Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Jos buvo susėdusios gerti tos nelemtos kavos, kai tarpduryje tarsi vėtros įnešta pasirodė Rakelė. Jos veidas liepsnojo, dešinėje rankoje ji laikė pašto perlaidą. Kaip grėsmingą įspėjimą.

Ingrida pašoko nuo kėdės kietai surakintomis lūpomis, užmerktomis akimis, visa įsitempusi. Kumščiai nejučiomis susigniaužė.

Užvėrusi duris, Rakelė žengė porą žingsnių į priekį. Žiūrėjo tik į Ingridą. Tarsi Toros nė nebūtų kambaryje. Tarsi ji būtų neregimai susiliejusi su stalo klijuote. Asmenines sąskaitas suvesti turėjo tik Rakelė su motina. Torai kaipmat sudrėko pažastys.

Kai pasibeldė į duris, pirmoji atsiliepė Tora. Dabar tos dvi moterys stovėjo viena priešais kitą it suakmenėjusios. Nepasisveikino, nepaburnojo oro. O už lango žliaugė lietus. Niekas neparagino Rakelės atsisėsti. Neatkreipė dėmesio į jos permirkusį vilnonį paltą ar į šlapią lyg skuduras skarelę. Palikę skausmingą tylą, žodžiai išnyko iš šio pasaulio. Taip ir Fritsui, kai neįstengia pasakyti, ką galvoja, o žmonės negali suprasti jo rodomų ženklų. Bet ne, čia visai kas kita. Čia oras pritvinkęs pagiežos.

Ant grindų nuo Rakelės palto ritmingai kapsi lašai… Nuvarvėjęs vanduo piešia ovalą. Ji stovi piešinio viduryje. Atsiskyrusi nuo jųdviejų su motina… Trys užsisklendę pasauliai. Ant stalo kėpso nelygiai papjaustyto sūrio gabalas – vienas kraštas aukštesnis. Be abejo, tai Tora…

Keista, kad dėl to motina jai nepriekaištavo.

Rakelė stovi kaip įbesta.

Laiptais į mokyklą nudarda Elizifos vaikigaliai. Avalynės reikalai aiškiai pagerėjo, kai tik Solė gavo darbą. Jie darda žemyn kas rytą, visi iki vieno.

Palangės gėlių vazonėliai apsukti ruožais išblukusiu gofruotu popieriumi. Sudrėkusiu nuo lėkštutėje laikomo vandens. Atrodo apgailėtinai. Ne geresnis ir emaliuotas dubuo praustuvėje. Įskilęs trijose vietose. Nešvariais, surūdijusiais kraštais.

Rakelės namuose indai plaunami iškart atskirame kambarėlyje šalia virtuvės.

Tora nesąmoningai pasirinko motinos pusę. Nusistatė tvirtai. Mama pasielgė teisingai. Atidavė pinigus. Priešingu atveju nebūtų galėjusi vilkėti suknelės. Bent jau ne dabar. O juk tai jos vienintelė puošni suknelė.

Teisingai! Tai kodėl ji čia stovi ir dar taip pyksta? Jiedvi su motina neturtingos. Bet ne tiek, kad neatiduotų savo skolų.

– Ką reiškia va šitas?! – dusliai sušnypštė Rakelė. Nuo lūpų kampučiuose įsikirtusių raukšlelių jos veidas buvo svetimas ir atgrasus. Kad ir nenoriai, tačiau Tora turėjo pripažinti, jog Rakelė vos neverkia. Todėl šitaip ir stovi. Šitaip elgiasi.

Motina nekrustelėjo. Bet akis jau pravėrė. Tačiau žvilgsnį nudelbė žemyn. Į klijuotę. Į geltonų ir oranžinių gėlių raštą. Į žiedais susinėrusius kotelius. Lyg apglobiančius vienas kitą…

– Kas tai, Ingrida?! – kambaryje vėl pasigirdo prikimęs Rakelės balsas. Bargždus lyg sklistų iš tolumos. Kaip būna, kai nepavyksta nustatyti norimos radijo stoties.

Ingrida įsidrąsino:

– Mano skola už medžiagą suknelei… kurią nupirkai Breilane.

Šnabždami žodžiai pripildė visus kampus.

– Tą medžiagą aš nupirkau tau , Ingrida. Tu esi man dažnai padėjusi… Aš tau ją atidaviau! Ar girdi, ką sakau! O tu man atsiunti pinigus… paštu! Man regis, tu pakvaišai! Ar gyveni Amerikoje? Ar čia? Ar tu man sesuo? Ar ne? Ar girdi?!

Ingrida tebestovėjo prie stalo. Už jo krašto slėpė sugniaužtas rankas. Galų gale ji pakėlė akis.

Rakelės skruostais ritosi ašaros. Ji visa liepsnojo, po apatine lūpa juduliavo prakaito ir lietaus lašai. Kaip perliukai.

– Simonas perlaidą buvo paslėpęs nuo manęs. Kad ir vyras, bet suprato… O tu nieko nesupranti… beje, radau šįryt – per savo trisdešimt penktąjį gimtadienį! Juk tu visada buvai mano vyresnioji sesuo. Padėdavai man nuo pat vaikystės. O dabar įsileidi tarp mūsų tą bjaurastį. Nori viską sugriauti. Ką gi mudvi beturėsime tada, Ingrida? Ar gali pasakyti, kas mums beliks? Kuo gelbėsimės, jei dėl vyrų tarpusavio reikalų tu leidi sunaikinti tai, kas yra visų svarbiausia: mudvi esame tikros seserys?

Ji pritrūko kvapo, sukūkčiojo. Stovėjo kaip stovėjus, neprisilietė prie veido, nei prie nieko.

„Teta verkia“, – nusistebėjo Tora.

Kaip tą kartą kajutėje per audrą, kai matė Rakelę sergant jūrlige: mintyse ji pasigėrėjo motina, nes šiai bloga nepasidarė. Atvirkščiai, motina išliko rami ir stipri.

Nors teta ir parodė silpnumą, bet šįkart motina neatrodė pranašesnė. Ar taip jau svarbu būti stipriam?

Katra dabar stipresnė? Motina, atsiskaičiusi už suknelę ir dabar gniaužanti kumščius, ar teta Rakelė, visa išraudusi, perlytu paltu, verkianti jų akivaizdoje? Ar stipri ta, kuri gyvena nuošaliai ir rūpinasi pati savimi, ar ta, kuri ateina priminti, kad jiedvi tikros seserys?

– Tora, eik į mokyklą, pavėluosi… – prislopintu balsu bejėgiškai tarė motina.

Šiandien stiprių nėra…

Tora iš kamaraitės atsinešė kuprinę. Išeidama ji turėjo prasilenkti su Rakele.

Tada Tora prisiminė, kad ant stalo pamiršo dėžutę su priešpiečiais. Snieguolė ir septyni nykštukai ant dangtelio buvo gerokai nusitrynę. O labiausiai – pats mažiausias nykštukas, tas prie krašto, nykštukų gretos gale.

Dar kartą reikėjo pereiti virtuvę tarsi bekraštę jūrą.

Antrą kartą praeinančią ją ranka sustabdė Rakelė. Vis dar verkdama ji atsargiai perbraukė Toros plaukus ir veiduką. Tarsi tik dabar būtų ją pastebėjusi. Ir manytų, kad paliesdama ją elgiasi neleistinai. Tora greitai žvilgtelėjo į motiną ir žaibiškai nusuko galvą į stalą. Paskui palietė Rakelės ranką. Tik pirštų galiukais. Tik trumpą akimirką. Ir šitaip jos abi su teta nusikalto. Abi prisidėjo prie išdavystės. Abi jos išdavė atskirtąją. Kažką iš jos atėmė. Buvo skaudu, bet kartu ir gera, nes visa esybe Tora jautė, kad pagaliau atsirado žmogus, kuris supranta ir norėtų nutiesti sutarimo tiltą. Nepaiso, ką daro, kalba ar nutaria kiti. Nepaiso to, kas įvyko. Nori nutiesti tiltą tarp tų, kurios privalo būti stiprios, kiekviena savaip. Bet pakankamai stiprios!

Rakelė, atvirkščiai nei motina, nenorėjo būti viena ir stipri. Rakelė norėjo būti drauge su artimais žmonėmis. Drauge prieš blogį. Nors tai ir reikštų, kad sunkumai neaplenks nė vieno jų: kai kada pareikalaus iš kiekvieno stiprybės, o kai kada – ašarų.

Drauge su artimais žmonėmis? Taip. Betgi šito nori ir jos motina. O gal jai terūpi… jis? Ar visa tai dėl jo? Jis motinai rūpi labiau nei Rakelė su Tora?

Taip!

Tikriausiai taip.

Tora išsėlino iš virtuvės ir susirado juodąjį lietpaltį su įplėšta apatine sagos skylute. Buvo užklijavusi pleistru. Bet sušlapęs jis nuolat nukrisdavo. O sušlapdavo dažnai.

Tora atidavė „konfirmantui“ sąsiuvinį su rašiniu. Šią pravardę jaunajam mokytojui priklijavo Almaras. Naujokas auklėjamąjį darbą ir mokinius buvo pasidalijęs su Giuna. Almarui nepatiko, kad šis iš Oslo ir atvykęs čia jaučiasi kaip namie. Pasak Almaro, jis įkyriai lenda prie įstabiosios mokytojos Giunos. Be to, kaip vyras, jis esąs visai neišvaizdus. Tęvas skystablauzdis, kaip koks konfirmantas. Bebarzdis cyplys.

Rašinyje Tora išdėstė, kuo ji norėtų būti užaugusi. Per valandą ji prirašė dvidešimt keturias eilutes. Diena praslinko nuobodžiai. Be rimtesnio turinio.

Tora nėjo namo iki pat vėlyvo pavakario. Ji vaikštinėjo po kaimą tiek, kad motina išeitų į šaldyklą. Slankiojo pakrante, kol visa permirko.

Priėjusi prie dviejų stulpų, kurie nežymėjo nei tvoros, nei vartų, ji pamatė, kad šviesos Šimtabutyje jau įžiebtos.