Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Ir dar – ką tik gautos pūkuoto audinio striukės. Vilkimos iš abiejų pusių. Ranka pasitaisęs plaukus, Otaras išvertė striukes pilkąja, pūkuota puse į viršų, o raudonoji švietė iš vidaus. O sąspaudos vidinėj pusėj – tikras stebuklas.

Tora spoksojo įrėmusi kaktą į vitriną. Kokia laimė turėti tokį drabužį!

Kartą jiedvi su Sole įsidrąsino užeiti ir pasimatuoti. Striukė buvo šilta ir maloni, skaniai kvepėjo.

Solei ji netiko, dėl to ši tik apsidžiaugė: esą nereikės svajoti. Tačiau Tora pastebėjo, kaip sužvilgo jos žydrosios akys. Jos didėjo ir plėtėsi per visą veidą. Regėjos, išsilies per kraštus…

Dramblota ta Solė iš Šimtabučio. Pati šaipėsi iš savo kūno. Kitiems to daryti nebereikėjo. Ką beužsidirbusi už valymą, viską atiduodavo namams. Tora žinojo, nors Solė niekada apie tai neužsimindavo. Elizifa, šiaip ar taip, juk motina, bet atsidavusi tarnystei Dievui, todėl ir namuose ruoštis taip pat teko Solei.

Torai pasirodė, kad mato Solės ranką, glostinėjančią vitrinoje kabančią pliušinę striukę, kaip aną popietę, matuojantis. Stambus, tvirtas nykštys ant naujojo drabužio visiškai netiko.

Į darbus įnikusias Solės rankas Tora buvo mačiusi šimtus kartų. Jos laikydavo apkramtytą trintuką, kai prie virtuvinio stalo Solė ruošdavo pamokas – tada visos kėdės būdavo atitrauktos į šalį, kad ant jų užsilipę mažvaikiai jai netrukdytų. Ryškiai juodos panagės. Visada juodos. Ne todėl, kad Solė nevala. Tačiau prieš ruošdama pamokas ji dažniausiai plaudavo grindis. Jai norėjosi, kad ruošiant pamokas aplinkui būtų tvarka. „Kaip tik tuo ji panaši į mano mamą“, – galvojo Tora.

Laiptinės plovimas, peleninių šveitimas, anglių sėmimas, kūrenimas – viskas lieka panagėse.

Tarsi nuo darbų tose panagėse kauptųsi sielvartas. Kad ir kaip stropiai Solė valė savo rankas, panagės kaip juodos, taip juodos.

Kai ji metė mokyklą ir užsiėmė vien valymu, rankos dar labiau įraudonavo.

Rausvi apgamėliai virš riešo buvo gražūs. Bet ne vietoj. Ant sausos, suskilusios odos. Plaštakos viršus raukšlėtas, išmirkęs, delnas – glotnus it jūros akmenėlis. Šen bei ten žaizdelės, nuobrozdos. Tačiau dėl to ji burnos nepravers, neverkšlens. Ne tokios jos didelės, kad reikėtų aptvarstyti ar užklijuoti pleistru. Yra, ir tiek. Kad ir kur ji eitų, jos visada kartu.

O toji striukė netiko. Nei prie figūros, nei prie rankų. Netikėtai Torą užliejo keistas švelnumas motinos ir Solės rankoms. Panašų jausmą Tora patirdavo tada, kai nuėmusi nuo kabliuko žuvelę akimirką svarstydavo, ar neišmetus jos atgal į jūrą, bet baimindavosi, kad su šitiek žaizdų ši neišgyvens. Tos mintys dar ilgai sukdavosi galvoje. Jai regėjos, kad mato žuvelę gelmėse. Plaukia šonu sumišusi, bejėgiškai pliaukšėdama uodega. Mato perplėštą žiauną. Pro pilkus žvynus stirksančią ašaką. Žuvelė maža – menka ir ta ašaka. Vandenyse žuvų daug. Rankų taip pat daug. Jos žaizdotos. O tos žaizdos didesnės, nei atrodo.

Grįždama Tora praėjo Fritso ir Randi namus. Viduje tamsu. Tikriausiai jų nėra.

Fritsas – jos širdies žaizda. Ne vien dėl to, kad kurčias ir nebylys. Veikiau dėl to, kad matydama jį imdavo galvoti apie grėslumą. Tą rytą, kai pabėgo ir pasislėpė po žuvų džiautais, jinai jį prarado. Todėl, kad jis nieko nežinojo. Ir niekada neturi sužinoti, kad jis tapo pirmas, palietęs ją po… po to, kai anas …

Nuo tada ji ėmė vengti krantinės netoli Fritso namų. Vasarą praleido sėdėdama ant pakrantės akmenų ir spoksodama į uolėtas salas, o šaltas vėjas įkyriai landžiodavo po nudrengta striuke ir gairindavo akis. Ji norėjo kažką išmąstyti ir įvardyti, bet negalėjo rasti žodžių.

Tora nežinojo, ko jai labiausiai trūksta: Randi, knygų, muzikos ar Fritso.

Pagaliau ji liovėsi galvojus apie tai.

Mintyse apie Fritsą atsirado kažkas neatpažįstama. Kažkoks blankus lūkestis. Visą vasarą ji norėjo susitikti su juo. Ir nenorėjo. Norėjo ten nueiti. Sėdėti apsisiautus kojas raudonuoju užtiesalu ir skaityti. Žiūrėti į jį, nepastebimai tyrinėti jo veidą. Bet sykiu ir vijo nuo savęs tokias mintis. Dabar lyg kokia prieblanda viską buvo apgaubusi motinos gėda. Jis sėdi kalėjime. Tora nebesilankys pas juos. Geriausia būtų – niekur neiti.

Bet pasitaikydavo praeiti pro šalį, kai slampinėdavo viena. O viena dabar ji būdavo nuolat.

Jis buvo išvažiavęs į savo kurčnebylių mokyklą. Fritsas…

Iki Kalėdų negrįš. Susitikusi Solę Randi esą klausinėjusi apie Torą. Prašiusi perduoti linkėjimus ir kvietusi ateiti išleist Fritso. Valgysią tortą – bus linksma. Bet tą ketvirtadienį maršrutiniu keltu iš miesto motina grįžo viena ir Tora pas juos nueiti neišsiruošė.

Ji tiesiog nebepajėgė su viskuo susidoroti. Nebeišsijudindavo. Slankiojo po kaimą ir linkčiojo tiems, kurie sveikinosi. Tora stebėjosi, iš kur toks dėmesys. Dilgtelėjo širdyje: iš gailesčio. Nuo pasidygėjimo per nugarą ėmė lakstyti skruzdės. Pyktis užliejo veidą raudoniu.

O dar motina. Atrodo, Ingridai nepatinka, kai Tora pas ką nors apsilanko. Apie ėjimą į Bekejoretą jai nevalia net pagalvoti.

Kai motina buvo darbe, Tora pabaigė siuvinėti tetai skirtą takelį, bet paslėpė jį po čiužiniu, nes niekaip neprisivertė jo įteikti. Žinoma, galėjo nueiti ten ir be motinos žinios. Bet juk jau pakako to, kad jas vieną nuo kitos ir taip skyrė siena.

Šiandien motina pasiuntė Torą į paštą atnešti dviejų perlaidų blankų, o kai tik ši grįžo, tučtuojau sėdo pildyti vieno jų. Sakytum užgulė stalą. Visa papilkėjusi. Susikūprinusi. Paskui nuėjo prie krosnelės ir įmetė prirašytą blanką į ugnį. Jos veidas aiškiai bylojo, kad neatsakinės į jokius klausimus. Tada ji užpildė antrą. Greitai, ryžtingai, tarsi bijotų, kad įkvėpimas praeis: „Už audinį suknelei. Trisdešimt dvi kronos. Rakelei Bekejoret.“

Ir Tora išskubėjo į paštą; stovėjo panarinusi galvą, kol anapus langelio Tiurida sukiojo ir vartė užpildytą blanką, o prieš trinktelėdama spaudu keistai ją nužvelgė. Pasirodė, tarsi tetą Rakelę ištrenkė visam laikui.

Tora išsėlino iš pašto. Buvo baisiau nei įrašyti pirkinius Otaro krautuvėje ar pasirašyti pieninės knygutėje už paimtą pieną. Taip, daug baisiau. Tarsi žmonės permatytų jas abi su mama. Per paltą ir suknelę matytų jų nešvarius apatinius.

Metalas trinktelėjo į popierių. Tarytum išmušdamas tetą iš visų ateinančių dienų.

Toros žingsniai sudundėjo grindų plytelėmis. Ji pasijuto beišeinanti. Užuodė klijus, dulkes ir pinigus. Dideles riebių banknotų krūvas tarp Tiuridos pirštų. Motinos dešimtinės gulėjo už grotuoto langelio. O tos dvi kronos blizgėjo – šaltai ir abejingai. Kiekviena su skylute per vidurį.

Lyg kažkas būtų prakalęs Rakelėje skylę. Ir tai padarė motina. Ar ji to nesupranta?!

Už nugaros užsitrenkė durys. Jų langelis buvo aklinai aptrauktas purvu.

Vaikštinėdama po kaimą Tora nesiliovė atkakliai sau tvirtinusi, kad grėslumo kamaraitėje nebeliko. Šitaip ji gali padidinti mažąjį savo džiaugsmą. O kai dar atkakliau pagalvojo, tada ir mama susitaikė su Rakele ir Simonu.

Grįždama namo pralinksmėjo, nes diena tapo geresnė.

Po balas straksėjo gausybė žvirblių.

Kieme stovėjo raudonas dviratis su raudono tinklo krepšiu ir blizgančiu vairu.

4

Vieną popietę Solei su Tora einant pieno, iš už akmenų išdygo du kaimo berniokai. Jie laukė pasislėpę kaip tik toje vietoje, kur nebuvo nei pastatų, nei žmonių. Nebuvo nė vieno lango, pro kurį iškišusios galvą motinos sudrausmintų peštukus. Jokių liudytojų ir neribotos galimybės. Olė ir Rojus. Matyt, jie nebuvo pamiršę, kaip mokyklos kieme susitvarkė su jais Giuna, nors tai įvyko seniai.