęs ar ne, drėgmė skverbėsi iki kaulų.

Kam nors pravėrus laukujes duris, į vidų plūstelėdavo šaltas, drėgnas oras ir, susimaišęs su salės šutu, virsdavo nirtulingu balzganu debesiu. Pasisukiojęs sūkuriais prie durų jis ištirpdavo salės tamsoje.

Pagaliau pasigirdo aparato burzgesys. Visi kiti garsai kaipmat nuščiuvo.

Įsivyravo taika ir ramybė, praviros burnos gaudė orą. Ant išplaukusio ekrane vaizdo mirguliavo „sniegelis“. Paskui viskas ėmė palengva ryškėti ir savaime susirikiavo į vietas. Kažkas išjungė šviesą, ir visi nuskrido kitur. Ant salėje sėdinčios daugiagalvės būtybės nusileido svajos. Svajos apie pasaulį, kur žvilga perlamutras, kur vien džiaugsmas ir melancholija. Kur tikra meilė buvo įvardijama, o ne tik pasilikdavo slaptu nuotykiu vasaros krūmokšniuose. Garų pritvinkusioje tamsoje aparatas metė piltuvo formos šviesos srautą, kuriame nervingai šoko gausybė dulkių.

Protarpiais sugirgždėdavo mechaniko batai, kai pakilęs nuo savo rudos pintos kėdės jis prieidavo prie aparato. Neapsikęsdami gretimais sėdintieji aršiai sušnypšdavo „tš“. Atrodė, kad šnarpšdama ruošiasi pulti kažkokia plėšri pabaisa. Trukdyti nevalia – paskui kiek įmanydami jie vėl sukaupdavo dėmesį į ekraną.