Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Laiptinės buvo pakvipusios keptomis silkėmis. Lietuje vėjas varstė trejas praviras duris. Silkių ir bulvių kvapas. Vadinasi, vyrai namie. Kieme nė gyvos dvasios. Tora matė juos pro langą. Jų šešėlius. Tėvų, motinų, vaikų. Pasilenkusių vienišių… Toros lange buvo tamsu.

Silkių kvapo virtuvėje nesijautė. Krosnelėje dar ruseno žarijos, o nuo sienų dvelkė šiluma.

Jokių rytmečio pėdsakų.

Nusimesdama drabužius ji jautėsi pačiu laimingiausiu pasaulyje žmogumi, kuris gali susišildyti vandens ir nusiprausti virtuvėje priešais ugnį. Nusiplauti tą gvazdikų dvoką ir visokią bjaurastį. Niekas neateis. Grėslumo nebėra. Visa kita priklauso tik nuo jos pačios. Ji Tora – viena su savimi.

Vieni neuždengia savo senų, patrūnijusių laivų, kiti po valgio neperbraukia burnos plaštakos viršumi, treti nesislepia po kauke.

Torai pasisekė. Jos niekas nematė. Ji sėdėjo prie savo rudų mokyklinių vadovėlių, aplenktų vyniojamuoju popieriumi iš Otaro krautuvės. Knygų viršelius ji išmargino piešiniais. Per juos ėjo ryškūs popieriaus ruožai. Tarsi nagais perrėždami viršelius.

„Konfirmantas“ greitai grąžino jai rašinių sąsiuvinį. Pasakė ja nusivylęs. Taip, žinoma. Nusivylusi buvo ir ji pati.

Kuo ji nori būti užaugusi?

Plaus laiptus, dirbs šaldykloje, eis prižiūrėti vaikų, pirks pieną.

Ne! Ji siuvinės virtuvines staltiesėles, dirbs kontoroje ir, šypsodamasi vyrui, valgys pietus, kuriuos bus paruošusi tarnaitė. Šluostysis lūpas servetėle ir nesiliaus šypsotis.

Ne! Ji bus turtinga! Išvažiuos į pasaulį ir taps įžymia aktore arba rašytoja. Susitikinės su karaliais ir karalienėmis, gyvens dideliuose rūmuose ar prabangiuose viešbučiuose, kur palubėje milijonais kristalų raibuliuoja sietynai. Grieš fleita pilnose žiūrovų salėse, kur sienos apmuštos audeklu, o virš durų mirkčioja raudona lemputė – kartą ji matė filme. Girdės plojimus, kai paskutiniai tonai šiltu skambesiu dar plevens tamsoje virš sėdinčios publikos. Apie visa tai ji rašys ilgus laiškus ir siųs blizgančius atvirukus motinai, dėdei ir tetai, Giunai, Fritsui ir Solei. Siųs jiems plokšteles su savo įrašais.

Retsykiais atsisakys visų kvietimų ir šviesią mėnesėtą naktį prarymos viena. Pagros sau. Arba tyliai sėdės ir ilgėsis namų.

Paauksuotose žvakidėse degs aukštos žvakės, tokios kaip bažnyčioje, o ji gailėsis Solės, kurios nelydi tokia sėkmė kaip ją, Torą, nors ši geraširdė ir verta geresnės dalios.

Namuose ji lankysis retai. Į Otaro krautuvę atėję Kalėdoms apsipirkti žmonės stoviniuos svarstydami, ar Ingridos duktė Tora parvažiuos namo per šventes. Kalbės, kaip Ingridai nusisekė, kad taip puikiai klostosi dukros gyvenimas. Kalbės, kad gal ir gerai, jog jam buvo lemta mirti kalėjime.

Bet „konfirmantui“ viso šito neaprašysi…

Virdulyje tyliai šnypštė vanduo, ji neleido jam ataušti, kol motina grįš iš šaldyklos. Vakarykštės žuvies kepsneliai paruošti. Likusios keturios bulvės supjaustytos kubeliais. Visa tai su griežinėliu sviesto guli keptuvėje. Kai tik prireiks, nuo virtuvinės spintelės ją perkels ant viryklės kaitvietės.

Ji uodė maisto kvapą. Nei blogas, nei geras. Tačiau ji sakys, jog jau pavalgė. Nueis ir pabus kamaraitėje, kad motina galėtų nusiprausti ir pavalgyti viena. Pabus nuošaliai, kad ji galėtų netrukdoma pamąstyti. Kai motina atsiguls ant kušetės pailsėti, Tora nukraustys stalą.

Šiandien Tora nori būti gera, nes nežino, kaip atrodys iš darbo grįžusios Ingridos veidas. Paprastai ji žino. Motina visada tokia pati. Ypač dabar, kai jo nėra. Jau daug savaičių vis tokia pati. Pilka, bet palaimingai rami. Juk nesklinda jokie šiurkštūs žodžiai, nereikia baimintis koridoriuje aidinčių jo žingsnių.

Tačiau šiandien šiame kambaryje verkė Rakelė.

Ir todėl negali žinoti, ar motina bus tokia pati. Galbūt grįš tokia veido išraiška, kokios Tora net nesapnavo. Gal bus dar prasčiau… Arba geriau. Ji ėmė įsivaizduoti, kad Rakelei pavyko susitaikyti su motina. Kad jiedvi lankysis Bekejorete kaip pirma. Kad ji galės nunešti tą išsiuvinėtą staltiesėlę… Išskalbta ir išlyginta ji gulėjo tarp žurnalo „Namai“ lapų. Šitaip nesusiglamžys. Bet motinai jos nerodė. Skalbė ir lygino kaip įmanoma atsargiau, bijodama atardyti pakraščius. Juk tetai patiktų gražiai apsiūti ją tais geltonais apvadais. Juos buvo rodžiusi Torai ir klaususi, ar tiks. Tora atsakė, kad tiks. O kaipgi ne – jie tokie gražūs.

„Kuo aš noriu būti užaugusi?“

Jai buvo liepta parašyti dar kartą, geriau. Tora žvilgtelėjo į laikrodį. Dešimt po šeštos. Buvo prirašiusi du puslapius apie tai, kaip ieškos darbo kontoroje. Kaip nusipirks namą ir dviratį. Ir nė žodžio apie griežimą fleita ar apie sietynus, sceną ir šlovę. Tai nuskambėtų kvailai. „Konfirmantas“ to nesuprastų. Tik dar kartą nusiviltų.

Tora rašė tiesiai į švarraštį kiek galima dailesnėmis raidėmis. Rašė neskubėdama, kad matytų, ar teisingai rašo žodžius. Kad nebereikėtų tikrinti.

Antraštę pirmajame puslapyje ji užrašė didžiulėmis raidėmis, todėl kai baigė, jai dar buvo likę pusė neprirašyto paskutinio puslapio, tad ant jo dar nupiešė gražią moterį. Plonu liemeniu ir garbiniuotais plaukais. Sijonas buvo panašus į tą, kuris kabojo Otaro vitrinoje. Mėlynas, lygia viršutine dalimi, o nuo klubų klostytas. Aukštakulniai batai buvo išsiklaipę ir atrodė kvailai. Tora nemokėjo piešti nei kojų, nei batų. Jai tai buvo sudėtinga. Geriausiai sekėsi veidai. Ji mokėjo piešti profilį: gražiai išraityti nosį, kaktą ir lūpas. Žinojo kaip, nes buvo išstudijavusi žurnalų nuotraukas.

Visos jos nupieštos moterys buvo gražuolės. Kažin kodėl? Juk tokių gyvenime jai beveik neteko matyti. Bent jau čia, kaime. Pakreipusi galvą į šoną, ji dėl juoko pripiešė moteriai rankinę. Specialiai „konfirmantui“! Ji parodys Solei. Bus iš ko pasijuokti.

Užlipusi į viršų Solės nerado. Išėjusi su mergina iš kaimo. Ta daug vyresnė už Torą.

Elizifa pasakė, kad lakstant tamsiais vakarais galima susidurti su visokiausiomis pagundomis, o tai prieštarauja Dievo įsakymams, ir ji paragino Torą gyventi dorai, neversti motinos sielvartauti bemiegėmis naktimis, kaip daro Solė.

Pasikišusi sąsiuvinį po pažastimi, Tora nuskubėjo žemyn. Pajuto skersvėjį nuo laukujų durų ir išgirdo laiptais lipant motiną. Lengvai, pamažu. Bet tai buvo ji.

Kai tik jiedvi įėjo į virtuvę, Tora iškart pastebėjo, kad jos veidas toks kaip visuomet.

Motina paklausė, ar paruoštos pamokos. O mintimis ji buvo kitur. Kaip visada.

Tora atsakė, kad paruoštos. Neleisdama tam žodeliui suskambėti džiaugsmingai. Visko dar gali atsitikti.

Ir ėmėsi šildyti vakarienę, o motina nusirengė, pakabino drabužius. Svetainėje nusiprausė šiltu vandeniu. Šiltu! Ten ji užsibuvo gana ilgai.

Kai pasirodė, jos veido oda buvo glotni, o antakiai ir blakstienos drėgni. Drėgni buvo ir gražiai sušukuoti plaukai. Vilkėjo ji švarią palaidinę ir senąjį išeiginį sijoną. Segėdavo jį, kol dar nebuvo pasisiuvusi suknelės…

Tora net kvapą sulaikė.

– Pamaniau… – tarė Ingrida, atsargiai atsipjaudama gabaliuką kepsnelio. – Pamaniau, kad šį vakarą galėtume nueiti į Bekejoretą… Juk žinai, šiandien dvidešimt septinta… Tetos gimtadienis…

Ištarė sužeisto, tačiau išgelbėto jūrų paukščio balsu.

Tora nuskriejo nuo kėdės. Nelabai suvokdama, ką daro. Skeryčiodama rankomis ir kojomis puolė Ingridai į glėbį.

Klijuote nuslydo į šalį lėkštė su žuvų kepsneliais ir keptomis bulvėmis. Stiklinė su vandeniu apvirto. Tora pajuto, kaip pamažu aplink juosmenį šlampa drabužiai. Bet kartu ir nejuto.