Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Viena ranka Ingrida pastatė stiklinę, kita paglostė Torai nugarą. Mergaičiukės nugara sušlapo. Vanduo sunkėsi Ingridai į skraitą. Bet ji sėdėjo kaip sėdėjus. Veidas kažkaip išsidavė… bejėgiškai apsinuogino. Gerai, kad niekas nematė.

Tora įsikniaubė į motiną. Užuodė žuvų ir muilo kvapą. Tą kvapą ji atsimena nuo kūdikystės. Ūmai prisiminė, kad šitaip jos sėdėta ne kartą. Po to, kai motina būdavo išvaliusi nuobrozdas. Ir kai kūkčiojimas būdavo aprimęs. Sėdėta, kai namuose pritrūkdavo pinigų nusipirkti ką nors nauja Kalėdoms.

Paskutinį kartą ji šitaip sėdėjo sirgdama vėjaraupiais. Tikriausiai seniai.

6

Rakelė papuošė stalą svetainėje. Apsupta geriausių indų, ant jos pačios išaustos staltiesės puikavosi sunki žalvarinė žvakidė su septyniomis raudonomis žvakėmis.

Stalas buvo padengtas keturiems.

Vilkintis mėlynu kostiumu Simonas įpylė degtinės į tris taureles, jas paskui išrikiavo ant nublizginto sidabrinio padėklo. Simonas gerai išauklėtas. Teta prižiūrėjo jį nuo tada, kai tas jauniklis neteko mamos – ir štai rezultatas.

Bet Simonas yra Simonas. Kol laukė svečių, jis atėjo į virtuvę ir paklausė, ar būtina vilkėti švarku. Juk savaitės vidurys…

– Man sueina trisdešimt penkeri!

Rakelė atsitiesė ir įsisprendė į šonus.

– Man nereikia vyro, kuris tokią dieną negali vilkėti švarku, kad ir savaitės vidury!

Simonas pratisai sušvilpė ir grįžo į svetainę. Godžiai siurbtelėjo iš vienos taurelės ir vėl ją pripylė. Šiaip su alkoholiu elgėsi atsargiai.

– Tiesą pasakius – kaip ji reagavo? – šūktelėjo jis Rakelei.

– Juk jau sakiau.

– Sakei, kad ateis. Kad pažadėjo ateiti. Bet jūs tikriausiai kalbėjotės…

Nusirišdama prijuostę tarpdury pasirodė Rakelė. Jos kone lėliškas veidelis buvo rimtas. Visiškai kitoks nei tada, kai jis teiravosi dėl švarko.

Simonas niekada nesuprato Rakelės veido išraiškų ir jos nuotaikų. Jos mainėsi taip sparčiai kaip staklėse metamų ir ataudžiamų nyčių spalvos ir raštai – net akyse imdavo ribuliuoti. Jis tik padėdavo kaip išmanydamas. Raumenų jėgą naudodavo saikingai. Neprašomas apskritai į darbus nesikišdavo.

Bet dabar jis nori žinoti. Jam atrodė, kad privalo žinoti, kokia buvo Ingridos nuotaika, kad jai atėjus nereikėtų jaustis kvailai ir spėlioti, ji draugas ar priešas.

– Jai tikrai buvo baisiai sunku.

Rakelė atsisėdo ant supamosios kėdės prie senojo lakuoto stalelio. Siaurutėmis rankomis atsargiai ėmė braukyti jo paviršiumi. Retkarčiais nejučiomis pirštais palygindavo staltiesėlę.

– Taip, bet tau taip pat…

– Man nieko. Aš turiu tave…

– Na… žinoma… bet…

– Ar ji tau nieko nepasakojo?

– Kalbėjomės, Simonai… Apie daug ką. Kalbėjomės apie tai, ko nebuvome aptarusios mažiausiai dešimt metų. Bet visko atpasakoti negaliu. Suprask, Simonai. Tai turi likti tarp mūsų, moterų! Ji bijojo, kad reikės pasirinkti tarp Henriko ir mudviejų. Ji manė, kad mes nenorėsime jo matyti. Kad jai reikės rinktis. Mes… Tu taip pat turi suprasti. Ji pasielgė taip, kaip privalėjo!

– Nejaugi sesuo būtų tapusi tau priešu, jeigu aš būčiau padegęs Henriko namus?!

Jis tiesiog įsisiurbė akimis. Tarsi ką tik suvokęs, kokia galimybė glūdėjo jo klausime.

– Ar tu būtum ėjusi ranka rankon su padegėju, nusikaltėliu ar banditu? Šįkart aukų nebuvo tik per stebuklą! Juk namelyje nakvojo žmonės! Ar būtum man atleidus? Aš tik klausiu.

Rakelė perleido akimis jo pasišiaušusius plaukus, valingą kampuotą veidą, lankstų ir stangrų kūną. Paskui neįprastai lėtai prašneko:

– Nors Ingrida ir lieka ištikima vyrui, kuris ilgus metus teikė jai tiek daug skausmo… ir kurį ji galbūt nelabai… bijau, ne kažin kokį pasirinkimą turėčiau ir aš, jeigu būtum bandęs padegti namus su žmonėmis.

Simonas stovėjo įbedęs į ją akis, tarsi negalėdamas patikėti, ką išgirdo. Jis nusivilko švarką ir užmetė jį ant kėdės.

– Po paraliais! Mano manymu, būtų per daug. Būdamas kalėjime net nebandyčiau pasimatyti su tavimi. Ar girdi? Net ir trumpai, įsikalk į galvą! Ar taip turi elgtis moterys? Nejau garbinga moteris turi likti greta niekšo, ką? Ar taip turi būti? Ne, Rakele! Turiu tau pasakyti, kad šitaip negalima. Paklausyk! Tokį reikia išvaryti ir užtrenkti jam duris! Kas atsitiks pasauliui ir vyrams, jei moterys susitaikys su viskuo, ką mes iškrečiame, juk savo naudai mes net seseris sukiršiname? Ar lieka tada kokia nors viltis pasaulyje, kaip manai, a?

Rakelė pakilo nuo kėdės.

– Šikt man ant vyrų ir pasaulio. Dabar svarbiausia Ingrida.

Bet jos balse buvo girdėti tramdomas juokas – tikra Rakelė.

– Raminkis, apsivilk švarku ir bent jau uždek žvakes, jei nepadeginėji nieko kita. Jiedvi greit ateis.

Simonas išsekė įkandin jos į prieangį. Jis nerimo.

– Negali būti, negi tu taip manai?

– Raminkis… – iškošė Rakelė, atverdama prieangio duris.

Bet švarko jis neapsivilko.

Tora atsinešė staltiesėlę. Paliko ją prieangyje, kad niekas neaptiktų, kol jiedvi dar neišėjusios.

Ingrida atnešė stiklinį indelį su dangteliu. Pigų ir paprastą. Tikriausiai nupirko per pietų pertrauką. Tora matė, kad motinai buvo gėda atsinešti taip mažai…

Ji taip ir pasakė. Stovėjo prie šventinio stalo suglumusi ir atsiprašinėjo, kad taip mažai… Bet Rakelė glėbesčiavo jas abi. Jos sudrėkusios akys žvilgėjo, ji energingai purtė galvą. Pastatė indelį tarp brangių indų, tarsi šis būtų krištolinis. Ant jo sublykčiojo žvakių liepsnos atšvaitai. „Jis atgijo“, – pamanė Tora.

– Oi, kaip tu gražiai atrodai… Reikėjo ir man apsivilkti išeigine suknia… vis dėlto reikėjo. Nepagalvojau…

– Liaukis, visai nesvarbu, ką vilki, – neįprastai garsiu balsu tarė Rakelė, žvelgdama į kabantį ant atkaltės Simono švarką.

Stovėdamas jai už nugaros Simonas plačiai išsišiepė.

– Ji norėjo, kad savo namuose aš vilkėčiau švarką ir visi iš manęs šaipytųsi, ir vien dėl to, kad jai šiandien sueina trisdešimt penkeri. Ir dar savaitės vidury!..

– Simonai!

Rakelė apsisuko ant kulno ir pagrūmojo jam kumščiu.

Ingrida šyptelėjo.

Tora palengva atsisėdo ant minkštos kėdės. „Kaip seniau“, – pagalvojo ji. Visai kaip seniau. O, kad šis vakaras tęstųsi amžinai… Jai ėmė vaidentis gyvenimas, pilnas tokių vakarų. Aplink ją ant panašių kėdžių susėdo Fritsas, Giuna, Randi ir Solė. Ji girdėjo motiną su Rakele kalbant apie paprastus, kasdienius reikalus. Stebėjo, kaip kaišiodamas liežuvį ir be garso pamėgdžiodamas Rakelės ir Ingridos šneką Simonas papildo taureles ir, mirktelėjęs Torai, – limonado stiklinę.

Tora taip pat atsakydavo jam mirktelėjimu.

Už židinio durelių švytuliuojančios liepsnos skleidė palaimingą saugumo jausmą. Viskas kaip seniau. O visa kita – tik vienos nakties košmaras, tik nemigo naktis. Visa kita tik pasivaideno. Šitą gerumą ji nukėlė į Berlyną: Bekejoretą, juos visus, net katiną, ir tą įstūmė į baltąjį senelės namą.

Rakelė buvo iškepusi ėrienos kepsnį. Patiekė jį su brukniene ir daržovėmis. Simonas kepsnį supjaustė, ir visi sėdo prie stalo. Ant Ingridos skruostų sužydo po raudoną rožytę. Ji bandydavo išvengti Simono naujai pripiltos taurelės. Bet jis priversdavo ją išgerti. Ji atrodė laiminga. Tora ilgai nenuleido nuo jos akių. Klausėsi šnekos. Viena ausimi klausė ir Simonas.

Tora pastebėjo, kad teta kalba pakeltu balsu, retkarčiais net spygtelėdama, tarsi bijotų, kad Simonas ar kuris kitas gali ištarti ar padaryti ką nors ne taip.