Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Ir kas iš to, kad ji įsuko tokį tempą? Kas iš to…

Ingrida nuėjo namų link. Ji neatsigręžė pasižiūrėti, kaip sekasi anoms trims. Žinojo, kad jos šnekasi. Nakties tamsoje sklido pilni vangaus bejėgiškumo, žemi, prikimę balsai. Žodžiai trumpi. Dygūs. Kieti kaip akmenys. Juose – nepakantumas jai, Ingridai. Tačiau kad ir kaip būtų, jos piniginė pasipildys nemenka suma. Šį mėnesį ji galės atsiteisti. Už viską!

Sumokės Rakelei už suknelės audinį, pirktą tą kartą Breilane.

Otaro parduotuvėje mirgėte mirgėjo skaičiai, įrašyti prie jos pavardės. Atsiskaitys! Ir dar liks kelionei į Bodę pas Henriką, jeigu tik niekur nenakvos.

Ingrida užsispyrė, ir taip bus. Todėl grįždama kopė šlaitais iškėlusi galvą. Nė kiek nesistebėdama savo teisumu.

Ėjo skubėdama. Tačiau greitis jos nepaveikė. Veidą tebeslėpė kaukė. Spausdama namų durų rankeną ji buvo tokia pat išblyškusi kaip ir pjaustykloje, kai lankstė prijuostę.

Atvėrusi kamaraitės duris, persimetė su Tora keliais žodžiais.

– Aš… pavargau, einu gulti, – pagaliau išlemeno Ingrida, nenorėdama pradėti ilgesnės kalbos.

Ji nuėjo į svetainę prie tuščios plačios lovos. Nesvarstė, ar jai ko trūksta. Tikriausiai buvo pervargusi.

Paskui užtraukė užuolaidas ir nusiprausė šaltu vandeniu. Kad bent kiek atsikratytų žuvų dvoko. Jai pasirodė, kad pavyko.

Gulėdama kamaraitėje Tora stebėjosi, kodėl motina neatsinešė iš virtuvės šilto vandens. Staiga ją apėmė klaiki baimė dėl motinos. Tačiau šįvakar Tora jautėsi tokia bejėgė. Suplazdėjo širdis, lyg ketindama vėl pakartoti pašėlusio dunksėjimo bangą. Tora apsivertė ant kito šono, bandė nedažytose sienų lentose įžvelgti šakų intarpus. Bet kokia iš to nauda…

2

Henrikas atsisėdo į kalėjimą. Nuteistas už abu padegimus: Simono įmonės ir žvejų namelio. Pirmasis nusvėrė – taip buvo paskelbta. Tardymas įrodė, kad Henrikas žinojo, jog tuomet nameliuose nakvojo žmonės. Iš viso galėjo žūti septyni asmenys. Visi nustėro, kai sužinojo, kad Rakelė liudijo savo sesers vyro naudai, nors apie įvykį policijai pranešė Simonas. Besikuždančių žmonių akyse lakstė pykčio žiežirbos.

Kaip lengvinanti aplinkybė pasitarnavo ilgalaikė padegėjo depresija, sukėlusi piktnaudžiavimą alkoholiu. Taip pat aplinkybė, kad nusikaltimą jis ir įvykdė alkoholio paveiktas.

Salos žmonės niurnėjo nieko negirdėję apie Henriko depresijas. Kai esą reikia gelbėti girtuoklį, randama visokiausių pateisinimų. Depresijos! Tasai Henrikas – pamišėlis ir klastūnas. Ne kitoks. Tikras parazitas.

Stoviniuodami Otaro krautuvėje vyrai prisiminė, kaip pūtėsi Henrikas, kai ėmė sklisti kalbos apie palėpėje užsidariusį ir dėl gaisro pasekmių aimanuojantį Simoną. Pasipiktinę jie smerkė Henriką. Ir kuo labiau skalbė liežuviais tą liurbį su visais jo „nuopelnais“, tuo labiau jų akyse kilo Ingrida. Jie pasakojo ilgas ir painias istorijas, atkasinėjo įvairias smulkmenas iš tų laikų, kai Ingrida ir Henrikas kartu dar negyveno. Kai kas tvirtino, kad prieš tas vedybas įvyko kažkokie mainai. Ar Simono su Ingrida būta poros, ar Rakelės su Henriku – dėl to jie nesutarė. Bet mainų būta!

Nutikdavo, kad koks nors vyras užsiusdavo ant kito, neva šis pliauškiąs niekus. Vienas po kito įsitraukdavo kiti, ir ginčas labai greitai prarydavo visą pusdienį. Sutarė jie dėl vieno dalyko: Henrikas buvo ir liko valkata. Ir niekas nesuprato, kaip Ingrida ištveria su juo po vienu stogu. Tačiau kas tiesa, tas tiesa. Ji ištvirkavo su vokiečiais ir pasigavo vaiką, bet šiandien Ingrida – solidi moteris.

O Rakelė gudruolė. Bet ir žinok tu man, ką liudyti to valkatos naudai! Depresijos! Kur jau ne. Tik Simono boba gali išraityti tokį įmantrų žodį.

Skendėdamas savo mintyse Simonas nė nežinojo, kad buvo tapęs Salos didvyriu. Jam atrodė, kad už jo neseniai įgytą nuosavybę imamos per didelės palūkanos. Be to, jis dar krimtosi dėl Rakelės. Ji buvo praradusi ūpą. Apie tai jis sprendė iš daugelio mažmožių. Ji nebekvatojo. Užsisklendė savyje. Neidavo, kaip buvo pratusi, į kaimą. Sakydavo, kad pavargusi ar neturinti laiko.

Simonas manė, kad dėl bylos prieš Henriką. Rakelei atrodė, tarsi ši byla prieš Ingridą. Jai sopėjo. Apie tų dviejų moterų santykius, kas buvo tarp jų įvykę, Simonas nedaug ką žinojo. Nebent ką pats pastebėjo. Taigi nedaug. Toros nematė nuo tada, kai išgelbėjęs juodu su Henriku prie Tobijaso trobelės jis laikė drebančią mergaitę ant rankų. Prisiminus, kaip ji stipriai glaudėsi prie jo, ir dabar per kūną nuvilnijo keistas jausmas. Gal dėl to, kad pats neturi vaikų?

Būtų buvę geriau, jeigu jie būtų išvengę teismo. Bet kai taip jau išėjo, reikia susitaikyti. Ir Rakelė teisi kažkada pasakiusi: „Kaip tik tokie ir yra žmonės. Padegėjai.“

Toks buvo Henrikas! O ne apskritai žmonės. Bet ir tai pakankamai blogai. Simonas norėtų padėti Ingridai ir jos mergaitei. Tačiau kai nueidavo ten, visada rasdavo užtrenktas duris.

Jis aiškiai matė, kad ji namuose. Ir tada mintis, kad jo neslegia kaltės jausmas dėl to, jog nepasigailėjo Henriko ir neatsiėmė pranešimo policijai, jo nė kiek neguodė. Susitaikyti su tuo, kad toks žmogus gyvena laisvas, jis nenorėtų ir negalėtų.

Giliai širdyje Simonas nekentė tokių poelgių ir jiems nepritarė. Tiesiog negalėjo suprast. Šiuo požiūriu geraširdis Simonas buvo nepajudinamas it uola.

Tiesa privalo iškilti aikštėn.

Tas vyras gali pats sau dėkoti. Ar jis nėra vedęs puikiausios moters? Ar negali elgtis taip, kaip dera žmonėms? Ar jo gyvenimas blogesnis nei kitų? Henrikas sujaukė Simono įsitikinimą, kad arti jo negali būti blogio – jis kažkur toli.

Apie šiuos dalykus Simonas išrėžė Rakelei ilgą ir rūsčią kalbą. Net nepastebėjo, jog ji, kad ir kaip būtų keista, ištvėrė nepasakiusi nė žodžio. Baigdamas pareikalavo, kad ji sutiktų su jo nuomone. Bet ji tik žvilgtelėjo sakydama, kad jo reikalas, ką jis darys. Ir šoko skubiai plauti indų.

Simonas stovėjo kaip įbestas. Suprato, kad Rakelė nelabai pritaria, jog apie svainio nusikaltimą jis pranešė policijai. Ir negalėjo suvokti, kodėl ji nepritaria. Argi pats Henrikas neprisipažino esąs kaltas? Net su piktdžiugiška šypsenėle – ir dar teismo salėje! Girdint Simonui, teisėjams ir visiems kitiems. Ar nesužvėrėjęs žmogus, jei, pasak jo paties, jam buvo žinoma, jog nameliuose nakvoja septyni vyrai? Simonui nesuvokiama, ką mano Rakelė. Ji laikosi savų taisyklių ir savo teisingumo.

Simonas vis svarstė. Negalėjo suprasti, kodėl Saloje išgarsėjo kaip didvyris. Kaip išdidus ir ambicingas, šlovės trokštantis Simonas, kuris vardan teisingumo parodė visą savo galybę įkišdamas svainį į kalėjimą. Žmonių akyse jis tapo išskirtinis, o tos nuolatinės kalbos leido jiems primiršti pilkas rudens darganas.

Palengva jis pradėjo vadovauti naujajai įmonei. Gal kitą sezoną darbas jau virs visu pajėgumu. Vyrai buvo įsitikinę, kad Simonas gali kalnus nuversti.

3

Ji pasielgė teisingai. Be abejonės! Be to, dėdė Simonas tikrai suprato, kad padegėjas – jis , nors ji apie tai nutylėjo.

Gėda? Kodėl ji nesigėdija, kad jis kalėjime? Motina – atvirkščiai, gėdijasi. Gal Torai ne gėda dėl to, kad jos pačios tėvas kitur? Miręs dar prieš jai gimstant. Ne, ne todėl. Juk dabar ji džiaugiasi, kad kamaraitėje gali jaustis apsaugota nuo grėslumo. Tą rūpestį gali išmesti iš galvos.

Tora praslinko pro naująją Otaro vitriną. Jis buvo praplėtęs savo krautuvę. Ją apvažiuojant reikėjo sukti lanką. Žmonės niurzgėjo, kad vaikydamasis didybės Otaras pertvarkė krautuvę dėl vitrinos, kurioje galėtų demonstruoti visas savo prekes, – ir padarė nei į tvorą nei į mietą, nes kelias dabar pailgėjo nemenku lanku. Bet, tiesą sakant, jiems patinka. Didžiuojasi vitrina tarsi sava. Dabar Otaras prekiauja ir apranga. Vitrinoje pasirodė medvilninės palaidinės aukšta apykakle, su gumele per juosmenį. Ruoželiai, anot Otaro, „subtilių spalvų“.