Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Abu išsižergę, susikišę rankas į kišenes. Išsiviepę kaip suaugę bernai. Ypač Olė. Įsitikinęs savo pergale. Jos neturės kam pasiskųsti.

– Ar tik ne vokitkos brangiausias aukselis tarškina pieno bidonėliu? Kiek šiandien sukėlei gaisrų?

Mėgdžiodamas moterišką eiseną Olė pasikraipė priešais Torą. Tokių patyčių ji seniai nebuvo regėjusi. Pervėrė širdį kaip peiliu. Atrodė, lyg į ją kas mėtytų akmenis. Į galvą, veidą, akis. Bet burnos nepravėrė. Tylėjo kaip žemė.

– Užsičiaupk, šunsnuki! – grėsmingai suriko Solė ir žengtelėjo į priekį.

– Ką ji ten pliurškia, gyvena Šimtabutyje ir dar pučiasi, a? Boba kaip troba! O tavo močia ar vis dar tokia pat kvanktelėjusi?

Solei užvirė kraujas. Ji suaugusi, konfirmuota mergina, jos įniršis teisėtas. Iškėlusi skardinį bidonėlį puolė tą didžiavyrį. Visa laimė, kad bidonėlis buvo tuščias. Ji iš visų jėgų vožė juo už save mažesniam Olei per galvą. Tora išpūtė akis. Net ir smarkiai kivirčijantis ji niekada nebuvo mačiusi, kad Solė prieš ką nors keltų ranką. Priešingai, ji visada vadovavosi sveiku protu ir taikydavo peštukus, kol dar nė vienam nebūdavo iššokęs raudonas burbulas. Dabar ji buvo įdūkusi it bulius. Trumpi plaukai pasistojo nelyginant ežio spygliai – toks paveiksliukas kabojo mokyklos koridoriuje. Lūpų kampučiuose pasirodė putos.

Kai po epizodo su bidonėliu Olė atsitokėjo, įniršis apėmė ir abu berniokus.

Tora suprato – visa tai nieko gera nežada. Dviese prieš Solę. Jėgų persvara didelė.

Tora šaukė, kad jie liautųsi, bet niekas neklausė ir nekreipė į ją dėmesio. Juodu pargriovė Solę ant žvyrkelio. Vienas laikė rankas, o kitas, atsisėdęs ant pilvo, taip daužė jai krūtinę, kad ji ėmė vaitoti iš skausmo.

Užtektinai pridaužęs Olė užplėšė iki kaklo jos trumpą ploną medvilninį sijonėlį ir parodė savo sėbrui visą gražybę.

Tuo tarpu Tora bejėgiškai sėdėjo kelkraštyje. Ūmai jos akis užtraukė raudona valktis. Ji visa užvirė ir kaukdama puolė talžyti bidonėliu.

Bidonėlis buvo senoviškas, patvarus. Kietadugnis.

Pasigirdo dejonės ir aikčiojimai. „Juk daužau berniokus“, – tikino ji save. Talžydama vadovavosi paprasta logika: kuo daugiau smūgių, tuo didesnė žala. Kuo sparčiau daužo, tuo daugiau smūgių.

Torai į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad mušti malonu.

Tuomet ant jos peties nusileido ranka. Ji ryžtingai perėmė bidonėlį, o valdingas balsas tarė:

– Nagi, apsiramink, apsiramink! Pažiūrėkim, kas čia darosi… Kaip laikotės, a?

Fritso tėvas!

Jis šyptelėjo. Nejau? Padėjo berniokams atsikelti. Virš vienos Olės akies žiojėjo perkirstas antakis. Kita akis buvo užputusi. Jis verkė graudžiai, pasistriūbaudamas. Monsenas savo nosine nubraukė jam snarglius ir ašaras.

Mažiausiai nukentėjo Rojus. Solės kelis buvo smarkiai nubrozdintas. Bet akyse švietė pergalė. Baigti grumtynių ji dar neketino. Pakišo Rojui koją kaip tik tuomet, kai šis pasijuto laisvas ir išvaduotas. Šis griuvo ant nosies. Bjauriai susižalojo. Jau buvo bepuoląs keršyti, tačiau Monsenas mušeiką ryžtingai sulaikė, o Solė klykė kaip laukinė:

– Tik pabandyk, šunsnuki! Aš tau parodysiu, kas kaime kvanktelėjęs – šito tu gyvenime nepamirši! Na, pabandyk… tik pabandyk… – net žagčiodama stūgavo ji.

Berniokai nurėpliojo link pašlaitėje prisiglaudusių namų. Šliaužė kaip prilupti, uodegas pabrukę šunyčiai.

Kautynės baigėsi. Laiptais ir koridoriumi Monsenas nulydėjo mergaites į savo namus. Jis aptvarstė žaizdas ir, klausydamasis grumtynių istorijos, vis įterpdavo: „Fui, fui.“ Randi paklausus, kokiais žodžiais plūdosi berniokai, kambaryje stojo tyla. Nepaisant visko, Monsenas palaikė mergaites sakydamas, kad „didvyriai“ gavo ko nusipelnę.

Tora užsimiršo esanti Fritso namuose. Kol išvydo jį durų plyšyje. Buvo jis savo kurčnebylių mokykloje. Tačiau vis tiek stovėjo čia ir įbedęs akis žiūrėjo į ją.

Ir tada ji suprato, kad jai trūksta jo. Kad buvo jį įžeidusi. Juk daug kuo tas nebylys vienišesnis nei ji. Susivokė, jog dėl nebylumo ji nežiūrėjusi į jį kaip į visavertį žmogų.

Daugiau ji niekada jo nebeatstums, nebeleis, kad grėslumas jį nuvytų! Niekada! Fritsas – tai Fritsas. Jai jis daugiau negu tik Fritsas.

Dabar ji tai aiškiai suprato, nes jo čia nėra ir todėl kambaryje žioji didelė ir skausminga tuštuma.

Pavakarė jau liejosi vidun, o pravertas langas žvelgė į vėsų, susimąsčiusį rudenį. Randi kepė kvepiančius gelsvus blynus, ant jų gausiai pabarstydavo cukraus. Fritso tėvas sužinojo Solės ir Toros vardus. Jis pats buvo vardu Giunaras, o jo armonika taip griaudėjo, kad kilojosi sutrūkinėjusios, nebaltintos lubos. Kraujuotas skuduras ant Solės kelio nepuošė tokios suaugusios, konfirmuotos merginos (kuri kitą šeštadienį eis į šokius, nesvarbu, verkšlens Elizifa ar ne), tas skuduras skatino vis kartoti pasakojimą apie grumtynes.

Kvatodama Randi plojo rankomis ir įsikarščiavusi vis niuktelėdavo joms į šonus.

Nekreipdama dėmesio į Solę, Tora senu įpročiu įsiropštė į Fritso lovą. Apsimuturiavo kojas užtiesalu, nors kambaryje buvo pakankamai šilta.

Ji išsivežė Fritsą į Berlyną. Senelė, tėvo motina, laukė jųdviejų išskėstomis rankomis. Vešėjo žalialapiai paparčiai, varteliai buvo atviri. O rožės…

„Jeigu paklaustų, kas yra meilė, sakyk, kad tai ne kas kita, o rožes šiurenantis vėjas…“ – kažkur buvo skaičiusi. Pernelyg gražu, kad patikėtum.

Prisiminė, kaip ji kadaise jausdavosi trečiadieniais. Kai buvo mažesnė – dar visai mažutė, bet jau mokėjo skaityti. Prieš grėslumą. (Tik pamanyk, kaip ji mąsto! Tolygu žmonių pasakymui: „Tais laikais prieš karą…“)

Taigi prieš grėslumą. Kiekvieną trečiadienį grįždama motina parnešdavo savaitinį žurnalą „Namai“. Ten buvo spausdinamas komiksas apie mažylį, vardu Prikenas1. Jis buvo toks mažas, kad jo namai tilpo degtukų dėžutėje. Tas padarėlis įsmigo Torai į širdį. Juk pasaulyje jis vienas toks mažas… Ji norėjo visada būti kartu su juo. Visada. Jis tapo neatskiriamas nuo malonaus trečiadienio laukimo. Kartą, kai motinos rankos muilo putose skalbė skalbinius rūsio skalbykloje, ji paklausė, ar būtų galima įsigyti štai tokį Prikeną. Ar motina galėtų kreiptis į žurnalą „Namai“, kad jį atsiųstų? Maldavo atkakliai, nors puikiai žinojo, kad prašo dangiškų migdolų. Tada Tora pajuto lengvą prisilietimą prie rankos. Tarsi per odą būtų nušiurenęs gerumas ir džiugesys. Gal tai meilė? Tarsi švelnus vėjelis? Arba gėlės?

Prisilietimas…

Ji kilstelėjo ranką ir švelniai brūkštelėjo Fritsui per skruostą. Skubotai. Jis suprato ir atleido, nebeniršo. Nieko neklausinėjo ir išnyko.

Solė sėdėjo atgręžusi nugarą ir šnekučiavo su Randi, Giunaras virkdė armoniką. Muzika tarsi pakylėjo namą. Nuo tų garsų Torą užliejo gerumas visam plačiam pasauliui. Ji pasidavė užplūdusiam jausmui ir nepaleido jo. Tartum giliai širdyje žinodama, kad tai ilgai nesitęs.

Tą vakarą pieno išpardavimo punktą Solė su Tora pasiekė vėlai. Begavo tik nugriebto. Bet ir užvoždamos bidonėlių dangtelius jos vis dar kikeno.

1 Taškelis ( norv. ).

5

Rytinė kava atsidavė svilėsiais. Tora virdulio nenusaugojo, o motinos kalbinti nedrįso.

Išsiuntusi perlaidą, motina tik ir vaikščiojo sudirgusiais nervais. Tora laukė, kol tai praeis. Tokiais atvejais ji buvo pratusi pasitelkti ypatingą kantrybę. Nesipainiodavo motinai po kojų, nebandė jos šnekinti, ir dažniausiai viskas baigdavosi gerai.